Trys vaizdai iš Vilniaus

 

Rašytojų sąjungos fondo Rezidencijų programos viešnia rašytoja Susanne Röckel (g. 1953) studijavo germanistiką Berlyne ir Paryžiuje. 1989 m. debiutavo apsakymu Palladion. Yra išleidusi apsakymų rinkinį Vergessene Messen (2009), romanus Rotula (2011), Der Vogelgott (2018) ir kt. Rašytojos kūryba apdovanota daugeliu literatūrinių premijų, o romanas Der Vogelgott buvo įtrauktas į Geriausios metų knygos rinkimų trumpąjį sąrašą. Röckel kūriniuose meistriškai supinama dabartis, praeities mitai ir archetipiniai įvaizdžiai, gvildenamos atminties, žmogaus ir gamtos santykių temos.

 

Irina Guzenberg

 

Smulki moteris vilki smėlio spalvos paltu, su berete, tvirti batai, nenauja rankinė, po kaklu ant virvelės kabo akiniai; giedras giliai įsodintų akių žvilgsnis; šelmiška šypsena dievagojantis, kad beveik nemoka angliškai. Bet, žinoma, kalba kuo puikiausiai. Gimė ji 1940 m. Rusijoje, kur ir užaugo, į Vilnių atvyko šeštajame dešimtmetyje, kai tėvą inžinierių sovietai pasiuntė į žemės ūkio kraštą Lietuvą kurti pramonės. Paskui inžiniere tapo ir ji pati, dirbo elektrografijos įmonėje. Koks vaizdas tuo metu buvo Vilniuje, sunku ir įsivaizduoti. Didžioji gatvių ir namų dalis išliko, bet buvo nutrauktas vidinis tęstinumas. Miesto, kuriame vos per kelerius metus šeimininkavo lenkai, sovietai, vokiečiai, o paskui vėl užėmė Raudonoji armija, gyventojai iš esmės pasikeitė – po Holokausto – dėl sovietų vykdytų iškeldinimų ir masinių išvežimų. To, kas čia vyko per vokiečių okupaciją, lietuviai ir rusai, plūdę į Vilnių iš kitų teritorijų, patys nepatyrė, o iš buvusio žydų geto gyventojų beveik nieko nebeliko. Ir vis dėlto, kaip pasakoja Irina Guzenberg, anuomet mieste tai vienur, tai kitur dar išgirsdavai jidiš kalbą.

Apie tai, kas ištiko Vilniaus žydų moteris, vyrus ir vaikus, kas vyko Paneriuose, imta kalbėti tik aštuntajame dešimtmetyje – nuotrupomis, nekonkrečiai. Ji pati žinojo šiek tiek daugiau: draugės Tamaros tėvai, kuriems pavyko pabėgti iš geto, pasibaigus karui sugrįžo į gimtąjį miestą ir kai ką papasakojo, baugščiai, nelabai noriai. Lemtingiausias Irinai tapo jos sprendimas mokytis gidų kursuose. Kadangi inžinierės atlyginimas buvo labai mažas, jiedvi su Tamara lankė miesto tarybos organizuojamus vakarinius kursus, o ten – turbūt iš gyvo likusio liudininko lūpų – pirmą kartą nuosekliai išgirdo apie tai, kas vyko vokiečių okupacijos metais. Merginai labai knietėjo sužinoti daugiau, ji ieškojo knygų – ir beveik nieko nerado. Nuo tada ji, saviveiklininkė pačia tikrąja šio žodžio prasme, ėmė tyrinėti pati.

Ir tapo didele tyrinėtoja: iš pradžių tyrimais užsiima po darbo, eina į bibliotekas ir archyvus, apvažiuoja naikinimo vietas Baltijos respublikose ir Baltarusijoje, rašo laiškus į visą pasaulį, užmezga ryšius su moksliniais institutais. Ir visa tai sunkiomis sovietinėmis sąlygomis, o jos atveju tai reiškia visai neslepiamą, saugumo palaikomą represinį antisemitizmą. Ji pasakoja, kad geriau tapo tik prasidėjus pertvarkai ir, žinoma, po 1990 m. Daug jos draugių, taip pat ir Tamara, kai tik tapo įmanoma, išvažiavo į Izraelį. Bet Vilniuje vėl atsirado žydiškas gyvenimas. Iš pradžių bendruomenė rinkosi viename kambarėlyje, kur buvo pasakojama, diskutuojama, kuriami planai. 1989 m. įsteigiamas muziejus (Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejus, buvusios žydų filharmonijos pastate, kur vykdavo ir teatro vaidinimai, literatūriniai vakarai, o po karo įkurtas kino teatras „Pionierius“). Atvykdavo žmonių iš Amerikos, Izraelio, jie ieškojo žuvusiųjų arba dingusių artimųjų pėdsakų. Pirmoji Guzenberg knyga apie žydiškąjį Vilnių pasirodė 1992 m. ir, kaip sako pati autorė, sukėlė sprogimą. Ta knyga netgi atnešė uždarbio, o tai reiškia, kad nebereikia bijoti senatvės. (Šiaip būtų tekę gyventi iš pensijos: 169 rublių, kaip prisipažino droviai šypsodamasi.) Įmonė, kurioje dirbo, uždaryta, dabar visą energiją galima skirti mėgstamai temai. Kadangi kompiuterio pati neturėjo, naudojosi muziejaus ir neretai ilgus vakarus likdavo dirbti tamsiame tuščiame pastate. Prireikė ne vienų metų, kol peržiūrėjo 1942 m. gyventojų surašymo duomenis ir palygino juos su registracijos įrašais, ieškodama pavardžių tų, kuriuos vokiečiai suvarė į getus Lietuvoje. Ilgi tų pavardžių sąrašai šiandien sudėti į jos knygas. Be to, ji ir toliau kruopščiai rinko medžiagą, koks buvo gyvenimas „Šiaurės Jeruzalėje“, iš tolo švytėjusiame mieste, kuris, anot Czesławo Miłoszo, šimtmečius buvo dvasinis Europos žydų lobynas.

