Įsišaknijęs benamystėje

Žodis apie Grigorijų Kanovičių

Autoriaus nuotrauka

1. Grigorijus Kanovičius gimė 1929 metų birželio 18 dieną, mirė 2023 metų sausio 20 dieną, rašytojas. „Tik tiek. Nė eilutės daugiau, nes visa kita yra netiesa.“

Būtent tokius žodžius rašytojo antkapyje išraižytų senasis Efraimas Dudakas, akmentašys iš romano „Ožiukas už porą skatikų“, kurį į lenkų kalbą išvertė Aleksandras Bogdańskis¹. Jis buvo sielininko Jokūbo sūnus, drūtas žmogus, plačių kaip Nemuno vaga pečių ir tvirtos lyg tiltas nugaros, per kurią kartą net pervažiavo vandenvežys Šmulė Senderis; ir, be to, jis turėjo du namus: vieną dengtą šiaudiniu stogu, antrą – tyla; ir lyg to dar būtų maža, raižė antkapių angelus taip, kad šie net su vienu perlaužtu sparnu veržėsi aukštyn…

Tarkim, toks antkapis atsirastų miestelyje, į kurį „Viešpats, jei apskritai buvo užsukęs, tai tik akimirkai. O ką gali nuveikti Dievas per vieną akimirką?“

Savo tėvo antkapyje Efraimas išraižė sielį. Kreivai į tai žiūrėjo rabinas Uris, nes žydų kapinėse gali būti granatų vaisių, palmių arba vynmedžių, net liūtas arba pelikanai su jų mažyliais, bet sielis? Tačiau nuo to meto visgi kai kas galėjo pasikeisti, pasaulis nestovi vietoje, upe pasroviui išplaukė nauji Lietuvos žydų Dudakų giminės sagos tomai. Taigi dabar, sužinoję apie Grigorijaus Kanovičiaus mirtį, galime įsivaizduoti, kad Efraimui neteks nutašyti sielio nuo jo antkapio ir keisti jį maža valtele su irkluotoju, paleidusiu iš rankų irklus. „Juk dangus tai ne žemė, ten visiems pakaks vietos…“

Kodėl tas dangus neturėtų priimti lyg paukštis virš žemės skrendančio sielio? Tai bus sielis Knyga, ant kurios Iwona Chmielewska, kurdama šio romano lenkiško leidimo viršelį, pavaizdavo pogromų gaisruose apdegusį namą su atvertais macebų² formos langais. O ant sielio mažytė neišvaizdaus žmogelio figūra, blaškoma įsiaudrinusių bangų ir dingstanti „neaprėpiamoje vandens-mirties gelmėje“. Taip tatai matė Efraimas; į gyvenimo upės putotą bangą, gaivalo šėlsmą, įtraukiančią vandens jėgą nublokštas žmogus.

Grigorijus Kanovičius, panašiai kaip Efraimas, per savo ilgą gyvenimą matė vien irstantį sielį: „Liko tik slidūs šlapi rąstai, kuriuos kiekvienas stengiasi pasisavinti, kad pasistatytų  s a v o  namą, suręstų  s a v o  tvartą, iškeltų  s a v o  tvirtovę.“ Rabino Urio žodžiai, raginantys eiti teisingumo keliu ir laikytis tikėjimo, buvo jau tik tuščias garsas, nes „koks gi tas tikėjimas, kuris telpa viename name, kurį galima nuginti į tvartą, kuriam reikia tvirtovės?“ Todėl sielis, kurį rašytojo antkapyje išraižytų Efraimas, iš naujo surištų į sielį atskirus rąstus, o ant jo išsilaikyti bandantis žmogus negalėtų apsiriboti tik savimi.

Nuotraukoje, kurią padariau Kanovičių bute Bat Jame, rašytojas Grigorijus sėdi po savo portretu, nutapytu Adomo Jacovskio. Į sielį įsikibęs, benamystėje įsišaknijęs žmogus. Jam neužteko žemėje vietos.

