Atokvėpių nesvarumai
Viktoras Rudžianskas. Arbata papėdėje. Eilėraščiai. K.: Kauko laiptai, 2022. 100 p.
Peržengti logika grįsto reiškinio ribą, ieškoti nestandartinės išeities, praturtinti tikrovę fantazijos atspalviais ir įprasminti egzistenciją tarytum levituojant pilkojoje zonoje, judant apčiuopomis savotiškose tarpinėse būsenose – užduotys, įsibraunančios ir į poezijos puslapius. Išeities ieškojimas neapibrėžtumo jurisdikcijoje suteikia galimybę atrasti nestandartinį sprendimą ar bent jau prieglobstį nuo šiurkščių būties briaunų, tačiau kartu ir sukelia papildomų iššūkių (dažnai susijusių su pritapimo sociume, atsiribojimo, atsvaros materijoje praradimo problemomis) eilėraščio lyriniam subjektui. Poeto, žurnalisto, leidėjo Viktoro Rudžiansko ankstyvajai kūrybai būdingą naratyvų, metoniminį kalbėjimą laikui bėgant papildė (dažnai ir nustelbdavo – ryškus pavyzdys būtų eilėraščių rinkinys „Vienas“) metaforos sureikšminimas, alegorija, laiko ir erdvės dimensijų variacijos, rafinuota fantasmagorija, tad buvo smalsu, kokiais stilistikos ir tematikų atspalviais pasižymi naujausias rinkinys „Arbata papėdėje“.
Svarbus eilėraščių bruožas, ryškėjantis pradėjus skaityti knygą, – savotiškos neapibrėžtumo būsenos ir terpės, pasireiškiančios lyrinio subjekto svyravimu nuo vienos egzistencijos formos prie kitos („aš nesu patoso ir ilgesio vaiduoklis / uždarytas juodame futliare / aš esu jis“ / ... / aš nesu jis / aš – patoso ir ilgesio vaiduoklis / išsinėręs iš juodo futliaro“, p. 6), tikrovės neigimu („manęs nesurastum nė viename mieste / jokioje gatvėje: iš žaltvykslių apsupties veržiuosi“, p. 11) ar žmogaus valios ribotumo įsisąmoninimu („paukščiai iš dangaus krenta / į mano eilėraščius bet žodžiai / nuo to nepradeda skristi“, p. 19). Rinkinyje daug dėmesio skiriama įvairioms geografinėms vietovėms ir su jomis sietiniems kultūriniams atributams (Praha ir Dvořákas, Rytų kultūra ir arbatos gėrimo ritualas, agrarinis peizažas ir Rūpintojėlis). Dažnai erdvių ribos išblukinamos ir veiksmas persikelia į fantasmagorijos plotmę: „permatomi vaiduokliai / pasibalnoję perplėštus arklius sprunka / iš juodojo kambario“ (p. 72). Išnyrantys juodos dėžutės ar juodojo kambario įvaizdžiai tarytum simbolizuoja įkalinantį materijos ribotumą. Atrodo, svarbi eilėraščių subjekto užduotis yra išlaisvinti būtį iš daiktiškumo gniaužtų, suteikti savai egzistencijai nesvarumo. Tačiau kartu eilėraščiai pasižymi dėmesiu detalėms, smulkiems materijos elementams: „praha / o kvepalai – prancūziški / ar atsitiktinai / vltavos vanduo kvepia valtelės derva“ (p. 21). Taip tarytum sureikšminamas ne tiek objektyvus daiktas ar reiškinys, kiek jo atspindžiai subjektyviajame suvokime. Aktualizuojamas ne faktas, o interpretacija. Vis dėlto rinkinio lyrinis subjektas nesirenka stebėtojo vaidmens. Jo dalyvavimas eilėraščio vyksme juntamas ir pasireiškia:
a) jausenų ir visumos vyksmo veidrodiniais atspindžiais: „kai tu siuvinėji grindinį / ant mano delno kaukši kulniukai – / tampu tyla katedros aikštėje“ (p. 31);
b) dialogo su aplinka (ar konkrečiu asmeniu) siekimu – tarytum kalbėjimu „kažkam“ (kreipiamasi į Dievą, menamą moterį ar abstrahuotą pašnekovą);
c) materialių objektų pripažinimu viena iš išlikimo sąlygų: „štai kalbuosi lyg išprotėjęs su savo ar tavo šešėliu /
ir jaučiu: iš tiesų išprotėsiu / kai puodely arbatos / neliks“ (p. 79);
d) tradicijų ir vertybių reikalingumu individo įsivietinimui pasaulyje (dažnai sutampančiam su būties įprasminimo užduotimi): „o jei sugrįši / neprirakintas / prie bitės ir Dievo – / net motinos nuotrauka / tavęs nepažins“ (p. 93).