Nuo 1992 m. pasirodė jau ne vienas jos svarbiausio veikalo leidimas ir su kiekvienu didėjo knygos apimtis. Ji išleista trimis kalbomis (lietuviškai, rusiškai, angliškai). Angliškas leidimas Vilnius. Traces of the Jerusalem of Lithuania – tai 799 puslapiai ir maždaug penkis kartus daugiau iliustracijų su kuklia paantrašte: A guidebook. Išties įspūdinga knyga, unikalus almanachas, pateikiantis gausybę medžiagos (su išsamia rodykle, chronologine lentele, žodynėliu). Per 23 pasivaikščiojimus šiandieninėmis senamiesčio gatvėmis išskleidžiama milžiniška žydų gyvenimo, kuris čia kadaise vyko, panorama. Pradėjus daugeliu senų namų, kiemų ir juos jungusių takų, kurie išliko, tik forma šiek tiek pasikeitė, pereinama prie naujų statinių, atsiradusių ten po 1944 m., kai buvo griaunama tai, kas sena, pasakojama apie buvusius gyventojus ir įvairiausius jų užsiėmimus. Kuo vaizdžiausiai pamatai amatininkų ir medicinos sesučių, aktorių ir poetų, bibliotekininkų, mokslo žmonių, vertėjų, žurnalistų ir vaikų namų vedėjų buitį, sužinai pavardes daugybės žmonių, kurie vienaip ar kitaip pasiekė kažko reikšmingo, supranti, kaip kūrėsi ir stiprėjo tokia pat daugybė grupių ir institucijų. Pajunti atmosferą, kylančią iš įvairiausių kartu patirto džiaugsmo ir liūdesio tradicijų bei formų, vidinę jėgą, atsiradusią iš pamaldumo, intelekto, sąmojo ir pragmatizmo, išlikusią per ne vieną šimtmetį juntant grėsmę priešiškoje aplinkoje. Prie didžiosios pasakojimo mozaikos prisideda įvairiausia kitokia medžiaga: oficialios ir asmeninės nuotraukos; piešinių reprodukcijos, atvirukai, brėžiniai, spaudai; citatos iš dienoraščių ir laiškų, legendų, romanų, memuarų ir laikraščių straipsnių. Gidės Guzenberg kalba visai neįmantri. Labai retai pasitaiko lakoniškas komentaras ar liūdna pastaba, labai retai pajunti kunkuliuojančias emocijas, kaip kad vieno ilgo pasažo pradžioje – jame pasakojama apie buvusius bendruomenės kantorius, kurių užburiantys balsai sutraukdavo didelę publiką ir (anot tų laikų pasakojimo) versdavo moteris alpti: „Oh, the Great Synagogue cantors!“

Taip aš, vedama Guzenberg sakinių, leidžiuosi į pažįstamas vietas – nors esu miesto viešnia, jau bent kartą jas mačiau, – kurios skaitant atgyja kaip vaizduotės, įsiklausymo ir mokymosi vietos. Mat kiekviena jų susijusi su vardais, o vardai skamba nepažįstamai ir labai pažįstamai. Kiekviena gatvė, kuri iškyla per Guzenberg žodžius, turi savo istoriją, kiekvieni namai atsiveria mano juslėms ir atminčiai taip draugiškai, tarsi nebūtų jokių kliūčių tarp ano ir mano pasaulių, tarsi tą suvokimo akimirką būtų įmanoma sugrąžinti į mūsų gyvenimą anuos mirusiuosius, kuriuos kankino ir žudė mano kalba kalbėję žmonės. (Taip sakė Czesławas Miłoszas eilėraštyje rinkinio „Vilniaus gatvės“ pradžioje: jei įmanomas supratimas, tai tik tą vienintelę atjautos akimirką, kai išnyksta viskas, kas mane nuo jų skyrė…)