2. Paskutinį kartą susitikome 2019 metų lapkritį. Vos peržengus jo buto slenkstį, mane pasiekė ne šio pasaulio žvilgsnis. Toks buvo jau tada, kai su juo susipažinau. Grigorijus Kanovičius tuomet trumpam grįžo į Vilnių, liovėsi vadovauti tenykštei žydų bendruomenei ir rašė tik rusiškai. Rašymą suvokdavo taip, kaip vienas jo herojus Icchakas Malkinas suvokė gyvenimo prasmę, kuri yra „ne dauginimas, o nesibaigiantis perskaitymas“. Atvažiavo į Seinus, o paskui su „Ožiuku už porą skatikų“ pajudėjome per Lenkiją, nuo Gdansko iki Krokuvos Kazimiero, per Varšuvą ir Liubliną. Jis ne tiek žvalgėsi po matomo pasaulio pamušalus, kiek per gaisravietes ir pelenus žiūrėjo, žvelgė į mano gyvenamą pasaulį, kuris kaip šviežias odos sluoksnis dengė atvirą žaizdą. Ir šitaip buvo tą kartą, Bat Jamo mieste, iki kurio nukeliavau rytine Viduržemio jūros pakrante iš Tel Avivo per Senąją Jafą, – vis žvelgė iš vidaus pasaulio, kuris jo akyse pavirto pelenais.

Tiršta ant smėlėtų kopų išsidėsčiusių kelių aukštų namų gyvenvietė. Gatvėse girdisi hebrajų ir rusų kalbos. Netoliese nedidelis Holokausto muziejus, taip pat Sholemo Asho³ namas – gyvenimas nubloškė jį šičia po daugelio metų, praleistų Kutne, Vloclaveke, Varšuvoje, Vilniuje, Berlyne ir Amerikoje. Po „Miestelio“ autoriaus mirties 1957 metais šis namas tapo gyvu jidiš kultūros centru, turinčiu turtingą archyvą ir biblioteką, įdomią avangardinės tapybos kolekciją bei rašytojų, vertėjų ir menininkų susitikimų tradiciją; dabar jis naujai atgimsta kaip šiuolaikinio meno kompleksas, kuriam taip pat priklauso Kyjive gimusio avangardinio žydų meno pionieriaus Issacharo Ber Rybacko namas.

Kanovičių butas yra Januszo Korczako gatvėje. Skambutis antrame aukšte, prasiveria durys ir iškart šiltas ponios Olgos⁴ apkabinimas. Grigorijus, perkopęs devynias dešimtis, laukia fotelyje, pasisveikina lenkiškai. Małgosia⁵ įteikia jam Adamo Pomorskio į lenkų kalbą išverstą „Miestelio romansą“⁶. Jis uždeda ranką ant knygos, lyg ant duonos kepalo, tarsi norėdamas įsitikinti, ar išėjusi iš spaustuvės ji dar išsaugojo šilumos. Perskaito viršelio užrašus, klausia manęs, kuriame miestelyje mums keliaujant su juo per Lietuvą padariau tą nuotrauką – tikrai ne Jonavoje, bet gal Kėdainiuose? Vandžiogaloje ar Ukmergėje. „Tai mano proščialnaja“⁷, – sako apie romaną, kurį baigė rašyti prieš septynerius metus, žinodamas, kad jis bus paskutinis. Vienintelė skola, kurią, kaip juto, privalo sumokėti, kol gyvas, nes tai pasakojimas apie motiną, o kartu ir apie savo vaikystę. Nuplėšė nuo jos literatūriškumą, stengėsi išlikti ištikimas tikrovei taip, kaip ją suprato motina: knygoje turi būti parašyta taip, kaip buvo iš tikrųjų.

„Miestelio romansas“, kurio poetika, palyginti su dvasingu ankstesnių romanų barokiškumu, tampa šiurkštesnė, išlieka didžiosios Lietuvos žydų sagos integrali dalis. Jo herojams sostinė buvo Šiaurės Jeruzalė, tai yra Vilnius, o mažasis pasaulio centras – Miškinių miestelis, tai yra Jonava prie Kauno. Kanovičiaus saga yra vienintelė pasaulietinė išminties literatūra, kurios pradžia siekia Saliamoną ir žydų religinę tradiciją. Beveik kiekviename jos puslapyje glūdi gyvenimo maksima, padiktuota gyvenimo patirties ir likimo, kurį patyrė štetlo gyventojai: senelė Rocha, gydytojas Bliumenfeldas, nenuorama Pinchasas, mama Chenka Dudak ir visas tuntas įvairių profesijų, skirtingų visuomenės sluoksnių, kultūrų ir kalbų žmonių. „Važiuok, važiuok. Jeigu paukštis visą laiką tupi ant šakos, jis gali pamiršti, kaip skraidyti“, – išgirdo Chenka, gavusi tėvo palaiminimą keliauti pas mylimąjį į svetimą miestą. Ir šitaip nuo pirmo iki paskutinio puslapio – „šventų kvailių“ kalba, kuri nesiskiria su išmintimi, įgyta per ašaras ir maldas. Nemažai metų skaitome ją lyg naują „Žmogiškosios komedijos“ paveikslą, per litvakų pasaulį žiūrėdami į save lyg veidrodyje, taip pat ir į tai, ką norėtume nuslėpti. Paties autoriaus žvilgsnis, nors iš tamsos, tuose romanuose yra lyg aiškiaregio: norint matyti tiesą, reikia šviesos, net jei ją išskelti reikėjo iš mūsų menkysčių menkystės.

