Paklausyk, kaip dainuoja smėlis

 

Paklausies, kā smiltis dzied – iš latvių prozininkės Lienītės Mednės-Spārės (g. 1956) apsakymų rinkinio „Dainuojantis smėlis“ (Dziedošās smiltis, 2019).

(Dar šios knygos kūrinių žr.: „Nemunas“, 2020, Nr. 9; „Š. A.“, 2021.VIII.20, vert. J. B.)

 

 

– Tėt! – Sintija smiliumi paglosto apvalų seno ąžuolinio stalo kampą. – Šitas rašomasis stalas… Ar aš jį gausiu, kai tu numirsi?

Per stalą nurieda pieštukas, sučeža šalin nustumti popieriaus lapai, ir tėvas nukreipia į Sintiją blankiai mėlynas akis, virš kurių sunkiai guli pritvinkę vokai.

– Taip, – jis linkteli, sučiaupęs storas lūpas, kreivai šypsodamas. – Tada tu jį gausi.

– O kada tu mirsi? – Sintija sugniaužia nykščius kumščiuose ir paslepia rankas už nugaros.

Tėvas atsikrenkščia, sustumdo popieriaus lapus į krūvą ir nustumia iki tolimiausio stalo kampo.

– Na… dar ne dabar, – sako jis ir pasisuka į pravertą langą, pro kurį į kambarį plūsta kieme augančio alyvų krūmo kvapas, neišvežtų šiukšlių konteinerio dvokas ir apatinio aukšto kaimynės prisvilintų bulvių smarvė.

– O kada? – Sintija suraukia nosį.

– Tikrai greičiau negu tu.

– Tas gerai, – linkteli Sintija. – Rudenį turiu pradėti lankyti mokyklą. – Ji priglaudžia delną prie vėsaus stalo paviršiaus. – O tada reikės, kur ruošti namų darbus.

– Jau tikrai ką nors sugalvosime, – atsako tėvas. – Laiko dar yra. Galbūt tu turėsi nuosavą stalą.

– Tikrai.

Sintija dar akimirką pastovi slegiančioje tyloje ir paskui iš lėto, pirštu braukdama per šiurkščius apmušalus, tolimesniu keliu, aplink visą patalpą, pro siaurą tarpą, paliktą tarp sienos ir dviejų fotelių su žurnalų staleliu, išeina į savo kambarį.

Iš tiesų tai visai ne kambarys. Tai kampas, kurį nuo tėvų galo skiria trijų durų spinta, ir vietos čia užtenka tik siaurai lovytei ir mažai lentynėlei, kur ji laiko savo daiktus. Spintos durys yra tėvų pusėje, ir vienintelis kambario langas taip pat. Sintijai likusi amžina prieblanda ir milžiniški baldai galinėje sienoje, kurią ji kartu su mama, kiek tik aukštai galėjo pasiekti, apklijavo dideliais, spalvotais iš žurnalų iškirptais paveikslais. Ir jokiam stalui čia nėra vietos. Net pačiam mažiausiam.

– Kai numirė tavo mamytė, tu gavai jos drabužių spintą, – sako Sintija ir, ištraukusi iš spintos Mėlynąjį Meškiną, pritupia ant lovos krašto.

– Taip jau yra, – pašiugždenęs popieriais, atsiliepia tėvas. – Seni žmonės miršta, ir tada artimieji pasidalina palikimą.

– Tai gerai. – Sintija pritraukia Mėlynąjį Meškiną prie krūtinės, įspaudžia smakrą į jo minkštą pakaušį ir, užmerkusi akis, įkvepia porolono kvapą. – Nereikėjo leisti pinigų naujai spintai. – Ji patrina smakrą į trumpus plaukučius ir tylomis susijuokia, kai apvalios ausytės pakutena skruostus. – O mama gavo naujus batus.

– Turiu užbaigti projektą, – sako tėvas, ir Sintija girdi tylų spragtelėjimą atsidarant kompiuteriui. – Pažaisk kurį laiką viena… arba su savo mėlynuoju draugeliu.

Sintija girdi, kaip juokiasi tėvas. Jam nepatinka, kad meška mėlyna. Bet jau tokia ji yra, lyg pavasarinis dangus, pasakė mama, gimimo dienos rytą pasodindama jį lovoje greta Sintijos, dangaus mėlynumo meška. Mėlyni stebuklai, burbėjo tėvas, visų meškos rudos, mūsų – mėlyna, o mama atsakė, kad mėlyna yra vilties spalva.

