Paskutinis spektaklis

 

Veikėjai:

 

Advokatas Helmeris – Danielius Mironas

Nora, jo žmona – Aurelija Ciniūtė-Mironienė

Daktaras Rankas – Petras Neverdauskas

Fru Lindė – Kotryna Kurdiuk

Advokatas Krogstadas – Ričardas Dičpetris

 

Dar prieš keletą metų Lietuvos muzikos ir teatro akademijos absolventas režisierius Tadas Diržius, profesijos meistrystės mokęsis iš žymiojo Jono Vaitiekaus, pranoko savo mokytoją jau pirmuoju Didžiajame teatre režisuotu savo spektakliu – Henriko Ibseno „Nora, arba Lėlių namais“. T. Diržius sukūrė kaip jokioje ligi šiol matytoje Ibseno dramos interpretacijoje daugialypį ir sudėtingą moters savivokos manifestą, pasiūlydamas ir visiškai naują Helmerio (akt. Danielius Mironas) vaidmens traktuotę. Šeimyniniai reikalai šiame spektaklyje skleidžiasi kaip bendra mūsų visuomenės krizė, kurioje valdančiųjų despotizmas reiškiasi jau nebe kaip jų galia, o veikiau kaip negalia, o mes esame verčiami paklusti nebe iš baimės, o iš menkaverčio pasigailėjimo. Šiai manipuliacijai atsispirti dar sunkiau, bet Aurelijos Ciniūtės Norai tai pavyksta, nors iki pat paskutinės spektaklio akimirkos užgniaužę kvapą laukiame – ar visiems puikiai žinomas sprendimas bus priimtas? T. Diržius savo talento, intelekto ir drąsos lydiniu nutiesė kelią į sceną teatro olimpą užkariauti pasiruošusiai naujai aktorių kartai.

 

Irena Sakalauskaitė, teatro kritikė

 

 

Paskutinis. Šiandien Didžiajame teatre, pagrindinėje salėje įvyks paskutinis spektaklis, kuriame ji suvaidins Norą. Jubiliejinis – „Nora“ Didžiajame teatre rodoma jau trisdešimt metų. Jos žvaigždė prieš trisdešimtmetį suspindo būtent šiame spektaklyje ir ji, kaip ir kiti šįvakar vaidinsiantys aktoriai, atsiims gėles, išklausys padėkos žodžius, aplaistys jaunystės pasiekimus šampano purslais ir… pasitrauks užtarnauto poilsio.

Žinoma, iš teatro ji neišeis, juk yra jo etatinė darbuotoja, tačiau kartu su šiuo spektakliu, galima sakyti, baigsis teatre iškart po studijų prasidėjusi ir į ne kažin kokias aukštumas pakilusi jos karjera. Kurį laiką spektaklis, anuomet pastatytas jauno režisieriaus, buvo labai populiarus, mėgstamas žiūrovų ir liaupsinamas kritikų, į jį netgi negalėdavo gauti bilietų, ne po pirmą ir ne po antrą kartą atėję žiūrovai stoviniuodavo pasieniais ar pritūpdavo ant laiptelių, bet ilgainiui išsikvėpė, į repertuarą buvo įtraukiamas vis rečiau, nors vis tiek viršijo visus spektaklių ilgaamžiškumo rekordus. Pagaliau nuspręsta jį pašalinti iš repertuaro. Baigta. Daugiau įsimintinų, „epochinių“ vaidmenų ji nebuvo sukūrusi, o pastaraisiais metais vaidindavo tik epizodinius personažus didžiųjų meistrų spektakliuose arba ir didesnius vaidmenis – jaunų režisierių eksperimentuose, bet pastarųjų darbų nevertino. „Projektų metas“, – paniekinamai tarstelėdavo apie dabartinius teatro procesus, apie jaunųjų ieškojimus. Drauge su kitomis vidutinį amžių senokai perkopusiomis aktorėmis, vis rečiau sudominančiomis ryškesnius teatro menininkus, tyliai ir oriai nešė savo tikėjimo teatru vėliavą – nei pati kam siūlėsi, nei imdavosi iniciatyvos ką nors sukurti ir taip išbristi iš rezignacijos, nusivylimo liūno. Į televiziją dirbti nėjo, nes niekas ir nekvietė, o verčiau užsiiminėjo joga, augino gėles ir lipdė keraminius dirbinius.

