Septynių šimtmečių Vilnius žemaičio akimis

Patikslinsiu: žemaičio, užaugusio Klaipėdos krašte ir atsidanginusio į amžinąją lietuvių sostinę tik 1981 m. Atėjūno, bekiurksančio Vilniuje jau 42 metus. Pragyvenusio Vilniuje beveik dvigubai ilgiau nei savo gimtajame Barvų kaime. Paradoksas: dabar įtaigius meninius projektus apie Vilniaus jubiliejų kuriantys kad ir trečiosios vilniečių kartos menininkai dar net nebuvo nuperėti, kai aš jau smalsiai apsiuostinėjau Vilniuje. Kaip sakytų mano mamaitė: „Tumet any dar subinie pliekus tebšimkavuoja!“ Vilniuje aš įsisenėjęs atėjūnas, bent jau gerai prisimenantis sovietinį Vilnių ir dėl to nė kiek nesisielojantis – man tai didelis privalumas, taip dabar trokštamas išskirtinumas. Nes Vilnių reikėjo pačiam atrasti ir pamilti. Man buvo palikta atradimo, įsimylėjimo nuostabos galimybė, ir aš ja pasinaudojau. Nereikėjo kaip jame gimusiems į Vilnių veizėti pro kasdienybės skurlių.

Kodėl iškart pereinu prie autoironijos? Todėl, kad atmetu dabar taip populiarius nemažos dalies vilniečių kompleksus dėl Vilniaus: aiškinamės, nuo kelintos kartos turime teisę vadintis tikraisiais vilniečiais, atsiprašinėjame, kad įsikūrėme daugiakultūriame Vilniuje kone per klaidą, patyliukais kalbame apie kone mistifikuotas marksistinio determinizmo aplinkybes, o padauginę dėl efekto prabylame ir apie Stalino dovaną. Ypač jaunesnioji karta be perstojo mekena: daugiakultūris, daugiakultūris! Sutinku, bet koks to daugiakultūriškumo turinys, ant kokio pamato? Kokia Vilniaus vertikalė? Kur Vilniaus sacrum ir profanum erdvės? Ar žinome Vilniaus tautų ir konfesijų ribų žemėlapius, mokame juos susieti su geopolitiniais tektoniniais lūžiais? Kai jauno žmogaus staiga paklausi: „O tai kur pastatytas Vilnius?“, šis ima sukti šnekas apie Vilniaus kraštą, kartais indukcijos ir dedukcijos metodu išmąsto, kad Vilnius, ko gero, pastatytas Lietuvoje, gal net Aukštaitijoje.

Taigi pamėginsiu pateikti savo, žemaičio atėjūno, versiją apie Vilnių. Ką man reiškia tas jau akį varginantis skaičius 700? Skaičius gražus, bet bijau, kad per metus kokybiškai atnaujintu turiniu vilniečių širdžių gali ir nebesušildyti. Pradėkime nuo Vilniaus lokacijos. Taigi lietuviškos žemės, Aukštaitija. Net ne Dzūkija, kaip visuomenę klaidina profesorius A. B. Stipriausias ir akivaizdžiausias lietuviškumo įrodymas – lietuviški vietovardžiai ir ypač hidronimai. O pastarieji siekia tūkstantmečius. Ir jie driekiasi nuo Vilniaus tiesia linija link Minsko beveik šimtą kilometrų. Jeigu kam trūksta istorinio argumento – bene ryškiausias išeivijos istoriko Zenono Ivinskio. Vytautas Didysis po Lietuvos krikšto pastatė virtinę labiausiai į rytus nuo Vilniaus nutolusių katalikų bažnyčių. Būtent lietuviams, nes rusai¹ jau ne vieną šimtmetį buvo krikščionys. Ta riba beveik atitinka 1939 m. Lenkijos valstybės šiaurės rytų sieną, kurią iš inercijos vadiname Vakarų Baltarusija. Galime pridėti dar vieną argumentą. Šioje istorinės Lietuvos dalyje žydai vartojo litviše jidiš, net užkonservavo savo kalboje lituanizmus. Nuo Molodečno prasideda baltarusiškas jidiš dialektas. Tad Vilnius statytas visai ne Lietuvos pakraštyje, taip atrodo tik iš XIX–XXI a. perspektyvos. Ir miestui paties kunigaikščio Gedimino duotas vardas kilęs nuo bangą, vandens kauburį reiškiančio žodžio „vilnis“². O šis nuo „vilnyti“. Labai poetiškas miesto pavadinimas! Aišku, mintį pakišo upės Vilnios pavadinimas. Beje, pirmoji lietuviška knyga, Mikalojaus Daukšos išverstas Jacobo Ledesmos katekizmas, 1595 m. išleista ne Wilno ar Wilna, o „ižspaustas Wilniuie“³.