Atrėmusi Mėlynąjį Meškiną į spintą, Sintija ištraukia iš palovio batų dėžę, nuima dangtį ir ant sofos iškrato šlamančius popierius, į kuriuos buvo įvynioti mamos batai ir kurie iki šiol kvepia oda. Tikra oda, pagarbiai šnabždėjo mama, ir jos abi uostė naujus batus. Kaip dvi puskvailės, šypsodamas pasakė tėvas. Sintija užsimerkia ir dar kartą įkvepia beišsisklaidantį kvapą, paskui paima nuo lentynos Barbę ir, įklojusi į dėžę vieną popierių, paguldo ant jo, suglosto jos suveltus plaukus ir iki krūtinės pridengia kitu popieriumi. Padeda dėžę ant pagalvės ir atsisėda greta meškino.

– Ma-am, vėl lange žva-aigždės liepsno-oja, – žemu balsu dainuoja ji, – ma-am, vėl lange vakaras pi-ilkas boluoja… – tada pakelia Mėlynąjį Meškiną, prispaudžia jo snukį prie Barbės kaktos ir iškilmingai skanduoja: – Ilsėkis ramybėje! O dabar visus kviečiu į šermenų puotą.

– Ką tu vėl ten veiki? – šaukia tėvas.

Sintija uždeda ant dėžės dangtį.

– Tėt, aš noriu valgyti, – sako ji. – Mama sakė, kad mane pamaitintum.

– Eik pasiieškoti šaldytuve, – atsako užsiėmęs tėtis. – Tu jau dabar didelis žmogus, greitai eisi į mokyklą.

– Taip. – Sintija paslepia batų dėžę su Barbe palovyje.

– Vėliau išeisime į lauką, – pažada tėtis.

– Vėliau bus lietus. – Sintija atsistoja kambario viduryje ir suraukia nosį.

– Ką tu vėl išgalvoji? – Tingiai subarška kompiuterio klavišai. – Koks tau lietus tokiame karštyje!

O po to jau bus per daug vėlu. Sintija ištiesia į priekį delną ir leidžiasi į virtuvę. Ji visiškai nenori eiti laukan. Ten vis tiek nieko nėra, tik grumbluota metalinė čiuožykla, girgždančios sūpynės ir automobilio padanga su labai šiukšlinu smėliu, visiškai nepanašiu į tą, kuris pajūryje. Prie jūros Sintijai tikrai patinka, ypač Pabažiuose, kur dainuoja smėlis. Pasiklausyk, pasakė mama ir įkirto kulną į paplūdimio smėlį, paklausyk, kaip dainuoja smėlis. Ir tada jos, susikibusios rankomis ir vilkdamos kojas, bėgo. Baisu, kokia ryški saulė, juokėsi mama, nieko nesimato, ir niekas nieko nematė, tik klausėsi, kaip po pėdomis šiugžda smėlis, ošiančių pušų viršūnėse klykauja žuvėdros, į krantą minkštai plekšena bangos ir gilumoje, prunkšdamas lyg ruonis zoologijos sodo baseine, pliuškenasi tėvas.

– Apatinėje lentynoje dešinėje, – iš kambario šaukia tėvas, paskui subarška rašomojo stalo stalčius, ir jis su garsiu pokštelėjimu atidaro skardinę alaus.

– Žinau, ten yra mano ryžių košė. – Sintija išima iš šaldytuvo apskritą plastikinį indelį, nuplėšia aprasojusį dangtį ir, pauosčiusi turinį, priduria: – Su spanguolėmis.

Į palangę pakšteli pirmi dideli lašai, ir ji, įsikišusi į burną šaukštą su šalta koše, galvoja apie Lietaus Žmogų, kuris ateina kartu su Pilkuoju Debesimi ir plonais, drėgnais pirštais graibsto lango stiklą.

– Lietus, – sako Sintija ir, nesulaukusi tėvo atsakymo, priduria: – O paskui man reikės eiti miegoti.

Naktį Sintiją pažadina duslus bumbtelėjimas.

– Jochaidi! Vos vėl neišsitiesiau, – sušunka tėvas. – Pagaliau reikia išmesti tą kilimą, kitaip kas nors iš mūsų čia sykį užsimuš.

– Juk tu žinai, kad žiemą Sintijai ant plikų grindų žaisti šalta, – atsako mama. – Tikrai išmesime… vėliau. Geriau ateik pasižiūrėti, koks milžiniškas mėnulis ir ryškios žvaigždės. Ir oras toks gaivus!

– Neužkalbėk man dantų, – neatlyžta tėvas. – Aš klausiu, kodėl tu iki šiol nesi pasakiusi tam vaikui, kad jis mokysis internatinėje mokykloje.