Sėdėdama priešais veidrodį grimo kambaryje ir grimuodamasi (per šitiek metų puikiai išmoko nusigrimuoti be niekieno pagalbos), kartojosi tekstą. Galvoje sukosi visai ne šventiškos, ne jubiliejinės mintys – tik apie tai, ar vyras nebus pamiršęs užrakinti buto durų ir ar atėjo į teatrą pėsčias, ar atvažiavo automobiliu ir tada kur jį paliko. Nors dar ne senatvė, bet jis darosi kažkoks išsiblaškęs ir užmaršus, gal tai liekamieji reiškiniai po avarijos. Neseniai virtuvėje buvo susmukęs ir daktarai įtarė mikroinsultą, o jis vis tiek rūko kaip kaminas. Žinoma, sveikatai atsiliepia ir alkoholiu nulaistyta jaunystė. Kuprotą tik grabas ištiesins, bet vyras susirūpino savo sveikata bent jau tiek, kad nusprendė pasiprašyti išleidžiamas ilgų atostogų, gal net ilgesnių nei prasidėjusi vasara – vyks į jųdviejų sodybą ir ramiai leis laiką darže bei miške.

Bergždžiai bandydama atgaivinti kalėdinio šaltuko pojūtį ir eglutės kvapą, nes lauke žydėjo birželio mėnuo, – buvo sezono pabaiga, – nusileido laiptukais į užkulisius. Kitoje scenos pusėje, žinojo, jau susikaupęs virvutę apie pirštą suka jis – Torvaldas Helmeris. Jos Torvaldas Helmeris.

– Argi ten vyturėlis vėl pragydo? Voveraitė ten krebžda? Tai paukštytė vėl lekiojo švaistyti pinigėlių?

Vos nenusijuokė, išgirdusi tokius įprastus scenos partnerio žodžius. Juk šįryt pati papriekaištavo jam dėl per brangaus pirkinio – roboto vejapjovės, kurią įsigijo gal ir ją norėdamas nudžiuginti, juk vis zyzia jam, kad sodyboje žolė per aukšta. Apskritai jųdviejų poroje ji buvo praktiškoji, racionalioji pusė, o jis – svajotojas ir spontaniškas išlaidūnas, tuo kadaise ją ir sužavėjęs.

Išties nuostabu, kad anuomet tas jaunasis režisierius, kurio kažkaip nebesigirdi, ką jis ir beveikia, regis, buvo kviestas šįvakar ateiti, šitaip paskirstė vaidmenis. Jai Noros vaidmenį skyrė tikrai ne dėl koketiškumo ir lengvabūdiškumo, nes visada buvo itin atsakinga ir pareiginga, o gal labiau dėl ryžtingo ir tvirto charakterio, kurį Nora pademonstruoja dramos ir spektaklio pabaigoje, dėl jos firminio fatališko žvilgsnio… Gal ir dėl dar paprastesnės priežasties – jos nedidelio ūgio ir liekno, beveik vaikiško sudėjimo, judrumo ir emocingumo?

Helmeris… Kažkada kritikai šią jųdviejų sceninę porą vadino unikalia, įeisiančia į chrestomatijas. Jis žavingas ir užburiantis, aistringai ją mylintis, ką gi, kaip ir gyvenime, ir, režisieriaus interpretacijos valia, visai ne rūstaus, kategoriško ir griežto būdo kaip kituose „Noros“ pastatymuose, bet veikiau minkšto ir ūmaus, o drauge atlaidaus charakterio. Anuomet šitokia interpretacija ir šis vyro vaidmuo sulaukė didelių liaupsių ir net prestižinių teatro apdovanojimų, jos Noros vaidmeniui liekant šiek tiek antrame plane.

Keista, kad šiandien vaidindama taip žiūri į Helmerį – labiau kaip į žmogų, o ne į vaidmenį. Namie jis neretai šaipydamasis pavadina ją paukštyte ir voveraite. Dieve mano, tik dabar ji suprato, kaip tai pavojinga – gyvenime kalbėti savo personažų žodžiais! Po šio spektaklio uždraus Danieliui taip sakyti, gana jau, kad šie vaidmenys ir taip uždėjo likiminius antspaudus visam gyvenimui, juk kitų jų darbų niekas nė nežino.

– Laba diena, Nora. Tu, matyt, manęs nebepažįsti?

– Ne, nežinau… Taip, rodos… Kaip – Kristina! Ar tai tikrai tu?