Tarp puslapių plevenantys mirties motyvai („nuo palangės dulkes lesioja kiek raiša, mirtimi / pasivertusi varna – senutė“, p. 28) ir žvilgsnis į praeitį („šerpetotas karuselės arkliukas / iš vaikystės mėnulių“, p. 25) taip pat įgalina subjektyviai iškreipti buvusių įvykių kaleidoskopą bei nuspalvinti jį melancholijos atspalviais. Nostalgija, pabaigos nuojauta (be maišto ar apgailestavimo atspalvių) plevena ne viename rinkinio eilėraštyje. Senkančio laiko pajautą, akimirkos netvarumą atskleidžia eilutės: „jos / akyse galiu išskaityti rudenėjantį šulinį / su išskridusia gerve“ (p. 60) ar „kaip tik dėl to Jums patogu gėrėtis asmeniniu gyvenimu – / atrasti savo pranašumą prieš mirtį: šis eilėraštis – laikinas“ (p. 55). Laiko reliatyvumas pabrėžiamas ne tik supinant įvairių laikotarpių vyksmą, bet ir atrandant pojūčio ir procesų spartos priklausomybę („ėmė tvinksėti dugno / akmenėliai – / man priminė: / sustoję laikrodžiai / kitaip jaučia laiką“, p. 76). Vis dėlto laiko tėkmė nėra baigtinis procesas, tad visumos vyksmo lygmenyje pastebimas reiškinių cikliškumas, atsinaujinimo galimybė: „o kas – laikinumas? – / nepailstantis pasikartojimas – // iš mirusios motinos / žiūrėjimo pro langą į tolį, man į akis – // kol užauga vabzdys ant vyzdžio // įkalina žaibo kvapas / išlaisvina šerkšnas ant asilo snukio – – –“ (p. 64). Tiesa, toks kosmoso cikliškumas įprasmina žmogiškosios egzistencijos atkarpą, tačiau nenuneigia baigties dramatiškumo individo požiūriu.
Lieptu tarp anapusybės ir esamojo buvimo galėtume laikyti eilėraščiuose vis išnyrančius Tėvo ir Rūpintojėlio (iš didžiųjų raidžių) įvaizdžius. Rūpintojėlis, būdamas materialiu objektu, žmogaus rankų dirbiniu ir kartu Aukščiausiojo simboliu bei atspindžiu materijoje, tarsi įgauna ir šio pasaulio bruožų, ir transcendencijos dvelksmą: „– – – slydimas peilio meistro kosulys / ir perskaityk kiek to dangaus kančioj / kiek tos kančios raukšlėj // Rūpintojėli / visos pempės tavo / visos pienės tavo / visi lietūs tavo“ (p. 41). Dažname eilėraštyje tarp eilučių galima justi Dievo egzistavimą. Ne tiek Valdovo ar Teisėjo vaidmenyje, kiek visur esančio Kūrėjo potėpiuose.
Rinkinio eilėraščių įvaizdžiai ryškūs, jų gretinimas dažnai patenka į fantasmagorijos glėbį, tad rafinuotai subtilią, romiai bylojančią knygą „Arbata papėdėje“ dėčiau į paradoksą akcentuojančios poezijos lentyną. Nenustebčiau iš skaitytojo išgirdęs klausimą „Apie ką šis tekstas?“ ar paabejojimą „Reikia gerai įsiskaityti“ (suprask, padirbėti), kad perkąstum eilėraščius. Priklausau tipui skaitytojų, manančių, kad gerą poeziją reikia pajausti, o metafora dažnai atskiria eilėraštį nuo eseistikos ar prozos kūrinio. O juslėmis neapčiuopiama energija kibirkščiuoja tarp knygos eilučių. Tekstai nuo metoniminio pobūdžio ir naratyvo nutolę tiek, kad esmė kuriama pojūčiais, o ne suvokimu. Specifinė eilėraščio erdvė formuojama iš tarytum įprastų materialių objektų, tačiau ištraukiant aplinkos elementus iš prigimtinio ar visuotinai pripažinto konteksto. Erdvės, jausenos, vyksmo susipynimą atspindi eilutės: „kol delnuose / laikau / devynis kalnus tuštumos / į kaktusą / žvaigždė atsitrenkia“ (p. 66). Vadovaujantis ne juslėmis, o subjektyvia emocija, gėlių pardavėja įgauna kaljano dūmo formą (p. 58), o „tarp romos ir mekos / per pusę plyšta balti arkliai“ (p. 71). Vis dėlto įvaizdžių visumai būdinga dermė ir harmonija.
V. Rudžiansko knygoje „Arbata papėdėje“ skaitytojas aptiks rafinuotą raišką, erdvių ir laikmečių supynimą, netikėtus įvaizdžių sugretinimus, objektų prigimtinių savybių perkonstravimą, metaforos aktualizavimą ir emocinį krūvį. Margame, šiek tiek mistifikuotame, siurrealistiniame detalių koliaže ryškėja intymumo ir paslapties potėpiai. Rinkinio tekstai dvelkia melancholiška ramuma, tarsi arbata, gurkšnojama papėdėje. Prieš kopiant į kalną: „papėdėje nesigirdėjo paukščių / – – – – – – – – – – giedojo tik suakmenėjęs / pilkutis piemenėlis“ (p. 40). Prieš svarbią kelionę apmąstant praeities reiškinius ir patirtas ištiktis, praturtinant tikrovę fantazijos atspalviais: „nes naktį atsivėrė / lelija, nes / lelija per delčią atsivėrė ir savo žiedlapių aksomu / nuvalė skruzdę tau nuo sapno // tai kokio dar stebuklo laukti kokios malonės kokio / burto, dangau, tu man padovanojai / skaudžiausią skruzdę“ (p. 9). Patirtims nugludinus aštrius kampus, užantyje lieka profesionalumas, elegancija ir labai skaudi skruzdė.
