Paminklų siaubas ir linksmybės
Milijonams toks vaizdas dabar džiugintų akis ir širdį. Tai bent skrydis! Net duobę išmušusi bronzinė vado galva. O dainuota, deklamuota, kad atėjęs visiems laikams.
Čia Minskas, mūsų kaimynų sostinė, 1941-ųjų vasarą. Vos prasidėjus karui, reicho daliniai po kelių dienų jau buvo prie Minsko. Raudonoji armija, apimta panikos, paliko miestą likimo valiai. Lenino statula puikavosi pačiame centre, priešais grandiozinius Tarybų rūmus. Kurį laiką karinė vadovybė dar leido jai ten pastovėti. Nugalėtojai mėgo fotografuotis šalia parblokšto priešo paminklų.
Šis Leninas buvo milžiniškas, gal dešimties metrų aukščio. Dar panašiai tiek ir kelių pakopų postamentas. Senovės Egipto didybė. Vokiečių kareiviai, įsiamžinę paminklo papėdėje, atrodo nykštukai. Griuvimas turėjo būti smarkus. Reikėjo galingos technikos. Keista, kad figūra nesubyrėjo į gabalus kaip kad Vilniuje. Yra kita nuotrauka, kurioje revoliucijos vadas tįso paslikas visu ūgiu.
Dar nebuvo tada Grūto parko, tai greičiausiai nukeliavo Leninas į metalo laužą. Ta bronzinė galva, iš arti žiūrint, gana šiurpoka. Bet rastum internete ir visai komiškų tokio žanro paveikslų. Štai Žytomyro mieste, Vakarų Ukrainoje, panašiomis aplinkybėmis Leninas griūdamas neteko dešinės rankos, rodžiusios į šviesų rytojų. Kitur ant postamento likusios tik kojos, kažkoks siurrealistinis niekieno žingsnis į niekur. Arba, gražiausia, nuvertęs Leniną į krūmus, vermachto kareivis fotografuojasi jo vietoje nuogut nuogutėlis.
Kad būtų linksmiau, tyrinėjau, koks Lenino garderobas kaimynų sostinėje. Vilniuje, tik nukėlus statulą, atkreiptas dėmesys, kad vado paltas moteriško kirpimo. Gal kokia paslėpta mintis, nuoroda? Minske, rodos, jis jau persirengęs.
Net tarybiniais laikais apie valdiškus paminklus laidydavo juokelius. Girdi, Lenino ranka rodanti tiesiai į KGB rūmus. Žodžiu, kvietimas užsukti, paviešėti. Everyone is welcome! Sykį vienas draugelis, išėjęs nakčia į miestą ieškoti arbatos ir cigarečių, kažin kaip atsidūrė Lenino aikštėje, prie paminklo. Pasilypėjo aukščiau raudono granito laiptais, sėdasi, užsirūko. Aišku, tuoj prisistato ten nuolatos budėjusi milicininkų porelė. Mandagiai nukrapšto žmogų žemyn, veža į skyrių prie Kalvarijų turgaus. Ten teiraujasi, kokia pavardė. „Jėzus Kristus superžvaigždė“, – atsako draugelis. Milicija buvo humaniška, nemušė, nekankino, nuvežė į ligoninę. Paskui paleistas jis viską ir papasakojo. Žavėjausi jo drąsa. Nors mačiau 1991-aisiais, kaip Leninas juokingai tabalavo ant troso, man ta aikštė iki šiol kelia siaubą. Jau verčiau užveistų ten sodą, arbatos plantaciją ar apelsinų giraitę. Tik turbūt neauga niekas tokiose vietose.
Apie pirmąjį, dar iki karo Vilniuje atsiradusį Lenino (kartu su Stalinu) paminklą Rotušės aikštėje girdėjau iš liudininko lūpų. Jaunai tarybinei respublikai reikėjo naujo gyvenimo akcentų. Statę paskubomis, kažkurias paminklo dalis, gal herojų veidus, tiesiog drėbė iš molio, ir po kurio laiko, palijus, figūros begėdiškai sudygo. Turėjo vieną naktį viską staigiai sulikviduoti. Nežinia, ar koks vargšas meistras neapkaltintas diversija. Menininkai drebėjo. Garsus skulptorius, paskui sukūręs miestui kunigaikštį Gediminą su žirgu, 1940 metais, kaip rašė dienraštis „Tarybų Lietuva“, irgi buvo įtrauktas į Lenino galvų tiražavimą.
Ukrainiečiai visus savo turėtus leninus iškrapštė po Krymo aneksijos. Paskui, prasidėjus Rusijos puolimui, virto ir kiti tautų draugystės bei komunizmo pergalių monumentai. Kova su paminklais tiek ten, tiek kitur pasaulyje kai kam atrodo nereikšminga, gal panaši į kovą su vėjo malūnais ar į istorijos pagražinimus, nieko nekainuojančius. Bet simbolių kalba galingesnė, nei manytum. Ne veltui po visą Rusiją per porą dešimtmečių pridygo tiek naujų paminklų Stalinui ir kitiems režimo budeliams. Atitinkama žinia buvo perduota, įtvirtinta.
Traukdamiesi iš Vilniaus 1915 metų rudenį, rusai, nukėlę nuo postamentų, išsigabeno ir Muravjovą, ir imperatorę Jekateriną, ir net kuklią Puškino galvutę. Galbūt tikėjosi sugrąžinsią ten pat po pertraukos. Lenkai Muravjovo pjedestalą perdirbo į paminklą Muravjovo aukai, sukilėliui Liudvikui Narbutui. Tebestovi Dubičiuose. Su užrašu „Už jūsų ir mūsų laisvę“. Simbolių kalba.
Žinoma, šiandien Minske vėl yra Leninas, gal net keli. Bet visai nedaug trūko, kad prieš kelerius metus jis būtų antrąsyk tėškęsis žemėn. Tik šį kartą – pačios liaudies, tos žemės šeimininkų, valia. Ateis valanda. Nesulaikomai auga, plečiasi po visą pasaulį paprastas žmonių noras gyventi be melo ir veidmainystės.
Kol kas – bent tiek. Simboliškai. Didysis melagis ir žmonių suvedžiotojas drybso užvertęs barzdą. Ne toks jis jau stiprus ir amžinas. Bet bronzinės galvos išmušta duobė vis pasivaidena. Ukrainiečiai neleis jai pasilikti.