Fru Lindė. Jaunystės draugė. Ir išties – bendrakursė Kotryna, jos geroji fėja, su kuria per naktis kurdavo etiudus, abi paskubomis užkandžiaudavo, ką kurios mama būdavo įdėjusi, viena kitą šelpdavo, vasaromis su kompanija autostopu keliaudavo po Europą ir nusidažiusios kūnus dirbdavo gatvių mimėmis prie didžiųjų teatrų. Net buvo įsimylėjusios tą patį bendrakursį… Tik jis pasirinko geriausią draugę, o jai, Aurelijai, atiteko Danielius, taip pat iš to paties kurso. Ir pjesės veikėjos vardas, Kristina, panašus į jos tikrąjį – Kotryna. Pradėjusios dirbti teatre, draugės nutolo, nes Kotryna pernelyg uoliai siekė vaidmenų, ją labiau mėgo režisieriai, o ji nevengdavo įsivelti ir į vieną ar kitą intrigą, net ir toliau nueiti, kad tik gautų vaidmenį… Galų gale – Aurelija nežino, ar tai tiesa, gal tik išsigalvoja, bet jai pasirodė, kad draugė buvo pradėjusi smigčioti akimis ir į jos vyrą, ypač po „Noros“ premjeros, kai Helmerio vaidmens atlikėją į padanges iškėlė kritikai ir žurnalistai. Su savuoju vyru, jųdviejų abiejų jaunystėje nusižiūrėtu bendrakursiu Ričardu, Kotryna tuo metu jau buvo išsiskyrusi, tačiau augino tris vaikus, du Ričardo, o trečią dar vieno atsitiktinio vyro.

Išties ironiška – Kotryna, spektaklyje vaidinanti fru Lindę, vaikų neturinčią našlę, spektaklio gyvavimo laikotarpiu užsiaugino jų visą trejetą, tuo tarpu ji, vaidinanti Norą, kuri turi „trejetą gražių vaikučių“, taip ir liko bevaikė. Aurelija puikiai įsivaizduoja, ką reiškia turėti vaikų, bent jau pati taip mano, juk į teatrą dažnas aktorius atsiveda savo atžalas, be to, artimai bendrauja su sūnėnu ir dukterėčiomis, bet neišsipildžiusi motinystė vis tiek maudžia kaip malšinama kaulų gėla, kaip blogai sugydytas danties kanalas. Tik susituokę su Danieliumi mėgino susilaukti vaikų, bet kelis kartus persileido, paskui vaisingumo ir genetiniai tyrimai, medikamentinis gydymas, kol galiausiai abu nutarė liautis. Nors vyro spermos tyrimai neparodė nieko bloga, visgi jai šmėkščiojo nuojauta, kad ištekėjusi už kito vyro galbūt būtų vaikų susilaukusi.

Noros žygdarbis, apie kurį ji prisipažįsta fru Lindei, – ta nerūpestinga paukštytė, tas vėjavaikiškas vyturėlis išgelbėjo savąjį vyrą, slapta ir apgaulės būdu pasiskolinusi pinigų išsivežė jį į saulėtąją Italiją ir ten pagydė nuo mirtino išsekimo, pervargimo. Rizikuodama šeimos garbe, savo, moters, orumu, savo vaikų likimais. Ar ji pati, Aurelija, taip pat pasielgtų? Kartais galvoja, kad jau nebe. Danielius, kaip ir Helmeris, labai ją myli, jis visuomet buvo tas, kuris myli labiau ir uoliau stengiasi įtikti, o ji dažniausiai mato tik jo trūkumus, jo mažas, erzinančias klaidas, nereikšmingus, bet jai nemalonius įpročius. Ir gyvena kartu iki šiol vien tik iš įpratimo. Vyras teatre visada turėjo daugiau vaidmenų nei ji, filmavosi ir kine bei televizijoje, gal ir dėl to ją šiek tiek graužė pavydo kirminas. Mylimas žiūrovų, mėgstamas kolegų, šeimoje jis buvo lyg mažas vaikas, dar ta jo nuolat atsinaujinanti priklausomybė nuo alkoholio, ir jiedu nesyk stoviniavo ant skyrybų slenksčio. Visa laimė, kad dabar jis dažnai išvyksta į sodybą, kur įkūrė savo vieno, o retkarčiais – ir jų abiejų, ramybės uostą.

– Tai aš, fru Helmer.

– Jūs? Ką tai reiškia? Apie ką jūs norite kalbėtis su mano vyru?