Kadangi visi dabar šokosi cituoti Gedimino laiškus, geriau pasiūlysiu prisiminti ketvirtos klasės istorijos kursą ir pasikartoti ne laiškus, o Gedimino sapno mitą. Atsiverskime rusų kalba rašytą Lietuvos metraštį, dar vadinamą Bychovco kronika. Gediminas, sumedžiojęs didžiausią Europos miškuose žvėrį taurą, nusprendžia, kad per vėlu grįžti į neseniai įkurtą naująją sostinę Trakus. Lieka nakvoti netoliese – šventoje pagonių vietoje, kur anie degindavę didžiųjų kunigaikščių nabašnikus. Susapnuoja geležinį vilką. Nepasakyta, kokia buvusi Gedimino palyda, ar po medžioklės adrenalino buvęs koks išgėrimas. Nėra jokių žinių, kad mūsų kunigaikščiai būtų vartoję psichotropines medžiagas. Ir iš pat ryto iškviestas vyriausiasis pagonių žynys Lizdeika pagiringo kunigaikščio sapno tikrai nebūtų šifravęs. Tad į sapną pasižiūrėta rimtai. Nebuvo nė vienos klasės, kurios mokiniai klausydamiesi mano postringavimų apie Gedimino sapną (mat kaip tik per Vilniaus geborsdugą⁴ turėjau savo etikos pamokas) nebūtų susipratę, kad žynys Lizdeika perdavė dievų valią. Metraštis byloja, kad sapno išaiškinimą būtent taip suprato kunigaikštis, nes tą rytą nebegrįžo į Trakus⁵. Iš vietos davė nurodymus skubiai statyti pilis ir steigti naująją sostinę. Gediminas tebuvo dangiškųjų aplinkybių įkaitas, neturėjo pasirinkimo. Būdamas pagonis beturėjo tik vykdyti dievų valią. Nes tik įkūręs po Kernavės naująją sostinę Trakus kaip apsėstas puola vėl steigti naują sostapilį. Užuot po šiurpaus sapno grįžęs į Trakus pabučiuoti žmonos, ramiai išsimaudyti kubile, lieka pelkėtoje vietoje užsiimti statybomis. Nepasitaręs su savo aplinkos žmonėmis, be galimybių studijos. Visiškai neadekvatus sprendimas! Nei finansiškai, nei strategiškai nepateisinamas! Nes gintis nuo kryžeivių Trakuose tarp ežerų žymiai patogiau. O į naująją sostinę gali ir Nerimi patogiai atsipliuškenti.

Taigi Vilnius yra šventas miestas. Nesvarbu, kad pastatytas pagal pagoniškų lietuvių dievų rekomendacijas. Tai viena svarbiausių Lietuvos teofanijų. Jos neturi nei Kaunas, nei Elektrėnai, netgi Petrapilis džiūsta be teofanijos. Ir dar. Šita istorija grynai lietuviška. Nes tuomet ne Gediminas būtų medžiojęs taurą, o koks kunigaikštis Vasilijus, ne Lizdeika būtų jo sapnų aiškintojas, o koks Gniezdas, ir rastas būtų ne Verkiuose, o Plačiuose⁶. Nes, kaip sako metraštininkas, žynys vadinosi Lizdeika, nes erelio lizde buvo rastas. O Albertas Kojalavičius-Vijūkas SJ užtikrina dar stipriau: „Tas miestas būsiąs lietuvių tautos ir visų Lietuvai priklausomų žemių sostinė, buveinė valdovų, kurių žygių šlovė skambėsianti visuose pasaulio kraštuose. Paklausė valdovas žynio, manydamas, jog šis teisingai aiškina dievų valią.“⁷