Skaitau nesistemingai, leidžiuosi pagaunama tai vieno, tai kito pasažo, verčiu lapus tai pirmyn, tai atgal: čia buvo skaitykla, kurią įsteigė garsus švietėjas ir knygų kolekcininkas, joje buvo priebėga mintims nuo vokiečių teroro ir galimybė pasinerti į rašytinį žodį. Čia – ligoninė, kurioje neįbauginti gydytojai rūpindavosi vargetomis pabėgėliais ir badaujančiomis gimdyvėmis ir užkirto kelią epidemijoms. Šioje vietoje buvo klestintis radijo fabrikas „Elektrit“, sovietai perkėlė jį į Minską, o vokiečiai pavertė darbo lageriu. Čia – koncertų salė, kurioje pirmą kartą koncertavo trylikametis Jascha Heifetzas. (Visai netoli jis mokėsi smuikuoti.) Čia – namas, kuriame Theodoras Herzlis 1903 m. buvo susitikęs su vyriausiuoju bendruomenės rabinu. Čia buvo įsteigtas garsusis žydų institutas Yidisher visnshaftlekher institut (YIVO, šiandien veikiantis Niujorke). Čia XVIII a. mokė svarbus Talmudo žinovas Vilniaus Gaonas, pas kurį būriais plūsdavo mokiniai iš viso pasaulio. Čia stovėjo garsi didžioji sinagoga, karo žygyje į Rusiją Napoleonas žavėjosi jos iškilumu, vokiečiai ją išplėšė ir nusiaubė, sovietai 1947 m. nugriovė kartu su šalia esančiu sinagogos kiemu, kur buvo daugybė susibūrimo, studijų ir maldos patalpų visai bendruomenei, – šiandien nelikę nė ženklo. O čia… O čia… O čia senosios kapinės. Vokiečiai kapus išardė. Rusai akmenis panaudojo kaip statybinę medžiagą. O čia – namas, kuriame gyveno Abba Kovneris, poetas ir ginkluoto pasipriešinimo gete vadovas. (Tasai Abba Kovneris prieš pat geto likvidavimą 1943 m. rugsėjį sugebėjo pabėgti, aplinkiniuose miškuose vadovavo žydų partizanų daliniui, jis ir po karo nedavė ramybės. „Vokiečiai turi žinoti, – rašė jis, – kad po Aušvico neįmanoma grįžti prie normalaus gyvenimo.“ Tačiau tas nedideles atpildo akcijas nelabai kas pastebėjo.) O štai mažutėje šito namo mansardoje 1941 m. kelias savaites slėpėsi šimtas žmonių. Trūko oro. Daug kam prasidėjo haliucinacijos, pasimaišė protas, žmonės šūkavo, siautėjo, juos teko primušti (kai kuriuos turbūt net mirtinai), kad neišduotų kitų. Čia – ta vieta, kur gyveno lietuvių vienuolės, gelbėjusios persekiojamus žmones. (Tarp miesto gyventojų nežydų buvo nemažai tokių, kurie padėjo persekiojamiesiems!) O čia selekcijos vieta. Tūkstančiai moterų ir vaikų suvaryti į prekinius vagonus, į Štuthofą, Maidaneką. Čia kalėjimas. Vienoje kameroje mirė didvyriškoji partizanė Sonia Madejsker, mirtinai nukankinta vokiečių, jai tada buvo 30 metų…

Vis pasitaiko vietų, kai nebegaliu skaityti toliau. Per daug vardų, per daug baisių, kruvinų istorijų. Iš atminties iškyla Avromo Suckeverio desperatiškas šūksnis „Kas mes esame? Kokia visų mūsų kančių prasmė?“ iš jo eilėraščio „Cirkas“, kuriame 1941 m. mėgino apčiuopti gete patirtą giliausią pažeminimą ir baimę. Ar man galima tapatintis su iškankintu lyriškuoju „aš“? O gal nevalia dėl tautybės, esu susaistyta su kaltaisiais, nes už nieką neatlyginta, nes man neteko viso to patirti, nes man leista gyventi?

Susitarti su Irina Guzenberg dėl susitikimo nesunku, ji ir dabar dar dažnai būna muziejuje Naugarduko gatvėje. Mielai pasakoja apie savo darbą, tiksliai atsimena visas datas ir pavardes. Ilgo mūsų pašnekesio pabaigoje atidaro rankinę ir parodo pluoštelį kartotekos kortelių, prirašytų hebrajiškais rašmenimis. Taip, ji mokosi hebrajų rašto, nes vis susiduria su tekstais jidiš kalba, kuriuos dar būtinai nori perskaityti (o ši kalba užrašoma hebrajiškomis raidėmis). Paskui papasakoja, kad kiekvienais metais rugsėjo 23 d., Didžiojo geto „likvidavimo“ dieną, žydų bendruomenės autobusas važiuoja į Panerius pagerbti žuvusiųjų ir kad kiekvienais metais tuo autobusu važiuoja vis mažiau žmonių. Užtat atvyksta daugiau žmonių iš įvairių valdiškų įstaigų, sako ji ironiškai šyptelėjusi, svarbūs vyrai su kostiumais ir kaklaraiščiais, su visokiais parodomaisiais niekniekiais. Taip, žydų Wilna – tai nugrimzdusi Atlantida, liūdnai priduria ji, žvilgsniu palydėdama į grindis nukreiptą pirštą, tarsi kaip tik čia, po mumis, būtų vandenyno dugnas, kuriuo tapo toji legendinė sala.

