Vitnė Hjuston

 

Serhijus (Nečytailo) Osoka (g. 1980) – ukrainiečių rašytojas, vertėjas, Ukrainos nacionalinės rašytojų sąjungos narys. Dviejų poezijos knygų – „Septintoji sausio snaigė“ (Сьома сніжинка січня, 2002), „Dangiška maita“ (Небесна падалиця, 2015) – ir poros apsakymų rinkinių – „Naktinės maudynės rugpjūtį“ (Нічні купання в серпні, 2016), „Trys lynai Marijai“ (Три лини для Марії, 2020) – autorius. Pastarajame, iš kurio paimtas apsakymas Вітні Х’юстон, pasakojama apie vaikystę ir paauglystę sovietinių ir posovietinių laikų gyvenvietėje Poltavos krašte (iš kur kilęs ir kur gyvena autorius).

 

 

Mudu su Katka kulniuojam grybaut. Labai tuo džiaugiuos, nes Katka nekalbėjo su manimi ištisą mėnesį, iki pat šios dienos.

Kai Katka ištaria savo baisųjį „Aš su tavim nebešneku“, man išsyk ima virpėti pakinkliai (nors ir nenumanau, kur jie yra), oda perbėga šiurpas, o veidan smogia karštas vėjas. Jei Katka pasakė, kad nebešneka, vadinasi, taip ir bus. Ir čia kalbama ne apie kažin kokį laikiną nenorą bendrauti atviromis temomis, o apie visišką, pilnutinį, triuškinantį ignoravimą. Kai Katka nesišneka, ji nuduoda, kad apskritai neegzistuoju. Retsykiais tada atrodo, kad ji štai ims ir pereis mane kiaurai, tarytum per tuščią vietą.

Paskutinį sykį Katka su manimi nekalbėjo, kai besimaudydami su Olehu laidėmės dumblu – mudu šitaip kvailiojome, – ir aš pataikiau tiesiai Katkai į veidą. „Tiesiai į marmūzę“, – pasakė Olehas ir nusižvengė. Žvengiau ir aš, mat dumblinu veidu Katka buvo panaši į nežinia kokį laukinį padarą. Iš pradžių Katka irgi norėjo nusižvengti, jau ir lūpas paruošė, bet susyk apsigalvojo ir ištarė tą savo baisųjį „Aš su tavim nebešneku“. Žinoma, norėjau viską pataisyti, nors ir suvokiau savo ketinimų beviltiškumą. Kalbėjausi su ja. Stengiausi prajuokinti. Mėginau pastoti kelią. Prašiau. Kaulijau. Maldavau. Perniek. Žinojau, kad visa veltui. Katkos šlapia paplūdimio skraistė vilkosi per smėlį, rankoje ji laikė basutes, o kitoje – plaukų segtuką. Kai ji nusuko savo skersgatvin, grįžau atgal, prie upelio. Pirma norėjau nusiskandinti, bet kol atėjau – apsigalvojau. Išsitiesiau palei pamėgtą sutrūnijusią valtį, padėjau galvą ant pernykščių lapų ir gėrėjausi vakarėjančiu dangumi. Namuose senelio buvau išvadintas „prakeiktu ištižėliu“, jis viską išpasakojo prosenelei, o toji galingu šnabždesiu paprašė: „Kai numirsiu, o jis sugalvos ją imt, Myška, neleisk!“

Dabar Katka jau kalbasi. Tai nutiko staiga, kaip kad užgriūna kokia sėkmė. Ji ėjo iš laukų, kur grėbė šiaudus, o aš – žvejot. „Tai ką, jau sugrėbei?“ – paklausiau veik nesitikėdamas išgirsti bent kokio atsakymo, krūpčiojau laukdamas žvarbos, kuria apduos mane jos figūra. „Aha!“ – atsiliepė Katka, kai mudu jau prasilenkėme. Staigiai sustojau ir apsisukau, kad ją prisivyčiau. „Gal, sakau, eikim… grybų?..“ – nedrąsiai pasiūliau. „Aha! Eikim!“ – atsakė it carienė, dovanojanti sabalų kailinius, dvarą ir sodžių su keturiomis dešimtimis sielų. „Tai aš užsuksiu! Kada?!“ – riktelėjau pavymui, mat ji nesustojo. „Atvaryk ketvirtą!“ – praplaukė palei mano krūtinę Katkos balsas, apliedamas čiobrelių, šiaudų ir degintų bulvienojų kvapu. Muzika!