Tas vaikas yra ji. Tėvas visada sako „tas vaikas“, kai mano, kad ji negirdi, ir „jis“, lyg kalbėtų apie kokį berniuką, ir beveik niekada nevadina vardu.

– Bet, Rič, – mama užsikerta, – juk mes galėjome bent pabandyti.

– Ką pabandyti?

– Mokykla čia pat greta, net per gatvę eiti nereikia.

– Kalba ne apie tai! – pertraukia tėvas. – Ten jam bus geriau, tai yra specializuotas internatas.

– Ak, dieve, Rič! Viena pati… Kartu su aklais vaikais.

– Tu nesupranti, kad ji pati beveik akla? Nesupranti, kad metams bėgant bus tik blogiau?

– Na kaip tu gali būti toks negailestingas?

– Aš nesu negailestingas, Dita. – Tėvas garsiai atsidūsta. – Maži vaikai yra negailestingi. Su ja kieme niekas nenori žaisti.

Tai netiesa, nori protestuoti Sintija, su ja žaidžia Martinis.

– O mokykloje bus dar blogiau, – priduria tėvas.

– Ji yra mano vaikas.

– Ir dėl to staiga tampa akyla lyg kalnų erelis? Kai visi gydytojai tau seniai pasakę, jog taip nebus?

– Ir tavasis taip pat, Rič!

– Tu visuomet taip sakai. – Spragteli žiebtuvėlis, ir iki Sintijos atsklinda kartus dūmų verpetas. – Ką aš ten galiu žinoti? Labai jau greitai tas mažylis apsireiškė. O to tavo Ediko akiniai centimetro storio.

– Bet, Rič! – sudejuoja mama. – Kai mes susipažinome, tarp mūsų su Eduardu jau seniai viskas buvo baigta.

– Nustok verkšlenusi, pats žinau, – atšauna tėvas ir tvirtai pareiškia: – Tas vaikas važiuos į neregių internatinę mokyklą, ir taškas.

– Tu jo nemyli. – Mama ant virtuvinio stalo stumdo pintą krepšelį: ten – atgal, ten – atgal.

– Be to, kaip mes visi čia susispausime, kai atsiras berniukas? Pasižiūrėk, kokia tu man jau apvali, – prabyla tėvas staiga prikimusiu balsu.

– Gerai, Rič, – sako mama, – ryt pasakysiu.

– Apvali ir minkšta… Minkšta ir meili…

– Nusiramink, Rič! Aš nuvargusi.

– Dabar dar pasakyk, kad nuvargusi, nes turi dirbti dviejuose darbuose, o aš nieko neveikiu!

– Juk nesakau, kad nieko neveiki. Bet tie nuolatiniai projektai…

– Svarbiausia nenusileisti. – Tėvas delnu smarkiai suduoda per stalą. – Kartą jie užsikabins, ir mes įsisiurbsime į valstybės spenį. Europinigai tekės lyg vamzdžiu, pamatysi.

– Galbūt.

– Na jau užtenka, eisime į lovytę, – kviečia tėvas.

– Aš dar minutėlę pasėdėsiu, – išsisukinėja mama. – Eik.

– Na, jei ne, tai ne, – pasako tėvas, jo basos pėdos nušlepsi virtuvės grindimis, paskui žingsnius sugeria patiesalas, sugirgžda sofa, ir netrukus kambaryje pasigirsta garsus khrrr-aaa-khrr…

Kai ir mama, dar kurį laiką pasibarškinusi indais, pašnarpštusi ir pagaliau tyliai nutipenusi iki sofos, pradeda mieguistai šnopuoti, Sintija atsikelia ir nusėlina iki lango. Pastumia aukščiau ant nosies storus akinius ir nukreipia veidą į juodą dangų. Tolumoje virpa blyškus, išskydęs mėnulis. Ji krūtine atsiremia į palangę ir įtraukia pažįstamų kiemo kvapų.

Nusėlinusi atgal iki lovos, Sintija atsisėda, pasitupdo ant kelių Mėlynąjį Meškiną ir, atkišusi apatinę lūpą, nuplėšia vieną jo akį. Akimirką patrina ją dviem pirštais ir padeda ant lentynos.

– Nelaimingas meškinas, tu juk beveik aklas, – atsidūsta ji, nuplėšia antrą akį, pirštų galais paliečia po snukučiu išsiuvinėtą šypseną, nugremžia kelis dažų gumulėlius ir, priglaudusi meškiuką prie krūtinės, įsirango po antklode.

 

Vertė Jurgis Banevičius