Nuo muziejaus mes dar nusileidžiam į pakalnę, į Pylimo gatvę. Ji nori parodyti paminklą, kuris kaip tik šiandien atidengtas nedidelėje aikštėje. „Kažkoks šiuolaikinis dainininkas, – sako ji, – turbūt iš Amerikos ir jo pirmtakai buvo iš Lietuvos.“ Bronzoje išlietas Leonardas Cohenas, vilkintis smokingu, su skrybėle. Irina fotografuoja. Nusiųs draugei Izraelyje. Parodo gerokai apleisto dviaukščio pastato langą už skulptūros. „Matote? Tenai viršuje gyveno Tamara.“

Grįžusi namo išsitraukiu knygą. Džiaugiuosi, kad nors Irina ir šiaušėsi, įkalbėjau ją parašyti autografą. Ji dar niekad nerašė autografo, nenorėjo imti juodo flomasterio, kurį jai padaviau. Galiausiai šratinuku mažomis lotyniškomis raidėmis kamputyje po pavadinimu nedrąsiai išvedžiojo savo pavardę, po ja parašą kirilica ir datą: 2022.10. 21.

 

Paneriai

 

Kelionė trunka 8 minutes, o kaina ten ir atgal 1,76 euro. Sėdžiu šiltame, patogiame traukinyje, o išlipusi atsiduriu niekuo neypatingame negražiame priemiestyje su sovietmečio daugiabučiais, individualiais namais, daržais ir prekybos centru. Dar yra ženklas „Panerių memorialas“ su rodykle, juo ir pasikliauju. Kelias veda į mišką. Netrukus asfalto danga baigiasi. Namai seni, mediniai. Priekyje einantys du svirduliuojantys girtuokliai dingsta už surūdijusių vartų. Kažkurioje verandoje sukabinti džiūti apatiniai. Girdėti šunų lojimas. Gal pasiklydau? Ieškau, kas galėtų suteikti informacijos, bet viskas aplink kaip išmirę. Tarp pušų matau nebaigtą statyti namą. Prie jo vyras pjausto šiltinamąją medžiagą. Prieinu, klausiu kelio prie memorialo. Vyras jaunas, šviesiaplaukis, o jo burnoje vos keli dantys. Memorialas? Apie jį nieko nežino. Rodo į stoties pusę ir draugiškai šypsodamasis sako: „Maybe! Maybe!“

Tad patraukiu atgal. O tada man užkanda žadą: šalia staiga ima loti du dideli šunys, šokinėjantys už nelabai patikimai atrodančios vielinės tvoros. Kokia čia vieta? Kur aš patekau? Tolėliau pamatau į automobilį lipantį vyriškį. Bėgu prie jo, sukaitusi ir neatgaudama kvapo, gestikuliuoju, rodau telefono ekrane žodį „memorialas“. Galiausiai jis supranta. Parodo, kad lipčiau į automobilį, ir tylėdamas nuveža mane visai neilgą kelio atkarpą iki tuščios mašinų stovėjimo aikštelės. Kelionės tikslas pasiektas.

Plytelėmis grįstas įėjimas tarp retų pušų, juodas marmuras su užrašais, lietaus ir vėjo plakami informaciniai stendai keturiomis kalbomis, asfaltuotas keliukas, abiejose jo pusėse – žibintai, kuriuos dengia žalsva patina. Kelias driekiasi per visą plotą didele netaisyklinga kilpa, paženklinta 19 sustojimų. Apima keistas jausmas, kad žengiu į nuošalę, kuri su kiekvienu žingsniu darosi vis gilesnė ir neįžvelgiamesnė. Gal tik dėl to, kad šią valandą esu vienintelė lankytoja.