Čia aš pagaliau metinių proga „atsikeršiju“ baltarusių nacionalistams, kurie prieš dvidešimt penkerius metus Gdanske man įrodinėjo, kad aš esu žemaitis, geriausiu atveju lietuviesas, o jie esą tikrų tikriausi lietuviai – litvinai. Kad Jogaila su lenkų kunigais Vilniuje ne mano protėvių kaimynus aukštaičius krikštijo, o juos, baltarusius – litvinus. Ir kad LDK istorija, Vytis, Vilnius – visa yra baltarusių tautos genijaus produktas, o mes tik jų istorijos ilgapirščiai. Taip, baltarusių protėviai rusai davė Vilniui savo metraštininkus, būrį naujų miestelėnų, kunigaikštienių svitas, į Vilnių kartu atėjo su vokiečių pirkliais ir amatininkais, bet… Mes davėme savo žemę ir Vilniaus mitą. Tai tik reiškia, kad šventasis Vilniaus miestas įkurtas lietuvių ir tik mes turime LDK atminties lobių skrynios raktą – Vilnių, kuris mums visada priklausė ir tebepriklauso. Perfrazuojant Justiną Mikutį – Dangaus knygose jis užrašytas mums. Tik tai įsisąmonindamas susipratusių naujųjų lietuvių grįžimą į Vilnių XX a. pradžioje galiu lyginti su tuo pačiu metu vykusiu labai sudėtingu žydų grįžimu į savo dangiškąją Jeruzalę. Suprasti mūsų Jeruzalių prasmę ir kainą, suprasti, kodėl turime pagarbiai žiūrėti į smetoninės Lietuvos šūkį „Mes be Vilniaus nunurimsim!“

O dabar nuo pagoniškųjų dievų apreiškimo bent fragmentiškai pereikime prie krikščioniško ir judėjiško Vilniaus naratyvo. Ar esame jį per trisdešimt dvejus laisvės metus pakankamai suvokę, ar jis paliečia mūsų moderniąją vilnietiškąją tapatybę? Mestelkime mintimis žvilgsnį nuo Katedros aikštės iki Aušros vartų. Klustelkim savęs: ar Vilniaus 700 metų minėjimo programa susitinka su Vilniaus daugiakonfesiu, labiausiai krikščionišku, judėjišku naratyvu? Juk kartkartėmis pakvaksime: Vilnius – daugiakonfesis miestas! Man atrodo, kad šis naratyvas šalia jubiliejinės Vilniaus programos atrodo tarsi iš paralelinio pasaulio.

Pateikiu bent keletą svarbiausių priminimų, be kurių Vilnius lieka miestu be atminties ir praranda savo esminę ašį – sakralumą. Pavyzdžiui, visame katalikų pasaulyje Vilnius visų pirma – Dievo Gailestingumo miestas. Aušros vartų Švč. Mergelės Marijos Gailestingumo Motinos paveikslas – vienas pagrindinių Vilniaus simbolių. Šalia jo XX a. atsiradęs naujasis – pagal šv. Faustinos apreiškimą Eugeniuszo Kazimirowskio 1934 m. nutapytas Dievo Gailestingumo paveikslas, dabar populiarumu gal net lenkiantis Aušros vartų Madoną. Jo kopijos išplitusios po visą katalikišką pasaulį. Egzotiškiausios vietos, kuriose mačiau paveikslą, – Jafa ir San Marinas. Vilniuje pirmą kartą skaitant Evangeliją portugalų kalba išgirdau Dievo Gailestingumo šventovėje: dviem kunigams iš Brazilijos nervai nelaikė – atvyko pažiūrėti originalo. Svarbu tai, kad šv. Faustinos regėjimai įvyko Vilniuje, Antakalnyje. Vienuolių seserų namas išliko – dabar piligrimų gausiai lankoma vieta. Pabrėždama Dievo gailestingumą, šventoji mistikė tarsi kviečia vilniečius ne tik pasitikėti Kristaus gailestingumu, bet ir patiems būti gailestingiems, atsigręžti į seną Vilniaus labdaringumo, globos, pagalbos stokojantiems tradiciją. Labdaringomis organizacijomis iki okupacijų reiškėsi visų konfesijų vilniečiai, ypač judėjai. Ir dar svarbus momentas. Nė vienas šventasis taip nesutaikė lietuvių su lenkais kaip šv. Faustina. Bent jau katalikai su mūsų kariškiais šiame darbo bare yra priekyje.