Ponia Olga jau spėjo užplikyti arbatos ir dabar drauge žiūrinėjame senas nuotraukas, kalbamės apie Grigorijaus knygų vertimus į įvairias kalbas ir apie tylą, su kuria jis susiduria Izraelyje, apie tai, kad jo neverčia į hebrajų kalbą. „Radau šičia geriausią vietą gyventi, bet ne namus“, – sako rašytojas. Asho, Rybacko namas… taip, bet Kanovičiaus? Šiame pasaulyje Kanovičius lieka benamis.

Į mūsų pokalbį kelioms minutėms įsiterpia Sergejus, vienas iš dviejų Grigorijaus sūnų, skambina iš Briuselio pasiteirauti, ar įvyko mūsų susitikimas, kurį pagelbėjo surengti. Pasakau jam, kad „Miestelio romansas“ jau nukeliavo į lenkų knygynus. Sunku kaip reikiant įvertinti jo indėlį į tėvo kūrybos propagavimą pasaulyje. Ir neįmanoma svajoti apie geresnę šeimą. Paskutiniai žodžiai, kuriuos tars Grigorijus ir Olga jau atsisveikindami, bus apie tai, kas svarbiausia jiems teko gyvenime, – būtent, kad jiedu turi vienas kitą. Taigi ne su šeima susijusi Kanovičiaus benamystė. Be stogo virš galvos buvo rašytojas, ir būtent šio neturėjimas lėmė jo kūrybos esmę.

Grigorijaus Kanovičiaus žvilgsnis klydinėja paribio miestų ir miestelių galaktikoje, kurioje įvyko lemtinga katastrofa. Jis regi lietuvį laiškininką, kuris su žydais siuvėjais kalbasi jidiš, seną žydę, kuri turguje lietuviškai klausinėja pono Doveikos, ar jo kiaušiniai yra košeriniai, įsimylėjėlių porą, maišančią konfliktuojančių šeimų kraują, karo tarnybą, kurioje į vieną gretą rikiuojasi skirtingų religijų ir tautybių vyrai. Girdi seną nenuoramą Pinchasą, kaip šis savo bičiuliui krikščioniui lietuviui aiškina visų žmogiškų kančių priežastis: „Dievas, pone Vladai, sukūrė ne lietuvius, vokiečius ar žydus, o žmogų. Bet nenurodė vietos, kur žmogus be jokio ženklo ant krūtinės galėtų nesibaiminti dėl savo gyvybės…“ Ant atminties užkaboriuose išsibarsčiusių bendro gyvenimo nuotrupų gula apokalipsės meto vaizdai, kai žmonės žuvo ne tik nuo okupanto, bet ir nuo kaimyno rankos.

„Griša, prisimeni?“ – kitapus stalo sėdinti ponia Olga veda jį takeliais senosios karalystės, kurioje „galima išravėti daržą, bet ne istoriją“. Jis meiliai į ją žvilgteli ir tuo pat metu žvilgsniu grįžta į vidinę tamsą, lyg būtų gelmių ligos užvaldytas nardytojas. Rašė knygas panašiai kaip Hiršas, vienas jo romanų herojų, sodino medžius Paneriuose – taip, kad jų šaknys susipintų su mirusiųjų plaukais. Matau jį, sėdintį po savo portretu, dar Vilniuje meistriškai nutapytu Adomo Jacovskio, beveik visai nesitraukiantį iš savo buto Bat Jame, atsitvėrusį nuo pasaulio amžina neužmarštimi. Primena vieną iš tų „nereikalingų žydų“ iš Bernardinų sodo Vilniuje, kuriuos taip puikiai pavaizdavo viename savo romane, rašydamas apie (ne)gyvenimą po Holokausto. Vis labiau buvo vienas iš jų, gal ypač Icchakas, kurį užgriuvo pojūtis kažko neišvengiamo, kas visgi nebuvo mirties baimė: „pajuto, kaip tamsa siurbia visą jo esybę, dalelę po dalelės, narelį po narelio, kurie atskyla nuo jo kaip lytys nuo priešalo, ir Icchakas nebepajėgė priešintis nepastebimam, neskausmingam siurbimui. Ar uždegsi šviesą, ar ne – niekas nepasikeis. Kitų neprisišauksi, neprisibelsi, nepasieksi.“⁸