Čia pastatytų paminklų istorija – viso memorialo istorijos dalis, paviršinis jos sluoksnis. Iš jos sužinai, kad net, atrodytų, aiškiausi faktai vertinami politiškai ir kad istorinės tiesos neatskiriamos nuo požiūrių ir perspektyvų. Sovietai, 1948 m. nugriovę išgyvenusiųjų pastatytą paminklą čia nužudytiems žydams, pakeitė jį juodu obelisku su raudona žvaigžde viršuje ir užrašu „Fašizmo aukoms atminti“. (Jis stovi ir dabar, kiek toliau nuo kelio.) Dar po kelerių metų buvo pastatytas kitas paminklas iš juodo marmuro, su rusiškais ir lietuviškais užrašais, skirtas daugiau kaip 100 000 tarybinių piliečių, kurie sušaudyti Paneriuose. Tiktai 1989 m. Lietuvos žydų bendruomenės iniciatyva prie šio akmens pristatytas granito luitas, ant kurio hebrajų, jidiš, lietuvių ir rusų kalbomis užrašyta, kad tarp Panerių miške nužudytųjų buvo 70 000 žydų: vyrų, moterų ir vaikų. 2004 m. pradinis tekstas uždengtas marmurine lentele, užraše nebeliko „tarybinių piliečių“, o kalbama apie „100 000 Paneriuose nužudytų žmonių“. Paminklą šioje vietoje nužudytiems žydams, kuris šiandien yra pagrindinis, 1991 m. pastatė Lietuvos žydų bendruomenės kartu su Lietuvos žydais Izraelyje ir Lietuvos Respublika. Iš granito luitų pastatyto monumento priekyje – menora, virš jos užrašas hebrajiškomis raidėmis ir Dovydo žvaigždė. Užpakalinėje pusėje užrašai lietuvių, rusų ir anglų kalbomis ir iškaltas abstrahuotas žmogaus iškeltomis rankomis atvaizdas. Angliškas užrašas: ETERNAL MEMORY OF 70 000 JEWS OF VILNIUS AND ITS ENVIRONS WHO WERE MURDERED AND BURNT HERE, IN PANERIAI, BY NAZI EXECUTIONERS AND THEIR ACCOMPLICES. Čia padėti vainikai, čia guli daugybė akmenukų su užrašais, kuriuos atminimui paliko lankytojai. Paskui atsirado ir daugiau paminklų: lenkų ir lietuvių aukoms, atskiroms žydų aukų grupėms. Atminimo ženklas maždaug šimtui romų aukų tėra labai nedidelis, jau pusiau į žemę susmegęs „simbolinis“ akmenų ratas. Yra ir keistai asimetriškas muziejus, jo forma primena žemėje įstrigusį artilerijos sviedinį, muziejuje, anot mano kelionių žinyno, galima apžiūrėti „asmeninius daiktus“, bet jis uždarytas, dar yra du iš tolo dvokiantys kilnojamieji tualetai.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vadovas Arūnas Bubnys kelios dienos iki man apsilankant Paneriuose pasakojo, kad jau ne pirmi metai stengiasi rasti pakankamai pinigų, nes pagaliau reikia didelio muziejaus. Kol kas nematyti jokių prošvaisčių. „Vyraujantis istorinis diskursas“ kaip ir anksčiau pagrindinį dėmesį skiria Stalino laikų nusikaltimams. Kadangi beveik nerasi šeimos, kurios jie kaip nors nebūtų palietę, o be to, pastarojo meto įvykiai rodo, kad pavojus, jog pasikartos blogiausi ano meto išgyvenimai, tebegresia, anot pašnekovo, išsamiai įvertinti tą laikotarpį tikrai būtina. Tačiau vis tiek skaudu, sako Bubnys, kad neužtenka lėšų to, kas vyko vokiečių okupacijos metu, tyrimams. Nederėtų pamiršti misijos geriau ir plačiau informuoti ir apie tą okupacijos laikotarpį. Taigi, vietoj spartietiškos, tarsi laikinai įrengtos atokios vietos miške – didelis Panerių muziejus, su vitrinomis, stendais, vaizdo ekranais, ekskursijomis, suvenyrų parduotuve, jaukia kavinuke?

Einančią per teritoriją, kurios duburiai ir aukštumėlės iš esmės tebeatrodo taip, kaip 1944 m. juos matė rusai, mane lydi įkyrus pramoninis triukšmas. Negaliu nustatyti, iš kur jis sklinda – iš prekinės stoties, o gal iš automagistralės, –
bet kai vaikščiodama jį girdžiu, man lengviau. Mat už aukštesnių ar žemesnių pylimų, ant kurių kadais stovėjo sargybiniai, triukšmas išnyksta. Atsidūrus apačioje, prie duobių, išorinio pasaulio nebegirdėti. Žmogų užgriūva tyla. Duobių, kurių skersmuo 20 ar 30 metrų, dugnas užžėlęs veja, kraštai paženklinti pilkais akmenimis. Žmonės turėdavo nusirengti, prie duobių juos varė grupėmis, siauromis vorelėmis. Vadovaujant vokiečių baudžiamosioms grupėms Lietuvos baltaraiščiai iš maždaug penkių metrų atstumo šaudė juos vieną po kito. Paskui prie krašto atvesdavo kitą grupę, procedūra prasidėdavo iš naujo, vidutinis našumas – 100 nužudytų individų per valandą. Susidarė tikri atimtų drabužių ir daiktų kalnai. Duobes užpildė negyvėliai. Klykė vaikai. Aimanavo mirštantys. Šaudantys gaudavo baltakės.

