Lietuviškas supažindinimas su pasaulio pabaiga
Matas Maldeikis. Pasaulio pabaigos istorija. V.: Tyto alba, 2022. 200 p.
Visai pačioje 2022-ųjų pabaigoje, gruodį, pasirodė Mato Maldeikio knyga „Pasaulio pabaigos istorija“. Pirma mintis, kurią galėtų nukaldinti pavadinimas, – trumpa gal esaties, gal pastarojo laikotarpio tėkmės apžvalga, pereinanti į hipotezes ir prognozes (gal net su distopijos prieskoniu?), – nepasitvirtina. Autorius išties koncentruojasi į neseną praeitį ir jos poveikį dabarčiai bei ateičiai, tačiau, suvokdamas visiems įgrisusį, bet dėl to neišnykusį neapibrėžtumą, į platesnes spekuliacijas nesivelia. Čia „pasaulio pabaiga“ – pastarųjų dešimtmečių Vakarų (mums prie jų prisijungus šiek tiek vėliau) sąlyginės ramybės ir klestėjimo eros akligatvis, o jos istorija – kai kurių pamatinių principų sumūrijimo, stūksojimo girgždant, o ilgainiui dūlėjimo kronika kartu su užuomina į Fukuyamos „istorijos pabaigą“, turėjusią ateiti žlugus TSRS.
Knygos dedikavimas sūnui nejučiom primena Yanio Varoufakio „Pokalbį su dukra apie ekonomiką“, pavadinimas – galbūt žinomiausią Yuvalio Noah Harari knygą. Ekonominės temos tampa pagrindu ir šiam veikalui, kaip nurodo pats autorius, ne akademiniam, o politiniam, atspindinčiam jo paties pasaulio supratimą ir atsispiriančiam į Peterio Zeihano „Atsitiktinę supergalią“. Per temas einama istoriškai nuosekliai ir paprastai, kur reikia, papildant filosofiniais ir sociologiniais intarpais. Išnašomis sąmoningai nenumarginta (reikalingos nuorodos – gale) ir labai greitai perskaitoma knyga, manding, ypač pravarti į kitas nei ekonomika, politika ir istorija temas panirusiems žmonėms. Susipažinti su Seimo nario, kuris prieš tapdamas politiku ne tik įgijo atitinkamų sričių išsilavinimą, bet ir ilgai dirbo Seimo kanceliarijoje, buvo atstovu Europos Sąjungoje, o dabar yra tarp ryškiai matomų didžiausios valdančiosios frakcijos veidų, pateikta, jo paties žodžiais, pasaulio tvarkos traktuote turėtų būti įdomu ir tiems, kurie pastaruoju metu jautėsi sumišę dėl kai kurių Lietuvos užsienio politikos žingsnių (tiesa, reikia atsižvelgti, kad knyga pabaigta dar 2022 m. vasarą). Kartu autorius duoda suprasti jos nebrukąs – pateikiąs skaitytojui medžiagą „interpretuoti pagal savo poreikius“ ir „galimybę pažvelgti į procesus iš kitokios perspektyvos“, suprasdamas, kad esama ir auditorijos dalies, kuri jį įtars kad ir Klauso Schwabo planų dangstymu (prisiminkime, kad dar 2021 m. birželį M. Maldeikis nepabūgo susitikti su piktai jo atžvilgiu nusiteikusiais protestuotojais prie Seimo).