Kalbėdami grįžtame į laiką, kai kartu keliavome per Lietuvą, ir kai – ne be pasipriešinimo – leidosi įtikinamas užsukti į Jonavą. Tada parodė mums pastatą, kuris kadaise buvo sinagoga, o mums atvažiavus ten veikė kepykla. Jis atsisakė ten užeiti. Valandėlę pasikalbėję su ten dirbusiais žmonėmis, grįžome prie jo ir vėl prašėme, kvietėme pažvelgti į vidų. Paaiškėjo, kad žinia apie Grigorijaus Kanovičiaus atvykimą kepėjus labai sujaudino. Po akimirkos atvažiavo jų direktorius, ant stalo atsirado vaišių, o netrukus nei iš šio, nei iš to išsirikiavo jo romanų gerbėjų eilutė su knygų egzemplioriais, laukiančių autoriaus parašo.

Dabar Bat Jame beveik nepastebimai šyptelėjo tam prisiminimui. Jis vėl priminė jam tėvą, Jonavos siuvėją, kuris norą rašyti knygas vertino kaip pavojingą, nes tai galėjo atitolinti jauną žmogų nuo realaus gyvenimo, tapti kliūtimi įgyti „tikrą“ profesiją. Sunerimęs dėl Grišos polinkio į knygas, nuvežė sūnų į Vilnių ir vedė nuo vieno knygyno prie kito. Stojo prieš vitrinas, o tėvas, rodydamas knygų pilnas lentynas, kartojo: „Tu tik žvilgtelėk! Žvilgtelėk!“ Tatai turėjo reikšti tik viena – jau sukurta nesuskaičiuojama daugybė knygų, kuriose aprašyta viskas, ką reikėjo aprašyti, tad kokia prasmė skirti savo gyvenimą ir rašyti dar vieną, kuri bus kaip adata šieno kupetoje? Iš esmės tėvo žodžiai skambėjo „Gib a kuk“, nes jų gimtoji kalba buvo jidiš, o rusų kalba – vėlesnis sąmoningas rašytojo pasirinkimas. Bet atsitiko taip, kad jaunų autorių kūrinius spausdinusio žurnalo redaktorė atkreipė dėmesį ir publikavo jo pirmus poetinius bandymus, paragino nepradanginti likimo skirto talento. „Gerai prisimenu, ką ji man tada pasakė, – rašytojo akys suspindo: – Žiūrėk į žvaigždes, ten rasi savo vardą, savo nepakartojamą balsą.“

„Miestelio romanse“ aptikau pasakojimą, kurį pirmiau girdėjau iš Grigorijaus lūpų mums lankantis Jonavoje. Tada nuėjome ant Neries kranto. Ir jis prisiminė, kaip būdamas mažas berniukas galvotrūkčiais lėkdavo stačiu šlaitu prie upės. Ir prisiminė senelę Rochą, kurią gydytojas Bliumenfeldas neatsitiktinai vadino Samuraj, kuri, grūmodama lazda, neleido jam plaukti į kitą krantą, kaip darydavo kiti berniukai.

„Ar kada nors nuplaukėte į kitą krantą?“ – paklausiau, kai ruošėmės atsisveikinti, nes mudviem su Małgosia jau reikėjo keliauti. Nors buvo lapkričio pabaiga, diena buvo nepaprastai šilta, pro atvirą langą į kambarį liejosi Viduržemio jūros ošimas. Išgirdęs atsakymą „Niekada“, staiga suvokiau, kad šis pasakymas turi kitą, anksčiau mano nepastebėtą prasmę. Nors Rocha-Samuraj nežinia kaip tikino mažąjį Grišą, kad kitame krante žydai tokie patys, tad nėra reikalo mokytis plaukti ir juo labiau rizikuoti gyvybe, ten juk laukė jo iš esmės kitas pasaulis, tas, kuris mažą miestelį ir jo išnaikinimą paliko už savęs. „Niekada“, taigi: lieku šičia, su jumis, visiems laikams. Ir vėl mane pasiekė jo žvilgsnis ne iš šio pasaulio.

wydawnictwoproby.pl

Vertė Kazys Uscila