Šiais metais minime ne tik Vilniaus 700 metų sukaktį, bet ir šv. Juozapato Kuncevičiaus 400-ąsias mirties metines. Tai bene svarbiausias unitų šventasis, Vilniuje gyvenęs kone 20 metų. Čia išėjęs bazilijonų noviciatą, mokęsis pas jėzuitus. Pirmasis iš ortodoksų ėmęsis apaštalauti gatvėse, kalėjimuose ir ligoninėse. Anot Andriejaus Mlodzianovskio⁸, bučiavęs ligonių žaizdas. Tik iš pareigos tapęs Vilniaus Švč. Trejybės bazilijonų vienuolyno archimandritu, vėliau Polocko arkivyskupu. Garsėjęs askeze. Toks klasikinis baroko šventasis. Itin žiauriai nužudytas fanatikų minios Vitebske. Jo mirtis, dėl kurios didžiausias LDK ortodoksų intelektualas Meletijus Smotrickis atsivertė į unitus, buvo lemtinga Abiejų Tautų Respublikos istorijoje – nulėmė galutinį Brastos unijos įsitvirtinimą. Šv. Juozapato kauleliai palaidoti Romoje, Šv. Petro bazilikoje. Įsivaizduojate, kokį dangiškąjį užtarėją turi vilniečiai, turi krauju plūstanti Ukraina! Tik ar jį gaišina savo maldomis? O buvusio pagrindinio šventojo oponento Meletijaus Smotrickio garsioji gramatika tvėrė kelis šimtmečius. Abu apkalbamieji, beje, ukrainiečiai, iš Voluinės žemės. Apskritai Vilnius buvo vienas iš pagrindinių unitų centrų. Beje, ir ortodoksų. Turiu galvoje jų Vilniaus brolijos veiklą.

Kai kalbama apie Vilniaus Gaoną, retai prisimenama apie jo lemiamą vaidmenį sustabdant judaizmo reformatorių chasidų judėjimą LDK. Dėl jo autoriteto Rytų Europoje išliko tradicinis judaizmas, įsitvirtino lietuviškoji jo atmaina. Izraelyje iki šių dienų žydai ortodoksai pagal pagrindines judaizmo kryptis skirstomi į chasidus ir lietuvius. Prisimintina ir tai, kad Vilniaus Gaonas ne tik buvo didžiausias savo epochos talmudistas, mokslinčių mokslinčius, bet ir aukojo vargšams, tik dėl jų išeidavo į miestą. Visi Vilniuje garsėjo gailestingumu.

Be jokios abejonės, baltarusiams Vilnius yra ir jų LDK istorijos neatplėšiama dalis, Konstantino Kalinausko, Jankos Kupalos miestas. Vilnius – lenkų romantizmo lopšys, Czesławo Miłoszo miestas, žydams – Lietuvos Jeruzalė, YIVO, „Jung Vilne“ veiklos miestas. O kur dar italų, karaimų, latvių, prancūzų, rusų, totorių, ukrainiečių, vokiečių ženklai? Ir jie labai ryškūs, kartais net kertiniai.

Visų konfesijų, tautų, čia gyvenusių, kūrusių, atminimas yra šventas. Aš dėl to labai didžiuojuosi, kad mano mylimas miestas buvo ir tebėra toks dosnus Europos tautoms. Ir visa kas Vilniuje buvo, yra ir bus – visa ta istorija yra sava, jos nereikia skaldyti į savą ir svetimą. O ir neįmanoma. O ir kam reikia? Kad tik meilės visiems užtektų.

Tik man atrodo, kad Vilniaus 700 metų sukaktis – unikali proga lietuviams atsikratyti nevisavertiškumo kompleksų: džiugia širdimi matyti jo daugiakonfesiškumą ir daugiakultūriškumą, bet kartu ir jausti aiškią lietuviškąją miesto šerdį bei jo sakralią vertikalę.

Be jokios abejonės, džiūgauju, kad dar 2001 m. turėjome pirmąjį neselektyvinės atminties principais parašytą⁹ Vilniaus gidą. Ir jį parašė lietuvis, beje, lituanistas, poetas Tomas Venclova. Ypač vertinu jo „Vilniaus vardus“. Džiaugiuosi, kad prieš keletą savaičių R. Paknio leidykla išleido jo „Vilniaus vardus II: papildymų knygą“ bei knygą „Vilniaus menas“, kurioje yra jau neginčijama klasika tapęs Mikalojaus Vorobjovo veikalas „Vilniaus menas“ bei Giedrės Jankevičiūtės ir Tomo Venclovos esė. Pridėję šalia 2017 m. pasirodžiusius Irenos Vaišvilaitės „Pasivaikščiojimus po krikščioniškąjį Vilnių“, pasikartoję ketvirtos klasės Lietuvos istorijos kursą, prisiminę mūsų Lietuvos metraščius, pirmuosius istorikus, tuos pačius Gedimino laiškus, atsivertę Vladimiro Toporovo tekstus, gal ir galėtume ramiau atsidusti ir įveikti vilniečiams taip peršamą amneziją.