O dabar kulniuojam grybų. Šiandien išsirinkom neįprastą maršrutą: į Bairaką, o iš ten – į Kirovę, paskui – į Lytvynivką. Veikiausiai grybų nerasim, mat ten senas sutrešęs pušynas, o eiti į jauną pušyną mums neįdomu – buvom ten šimtus sykių. Pakeliui užsukame pas Katkos močiutę Manką, gyvenančią kitame galukaimy. Močiutė Manka vaišina pyragėliais su slyvomis ir džiovintų vaisių kompotu. Mes valgome, o ji klausinėja:

– Serhijau, o pas jus viena ar dvi karvės?

– Dvi. Marta ir Siutena, – atsakau.

– Aha. O kalakutų? Juk yra?

– Yra, – sakau.

– O kas gano?

– Bobulė Varka.

– Čia ta, kur senelis Bahačkoje pasiėmė, jo? Tai kokia ji pati? Gera?

– Puiki, – sakau, – valgyt verda, kalakutus gano, trobą baltina.

– Matai kaip, – močiutė sušnairuoja Katkos pusėn, – o mano marti nė nosies čia nekiša. Anei galvoja, anei prisimena. Nors tu čia pastipk, bet neužeis!

– Močiut, gana! – sako Katka pilna burna.

– Gana, tai gana. O jūsų karvė apsiveršiavo?

– Tai ko gero… – neužtikrinta pratisai sako Katka ir klausiamai spitrija į mane.

– Jautukas ar telyčaitė?

– Tai ar aš žinau!!! – neištveria Katka.

– Jautukas, – atsakau už Katką, nes ji tokiais dalykais nesidomi.

– O, matai, Serioha, neimk jos į žmonas. Dievaži, neimk. Ana pagalvėsna vartysis, kol jai žvirbliai kiaušinių saujon priperės, – dūsauja močiutė ir žegnojasi.

– Eiva! Kol kas, močiut! Pieno nereikia, mes miškan. 

Einame. Pro šulinius ir šiaudinius stogus – kaimas šitam gale labai autentiškas, ne toks kaip pas mus. Ant smėlio krūvų, likusių po dujotiekio tiesimo, kvepia tankiai sudygusios kraujažolės. Katka pirštais su apsilaupiusiu manikiūru baksnoja mano grotuvą. CD grotuvas, tarp kita ko! Dainuoja Vitnė Hjuston. Katka linguoja galva, juda į taktą, net patyliukais pritaria, bet sulig kita daina elementai išsikrauna. Katka purto grotuvą, bet tas tyli. Netoli galvijų kapinyno Katka iš anksto ranka užspaudžia nosį ir nusuka galvą šonan. Šįkart be reikalo. Kapinynas tuščias.

Per proskyną Horpyna gena savo anūką Sašką, kuriam vos vienuolika, o jis nusibeldė net į Bairaką, ir dar pakeleivingomis mašinomis. Saškos motina pasimirė prieš trejetą metų. Horpyna jį įsisūnijo. Dabar auklėja. Pati dviratį mina, o anas prieky bėga.

– Pas kokį, bliat, Tolką?! Tik pažiūrėk į tą Tolką! Jiedu su tėvu žiemą pas moteriškę trobon įlindo ir tušonką išvogė! O tu – Tolka! Bėk greičiau, žalty, o tai tuoj kaip perliesiu rykšte per subinę!

Saška bėga greičiau, o Horpyna nesiliauja:

– Jo motina – valkata, tėvas – valkata, ir jis – valkata! Oi, aš tave namie pašersiu – ir vakaruškomis, ir cigaretėmis, ir alum! Matai, koks! Kai iš inspekcijos atvažiuos, pasakysiu – imkit, imkit abu!..