Vienos duobės kraštai cementuoti. Tai buvo bunkeris. Čia laikė 76 degintojus, kurie, sukaustyti grandinėmis ir saugomi esesininkų, 1943–1944 m. vykdė užduotį naikinti žudynių pėdsakus. Viduryje stovi siauros medinės rampos kopija: ant tokios lavonai buvo kraunami į kelių aukštų piramidę, ta apipilama mašinine alyva ir padegama. 1944 m. balandžio 15 d. išsekinti ir nusigalavę, tačiau drąsos nepraradę vergai mėgino pabėgti, bet vokiečiai beveik visus juos sugaudė ir sušaudė.

Žalią veją nuklojo pušų spygliai ir nukritę lapai. Nė ženklo medinių aptvarų, kuriuose vyrai, moterys, vaikai, seniai laukdavo, kol juos nuvarys prie šaudymo duobės. Nė ženklo laužų ir juodų dūmų. Nė ženklo požeminio tunelio, kurį šaltoje žemėje šaukštais ir savais nagais rausė bunkerio kaliniai. Nė ženklo minų ir spygliuotos vielos. Jokio matomo ar girdimo ženklo. Nei riksmų, nei rėkaujamų įsakymų, nei girto juoko, nei šunų lojimo, nei verksmų, nei maldų, nei kurtinančio šūvio trenksmo, nei duslių smūgių kumščiais, lazdomis, šautuvų buožėmis – nieko. Tyla – o joje painios mano mintys, sunkiai apčiuopiami, baugštūs jausmai. Stengiuosi konstatuoti tai, ką jaučiu: man šalta. Nenoriu čia būti. Nenoriu žinoti, kas čia nutiko!

Tima Kats, mokytoja iš Vilniaus, kuriai 1941 m. kartu su penkiomis ar šešiomis moterimis pavyko pabėgti iš vienos duobės, rašo: „Mus [sunkvežimiu iš Lukiškių kalėjimo] atvežė į kalvotą, miškingą vietą, ten pavargę ir įsibauginę sugulėme ant smėlingos žemės. Labai arti buvo girdėti šautuvų papliūpos. Bet netgi dabar nė vienas iš mūsų neįsivaizdavo, kas čia iš tiesų vyko.“ Neįsivaizduoju ir aš. Gal apskritai nė vienos smegenys nepajėgia to įsivaizduoti. Argi Hieronymo Boscho sukurti pragaro vaizdai neatrodo mieli paveiksliukai, palyginti su tuo, kas dėjosi čia? Ir kam ateitų mintis pasitelkti intelektualias ir elegantiškas Dantės eiles vaizduojant pragarą, kuris čia tapo tikrove? „Pragaro šeimininke, gal valandėlę apsikeiskim pragarais? – provokuojamai ir sarkastiškai siūlė Avromas Suckeveris eilėraštyje „Odė balandžiui“ ir tokiu pat tonu tęsė: – Aš eisiu į tavo, o tu į tikras ugnis…“ Ar turint galvoje tą tikrąją ugnį nežlunga kiekvienas mėginimas ją pavaizduoti? Ar modernus, valstybės finansuojamas muziejus, kad ir kokių gerų ketinimų jis turėtų, iš esmės nebūtų priemonė įsprausti siaubą į tam tikras ribas ir taip jį sumažinti? Kita vertus, ar vaizdai, komentarai, bandymai paaiškinti nėra viena iš būtinų priemonių išsaugoti tą praeitį, kuriai, užgožtai dabartinių reikalų, vis gresia pavojus būti pamirštai? Praeitį kūrė ne pabaisos, o paprasti žmonės. Ne pabaisos, ne iškrypę sadistai, o paprasti žmonės – mano kraštiečiai – sugebėjo užkurti kitiems žmonėms pragarą. Ar nebeturint tokio matymo nesusilpnėtų pamatinis civilizacijos budrumas sergint moralės ir teisės ribas?

Tokios ir panašios mintys užplūsta einant keliuku per memorialą, lygiu, švariu, patogiai nutiestu keliuku, vedančiu tenai, kur pragaras, – bet galų gale ir atgal. Žingsniuoju, tarsi būčiau išėjusi į nekaltą rudens pasivaikščiojimą, keliu, kurio nė vienas centimetras vis dėlto nėra nekaltas. O paskui išeinu iš šios teritorijos ir pro medinius namus, pro daržus, palei bėgius grįžtu į stotį. Dar sykį atsigręžusi išsigąstu: paskui mane bėga iš kažin kur atsiradęs didelis šuo. Dar kartą sukyla viskas, ką perskaičiau apie Panerius ir ką pamačiau čia, ir pasijuntu, regis, paliesta vaiduokliškos anos tikrovės rankos – bet paskui išgirstu artėjantį traukinį, kuris parveš mane į Vilnių, šuns nebematyti, ir aš vėl esu dabartyje.

Pokalbio su Arūnu Bubniu pabaigoje paklausiau, ar pastaruoju metu buvo kokių dešiniųjų ekstremistų grupuočių veiksmų, kuriuos jis laiko pavojingais. Jis atsako neigiamai. Tiesa, paminklai Paneriuose neseniai buvo išpaišyti grafičiais. Ne svastikomis, o nauju simboliu, kuris turi abiejų Europai grėsmę keliančių žudikiškų ideologijų bruožą, vienintele greitai išvedžiota raide Z.