Įberdamas tik kartais ir tik gana saikingus kiekius ironijos („gerosios liberaliosios demokratijos fėjos“) autorius per savo aptariamas sritis žengia dėstydamas labai konkrečiai, nupasakodamas vieno ar kito politinio sprendimo pasekmes, negailėdamas kritikos, kur mano esant reikalinga, išryškindamas įvairių vyksmų sąryšius ir priežastis. Pasakojimą faktiškai užvedančiame skyriuje „Kaip litvakas ir britų snobas parodė gerovės kelią“, pradedamame it serialo kadras, vos juntamai dvelkteli mūsų pačių istorija, vėliau skaitome apie Breton Vudso sprendimus, atvėrusius kelią naujai, globalesnei pasaulio ekonominei apykaitai, paskui braškėjusiai, keĩstai, pasipildžiusiai kitais instituciniais instrumentais, žmogaus teisių sampratos plėtra bei JAV svorio (įskaitant karinį) garantuotu stabilumu, konkuravusiai su TSRS vadovaujamo bloko modeliu ir privedusiai prie „Pax Americana“. Mums trumpai pristatomos Johno Locke’o mintys, kai kurie Margaret Thatcher ir Ronaldo Reagano politinio veikimo pavyzdžiai, parodantys neoliberalizmo ribotumą. Pajėgęs nukonkuruoti autokratus ankstesniais dešimtmečiais, šiais principais besivadovaujantis pasaulis (ar, tiksliau, jo dalis) nepajėgė susikurti tvarumo – neišsprendė įvairių vidaus problemų (galbūt jas net paskatino) bei naivokai pražiūrėjo (ir vėlgi parėmė) jų stiprėjimą, nuotaikų ir revanšo potencialo augimą, pats jau nebesijausdamas tokia stipri atsvara. Kaip šio silpnumo bruožai minimi sprendimai riboti autokratų propagandą; jie, rašoma, pranoksta Šaltojo karo laikų draudimus. Pabaigoje trumpai, bet konkrečiau panagrinėjama ir Kinijos, Rusijos elgsena, Europos Sąjungai kylantys iššūkiai. Verta atkreipti dėmesį, kad knygoje plėtojama viešojoje erdvėje retokai tiesiai išsakoma mintis – dabartinė pasaulio sankloda yra palanki mažoms valstybėms kaip Lietuva; kitokiame didžiųjų, ypač imperinę mąstyseną atgaivinusių hegemonų pasaulyje jos jei ir išliktų, tai jų balsas gerokai nutiltų, o gyvenimo sąlygos – pablogėtų.
Knyga nedidelė, ir natūralu, kad šio to galima pasigesti. Norėtųsi paskaityti ir apie klimato kaitos įtaką ateičiai – produkcijos ir vartojimo pokyčiams, migracijos rizikoms – gana plačiai sutariama, kad tai viena iš neoliberalaus modelio eksternalijų. Mielai būčiau paskaitęs daugiau apie Artimųjų Rytų resursų vaidmenį tebeplakančiame apibūdinto pasaulio pulse ir galimas išdavas. Neapsiribočiau Iljino ir Surkovo vaidmeniu ideologiškai konstruojant šiuolaikinę Rusiją, jos aštriuosius kampus. Nesu tikras, ar žaliavos jiems būtų pakakę, jei žlugus TSRS būtų buvę padaryta daugiau žlugimo socioekonominėms pasekmėms suvaldyti, užtikrinti padoresnę kasdienybę nei ta, kuri stojo ir kuri bene betarpiškiausiai aprašyta Svetlanos Aleksijevič „Laike iš antrų rankų“. Galime prisiminti – Vokietijoje (o ir Japonijoje) kitados taip pat prisikaupęs pyktis ar nepasitenkinimas tapo gera terpe ir militarizuotis, ir skleistis išskirtinumo idėjoms. Visgi šiandien jos tokios nėra (čia galima mirktelti ir knygoje minimam Keynesui, numačiusiam Vokietijos revanšizmą po Pirmojo pasaulinio, ir Marshallo planui). Galiausiai rūpėtų plačiau išgirsti apie mažų valstybių perspektyvas šiame pasaulyje: kaip panaudoti stiprybes? Individo lygmeniu – aišku. BVP – galima numanyti (tinka kad ir nesena žinia apie Taivano investicijas). Bet jei eilutes apie visuomenės atomizavimą ir bendruomenės griūtį suprasime kaip poziciją, kad grupinės institucijos – svarbu, tada galbūt ateityje norėtųsi recepto ir joms – tegu ir neoriginalaus ar eksperimentinio. Kas man atšaudamas pasiūlys skaityti Jonathano Sackso „Moralę“, bus teisus. Ir visgi perspektyvaus šalies politiko mintys domintų.
Numanau, kad ir autoriaus šalininkai, ir oponentai perskaitę sutartų dėl mažiausiai vieno – anaiptol ne kiekvienas Seimo narys parašytų tokios kokybės knygą. Autorius nevengia žodžio „stebuklas“. Jei tarp abiejų grupių kokiu stebuklingu būdu prasidėtų protinga, argumentais pamatuota, kantrybei vietos turinti diskusija apie perskaitytus dalykus, tuomet „Pasaulio pabaigos istorija“ galėtų virsti ir gražia pradžia.