Horpynos šūkaliojimas nutyla kažkur tolumoje. Katka pakilnoja antakius, pasukioja pirštu ties smilkiniu. Aš noriu priskinti kokių gėlių ir jai padovanoti, bet Katka labai racionali, neįvertins kraujažolių. Ji nori juodų rožių arba bent jau raudonų. Tamsiai raudonų. Et… Elementai nusprogo…

Lytvynivka ir Kirovė – du apleisti kaimai. O prieš juos dar vienas – lyg Havrylivka, lyg Hrušynė. Čia trobų jau visai nelikę, net užkaltų skerskryžiais. Tiesiog miškas. Retsykiais pasitaiko kokia obelis ar vyšnia, ir dar alyva proretmėj. Nuo medžio purpteli paukštukas, o aplink tokia tyla, kad girdis, kaip lapelis krinta. Čia maloniau būt be Katkos. Atsigulčiau ant žemės, įsivaizduočiau tuos, kas čia gyveno ir kaip numirė. Pažvelgčiau į saulę, užsimerkčiau ir pamatyčiau, kaip ji gulasi ant šiaudų stogo. Prieš Lytvynivką atklydome į kapinaites. Dvi dešimtys kapelių. Ant kryžių – stogeliai. Dabar tokių kryžių nebestato. Kadaruoja išblukę skariniai. Po akacijos krūmu voliojas seni plastikiniai vainikai, stovi sveikut sveikutėliai neštuvai. Ant vieno kryžiaus kažin kas užrašyta. Priėjęs skaitau surūdijusią lentelę: „Brangiam tėčiui nuo dukters Natašos ir žento Ivano Petrovičiaus.“ Katka paliečia man ranką:

– Eime…

Prieiname tyrą mišką. Žolė čia tokia aukšta, kad grybų nerasi. Mes ir neieškome. Einame tylėdami, visiškai viens kitu patenkinti. Traukiame kojas iš sausuolių, painiojamės, užsikabiname. Saulė jau veik nusileido. O mes kažin kodėl visai netrokštame grįžti. Užsispyrusiai iriamės mišku gilyn. Pastebimai temsta… Katka kažką pasakoja:

– Jeigu jis ką nors jai jaučia, tai ko nepasako? Bent jau Alionai pasakytų, o ta – jai. Jis galėtų ir raštelį parašyti. Dovaną padovanoti. Oi, nesuprantu aš šito. Manau, jis turi kompleksų…

– Paršo kompleksai, – lepteliu nepagalvojęs, nenoriu išnirti iš susimąstymo.

– Kokie paršo kompleksai??! – sucypia Katka ir kvatoja per visą mišką.

Ar nuo šito juoko, ar nuo mudviejų žingsnių ant keliuko iššoka du taškuoti elniai – vienas su labai aukštais šakotais ragais, o kitas – be. Jie vikriai peršuoliuoja keliuką, sakytum, perskrieja, o saulė palytėja jų taškelius ant šonų.

– Jėga… – šnabžda Katka ir sustoja. – Jėga… Elniai…

Jos akyse matau taip retai ten pasirodančią išraišką. Skubu grožėtis šia akimirka, juk kita ateis dar negreit.

Miške jau visai tamsu. Ryžtingai einame pirmyn, vaikydami nuo savęs mintis, kad paklydome. Kiekvienas galvojame atskirai, bet nieko nesakome. Žinia, čia ne taiga, bet miškas driekiasi daug kilometrų. Kiaurą naktį gali klajoti. Katka dažnai žvilgčioja į laikrodį ir spartina žingsnius. Aukšta žolė po kojomis taip garsiai šnara, kad pasidaro baugu. Kai aš bijau, klausausi tylos, kad nepraleisčiau įtartino garso. Bet dabar taip nepavyks. Einame tylomis, veik nesirinkdami kelio, neperžengdami sausuolių traiškome juos kojomis. Blauzdas bado kibūs stiebai.

– Kur mes? – klausia manęs Katka tarsi geografijos mokytoja mokinio, nerandančio žemėlapy Australijos.

– Eikime pirmyn. Kada nors kur nors išeisime…

Katka kone bėga. Aš neatsilieku. Aplink gūdus miškas, virš jo ryškėja riebios žvaigždės. Nė garso, tik išraiškingas svirplių choras, o dar vėjas, kylantis į pušų viršūnes, paskui nusileidžiantis žemėn, sausina prakaitą man ant kaktos, virpina plaukus, augina viduje vis smarkesnį, vis ryškesnį siaubą. Vaizduotė jau piešia tamsintą kėbulą, kuriame mudu greit gulėsime surišti, o paskui… Baltoji brolija, kuri tuoj pasirodys skersai kelio, baltais aukštais gobtuvais užstodama mums žvaigždes.