 

Nubyrėjęs tinkas

 

Poetas Laurynas Katkus pasakojo, kad senamiesčio name, kuriame jis gyvena, kartą kažkam per smarkiai trinktelėjus durimis nubyrėjo tinkas ir ant sienos pasimatė hebrajiškos raidės. Namo gyventojai sužinojo, kad kažkada virš įėjimo į krautuvę buvo užrašas jidiš kalba, o tas nutikimas tapo Katkui dingstimi parašyti eilėraštį „Vietinė painiava“, kuriame konkrečiau neapibūdintas „aš“ vieną niekuo neypatingą dieną praranda įprastą laiko skirstymą.

Vilniuje yra visos sąlygos rašyti eilėraščius, nes įvairiausiose vietose nuolatos byra tinkas. Nuolatos atsiveria kitus laikus ir kitą tvarką menantys dalykai, o paprastam pokario kartos vakarų europiečiui nuo to kartais ima tavaruoti akyse. Dabarties paviršius lūžinėja. Tai, ką po juo pamatai, pajunti, įtari esant, baugina, apstulbina arba sukelia dėkingumą – bet negi kur nors kitur geriau pažinsi namą, kuriame gyveni?

Šitame mieste labai ryškūs absoliučios galios pretenzijų pėdsakai. Penkiasdešimt įvairių konfesijų bažnyčių vien centre, daugumos barokiniai interjerai puikiai išsilaikę. Bet trūksta sinagogų! (Iš kadaise buvusių daugiau nei šimto žydų maldos namų likęs tik vienas pastatas – choralinė sinagoga Pylimo gatvėje). Seniausios ir gyvybingiausios miesto dalies struktūra – viduramžiška. Bet yra ir sovietinės pompastikos tarp XIX a. namų ir tarpukario pastatų (klasicistinių, avangardistinių, jugendo stiliaus), sovietinių gyvenamųjų kvartalų, kelios likusios monumentalios socialistinio realizmo stiliaus statulos. Ir nauji spindintys aukštybiniai bankų ir stambiųjų Europos įmonių pastatai Konstitucijos prospekte, jie demonstruoja autoritetą dešiniajame Neries krante (bet nepasiglemžia senamiesčio patrauklumo). Vietinė painiava. Visada ranka pasiekiamos, prilipusios prie vakarykštės dienos, susipynusios su užvakarykščia vietos, kuriose anuometiniai galingieji nutildė savo priešininkus, mėgino ištrinti juos iš atminties: didžiulis niūrus Lukiškių kalėjimas, statytas caro laikais (jam priklausė ir ne mažiau niūri stačiatikių cerkvė su kupolu), dar visai neseniai kalėjimas buvo naudojamas pagal pirminę paskirtį. Gatvelės ir namai abiejuose žydų getuose, į kuriuos 1941 m. žmones suvarė vokiečių okupantai. Suniokotos kapinės. Plynė, kurioje neseniai iškastas sinagogos kolonos cokolis, mikvės sienos. Kalėjimas Gedimino prospekte, kurį iš pradžių naudojo gestapas, o paskui, iki 1987 m., – KGB, jame kvotų ir kankinimų kameros, patalpa požemyje, kur šaudydavo kalinius.

Vaikštant po šį miestą, kuris bėgant šimtmečiams keliolika kartų ėjo iš vienų rankų į kitas, kuriame kalbama lietuviškai, ukrainietiškai, lenkiškai, rusiškai, angliškai, matyti, kad praeitis taip paprastai nedingsta. Laikas negrąžina tabula rasa būklės. Šiek tiek pajudinai akmenis, truputį įbrėžei sienos dažus – ir jau grįžta tai, kas buvo pamiršta ir kas nustelbia dabartį. Taip norėtųsi visus laikus sujungti dideliu, geranorišku IR, taip norėtųsi tikėti, kad šis ypatingas sambūvis kyla iš noro siekti tolerancijos ir sutarimo! Negi visur matomi susipynimai ir egzistavimas greta nebyloja apie tai, kad galima kitaip žiūrėti į totalitarines laikysenas ir į absoliučią galią? Devintojo dešimtmečio pabaigoje Tomui Venclovai tai ir teikė viltį, kad Vilnius, kaip vienas kitą užklojančių etninių zonų miestas, galėtų tapti pavyzdžiu visai Rytų Europai. Kas iš tos vilties liko dabar?