Genu nuo savęs mintį, kad pasiklydome. Nesirūpinu, kaip iš čia ištrūksime. Mėginu suprasti – tai tyla ar ne tyla.
Tyla ar ne tyla. Man baisu, jei nėra tylos, mat tokia mano baimės prigimtis. Bet sykiu trokštu, kad nebūtų tylos. Atrodė, kad po tos elnių poros mes kažkur nuklydome, staiga kažką pasiekėme, kažkur prasiskverbėm… ir dabar esame visiškai neįprastame pasaulyje. Čia nėra nei sektantų, nei plėšikų, nei maniakų. Čia lyg ir nėra ko baimintis. Bet ši tyla, nuausta iš svirplių, žolės ir vėjo šnaresio, niekada nesibaigs. Rytas neišauš. Dienos nebus. Mokyklos nebus. Alkio nebus. Troškulio irgi nebus. Net poros elnių daugiau niekada nebus. Per amžius bus tik šis miškas, per kurį sunku prasibrauti, ir svirplių choras, ir kibūs stiebai, smingantys į blauzdas. Ilgainiui sustos laikrodis, ir atmintis subyrės tarp šitų kauburių, įdubų, pušų kankorėžių, taip ryškiai juntamų per sportbačius. O mes, neturėdami vilties, klaidžiosime toliau po mišką ir maldausime nebūties. Tik nebus mums nebūties. Aišku, Katka kol kas negalvoja apie nebūtį. Ji verkia. Prieičiau, apkabinčiau, pasakyčiau ką nors guodžiančio, kad sulig rytmečiu kur nors išeisime, kad vilkų nėra, o degtukų yra, juk jau rūkau, sukursime laužą, susėsime, bet aš negaliu prieiti ir apkabinti, nes tai „nebūdinga mūsų santykiams“, kaip kadaise pasakė Katka. Tas tiesa. Tarp mūsų nieko nėra ir niekados nebuvo, išskyrus šiltą paauglišką draugystę. Niekas netiki, bet taip yra. Vien dėl to negaliu prieiti, apkabinti ir pasakyti, kad nėra jokių vilkų, vilkų nebūna, šiandien juos atšaukiau…

„If I… should stay… I would only be in…“ – pasigirsta kažkur visai netoliese. Visai visai šalia. Tai Vitnė Hjuston atsiliepė iš pakelės baro, kad mus išgelbėtų. Saldžiu sirenos balsu ir sodriomis moduliacijomis Vitnė vilioja mus į pasaulį. Pasaulis pasitinka mus trasa ir pakelės baru, iš kurio ataidi muzika. Katka skuodžia į kelią, plakdama sau per kojas krepšiu grybams. Mes Bilocerkivkoje. Kaip čia atsidūrėme – nežinia. Bet iki namų – bent penkiolika kilometrų. Mudu tvirtai einame trasa – jau veik vienuolikta valanda. Mano senelis nežino, kur esu, jis mano, kad su Olehu žaidžiu kortomis. Katkos tėvai – žino. Katka eina sparčiau. Mėgina stabdyti pakeleivingą mašiną. Mašinos nestoja, burgzdamos pralekia pro šalį. Tai Kyjivo trasa. Savų čia nėra. Katka nusivelka šiltą megztinį, grūda jį po sarafanu ties pilvu – apsimeta nėščia. Kartkartėmis sustoja, stabdo mašinas, atkišdama „pilvą“. Mirštu iš juoko, o Katkai nejuokinga – jai reikia namo. Nėščiai. Galiausiai palei mus sustoja švarutis žiguliukas. Jame vyras ir moteris. Mums su jais pakeliui. Sėdime gale, tylime. Moteris vis švelniai paima dešinę vyro ranką, bet tik šiaip, be jokios geidulingos užuominos. Jiedu apie kažką kalbasi, taip natūraliai ir tyliai, kad mes su Katka nesuprantam žodžių. Tarytum tai ne žodžiai, o šnarėjimas pušų viršūnėse, svirplių choras ir kibių stiebų kuždesys. Katka deda galvą man ant peties ir užsimerkia. Katka taip pat negali su manimi kalbėtis…

 

Vertė Donata Rinkevičienė