Gera jausti nepaprastai draugišką ir geranorišką senamiesčio atmosferą. Ne vien savaitgaliais – atrodo, jog nuobodžių sekmadienio popiečių čia nebūna ir darganotu oru – matai, kad senamiestis nėra muziejus ar disneilendas, jis, kaip ir visais laikais, tebėra plakanti miesto širdis, čia žmonės eina pasivaikščioti, kikena mergaitės, šachmatais žaidžia jų seneliai. O aš primenu sau, kad jokia vieta, net ir ši, neapsaugota nuo globalizuoto kapitalizmo pokyčių, o būstų ir statybų komercializavimas vyksta visame Vakarų pasaulyje. Bet ar tai gali paguosti? Man pasidaro baisu pamačius, kad buvęs getas su neaukštais namais, vienas į kitą pereinančiais kiemais ir susiraizgiusiomis gatvelėmis, tas getas, kuris (anot Czesławo Miłoszo) po karo buvo ištisas negyvas plotas, virsta prašmatniu ir triukšmingu vakarinių pramogų kvartalu, kuriame užkeltos nuomos kainos ir keičiasi gyventojų struktūra. Baisu, nes prisimenu, kad tie akmenys, tos sienos persisunkę krauju ir baime tų, kurie dar taip neseniai – vos prieš kelis dešimtmečius! – čia gyveno. Nes prisimenu Avromą Suckeverį, kuris pasibaigus karui ieškojo nužudytųjų (ir, garsiajame tekste, daužė galvą į stiklą, skiriantį nuo jų kaip šaltas skerdiko peilis). Jis pamėgino pastatyti jiems atminimo ženklą. Nepavyko. O kaip šiandien šioje vietoje išsaugoti jų atminimą? Taip, yra lentelės ir rodyklės, kas nori, gali nusipirkti brošiūrų, kuriose surašyti svarbiausi faktai. Bet ar to pakanka? O gal man nereikia jaustis nesmagiai? Galų gale, (beveik) visi, su kuriais apie tai kalbu, gūžtelėję pečiais sako: „Laikas nestovi vietoje…“

Panašus nesmagus jausmas apima lankantis 2019 m. uždarytame Lukiškių kalėjime, kuriame daugybė žmonių buvo baisiausiai kankinami ir nužudyti. Mane nervina jau nugludintas rinkodaros slengas, kuriuo tas šiurpus pastatas turistams šiandien pateikiamas kaip unikalus kūrybingumo centras („pritaikytas ir vaikams“!), juntu fizinį pasipriešinimą, matydama centriniame korpuse dailininkų, teatro studijas ir barą, kuriame ant vintažinių baro taburečių sėdintys, geltonų ir žalių prožektorių apšviesti žmonės liurlinant visuotiniam popsui spokso į savo mobiliuosius.

Anuomet Tomas Venclova norėjo bendrabūvio vienas kitą praturtinant. Kas šiandien dar pretenduoja į tą bendrabūvį, o kas ne? Dar vieną pamoką apie tai išmokstu išėjusi apsipirkti. Matau pigios masinės produkcijos pilnas lentynas prekybos centre prie senojo Halės turgaus, o šalia gatvėje rikiuojasi uogas ir grybus, obuolius, ryškių astrų puokštes, margaspalves megztas kojines ir pirštines siūlančios kaimietės. Jos ne vieną valandą prastovi šaltyje, kad gautų tuos kelis eurus. Piniginėje taip striuka, kad nesukrapšto grąžos iš dvidešimties eurų banknoto, o kai kurios ir piniginės neturi. Be jokių abejonių, šių moterų su skarelėmis ir švarplėmis burnoje, išsiklaipiusiais pirštais, patamsėjusiomis raukšlėmis laikas baigiasi. Maži ūkiai šiandien visur pralaimėtojai. Ir juos netrukus prisiminsime tik tada, kai kur nors aptrupės tinkas.

Sambūvis vienas kitą praturtinant… Iki vasario 24 d. tie žodžiai turbūt tiko ir rusams. Nepaisant nieko. O paskui viskas vėl prasiveržė. Visa keturiasdešimt metų trukusi okupacija, šimtai tūkstančių išvežtų žmonių – pasekmes dar ir šiandien junta visos šeimos, represijos, ribojimai ir sekimas, paralyžiuotas gyvenimas. Šiandien iš tolo matomas plakatas ant miesto savivaldybės pastato stogo dešiniajame Neries krante rėžia diktatoriui: PUTIN, THE HAGUE IS WAITING FOR YOU! Daug kur, taip pat ir universitetuose, mokslo įstaigose ar Rašytojų sąjungoje ryšiai su Rusija nutraukti. Taigi, ne sambūvis, o poliarizavimas, ne vienas kito praturtinimas, o sutraukyti saitai: solidarumas su Ukraina. „Jau tie vokiečiai su savo „taip – bet…“, – sako viena akademinio pasaulio atstovė. – Jie to nepatyrė. O mes rusus pažįstam.“

Norėtųsi jai paprieštarauti. Galvoju sau: ir vėl nubyrėjo tinkas. Sugrįžo praeitis, tokia šviežia, tokia raudona, tokia skausminga, tarsi niekada nesustojantis laikas tebūtų žodis, tik tuščias pažadas.

 

Vertė Kristina Sprindžiūnaitė

Vertimą remia Goethės institutas