Krogstadas. Scenoje – Kristinos, fru Lindės, jaunystės meilė, gyvenime – jų abiejų, bendrakursės Kotrynos ir jos pačios, studijų metų įsimylėjimo objektas. Kotrynos buvęs vyras, dabar jau antrą kartą vedęs juvelyrę, scenoje kaskart iš naujo prisipažįsta nemarų jausmą pas Helmerius atvykusiai Kristinai, o iš tiesų – savo buvusiai žmonai Kotrynai. Aurelija vertina šitokį profesionalumą, bet pati atsidurti jų vietoje nenorėtų. Anuomet, premjeros laikais, kritikai rašė, kad lemiamoje jos ir Krogstado scenoje, kai advokatas grasina Norai, kad papasakos vyrui apie skolos raštą, pasiskolintus pinigus ir padirbtą parašą, jeigu Helmeris jo nepaliks dirbti banke, įtampą buvo galima peiliu pjaustyti. Taip, ta šiurpuliukais per kūną nubėganti įtampa tarp jos ir Ričardo jaučiama ir šiaip bendraujant. Jis kažkaip sugeba priversti moterį pasijusti suvedžiojama, sąmonės neturinčia patele, pats gundo ir leidžiasi gundomas. To kaip tik trūksta jos Danieliui – spektaklio Helmeriui. Ričardas turi daug daugiau ką helmeriško nei pats šio vaidmens atlikėjas, bet argi nesakoma, kad girtuoklį geriausiai suvaidins alkoholio nė lašo negeriantis, o savižudžiais tampa patys linksmiausi aktoriai, per kurių pasirodymus publika kvatojasi iš jų mažojo pirštelio krustelėjimo.

Taip, jos Danielius jai per inteligentiškas, pernelyg geras, per mažai vyriškas. Net kažkoks… nevykėliškas, per lengvai jos paveikiamas. Jį, apdovanotą įspūdingu talentu, bet per mažu darbštumu, visada turėdavo palaikyti, padrąsinti, paniukinti, sureguliuoti ir, ak, kaip nuo to pavargo.

Laimė, daktaras Rankas – vyresnis kolega Petras, visų nepaprastai mėgstamas, kompanijos siela – įliejo kitokios energijos į sunkiai įsivažiuojantį pirmąjį veiksmą. Taip, šiame spektaklyje jie visi pernelyg susiję, pernelyg vienas į kitą įklimpę, pats metas jam tarti sudie.

 

●

 

Per pertrauką rūkomajame susirado rūkančius Danielių su Ričardu, Petras tik palaikė jiems draugiją – rūkyti sveikata nebeleidžianti.

– Tai vis tiek rūkai pasyviai, uostai dūmus! – paerzino kolegos.

Pasakė vyrui gavusi žinutę, kad atėjo jam užsakyta sodininko knyga ir po spektaklio reikės užsukti jos pasiimti iš paštomato, paskui persimetė keliais žodžiais su Kotryna, kuri grimo kambaryje merkė gerbėjų atneštas gėles. Jos namai buvo pilni anūkėlių, o jauniausioji iš jų buvo pasigavusi virusą ir sirgo namie prižiūrima vyresnių brolių, kol močiutė vaidina, o mama išvykusi. Paskui nuėjo į sceną, patikrino, ar vietoje rekvizitas, itališkas būgnelis – antrajame veiksme jai reikės šokti tarantelą. Publika šiandien labai dėmesinga ir pagauli, seka kiekvieną jų žodį, nors pirmasis veiksmas praėjo labai prastai.

Prieš pat prasidedant antrajam veiksmui, visi susirinko apsitarti, užkulisiuose pasirodė ir režisierius – anas ką tik studijas baigęs perspektyvus kūrėjas buvo tapęs barzdotu ir spindinčiu firmos direktoriumi, keliaujančiu po visą pasaulį.

– Mielieji, dėl mūsų anuometinių svajonių, dėl moterų teisių pavarykit! Nora valdo! Nora – pirmoji feministė! Ne, pirmoji Antigonė, Medėja, nesvarbu, bet jūs pavarykit! Kad visi atsimintų šitą spektaklį ir jus visus dar šimtą metų!

Gal labiau iš džiaugsmo, kad vaidina paskutinį kartą, nei dėl jaunystės svajonių jie susiėmė ir spektaklis įsivažiavo. Prisiminusi Ričardo žvilgsnį rūkomajame, ji aistringai sušoko tarantelą, o trečiajame veiksme jau buvo apsisprendusi palikti vyrą, tas sprendimas jai visada gimdavo labai natūraliai. Matyt, buvo feministė iš prigimties, užtat ir netiko Ričardui, kuris, kaip ir Helmeris, mėgsta, kad jam paklustų. Tuo tarpu tikrasis Helmeris, paaiškėjus jos melui, padarytam dėl vyro ir šeimos gerovės, isteriškai šėlo ir bejėgiškai vebleno – pagal režisieriaus interpretaciją, – grūmodamas santykių atšalimu ir nušalinimu nuo vaikų auklėjimo, kas jai skambėjo lyg varpai tolimoje bažnyčioje už kalnų viršūnių, o atėjus spektaklio finalui, kai Krogstadas netikėtai vis dėlto grąžino skolos raštą, paaiškindamas geromis permainomis jo gyvenime, išmušus vadinamajai Noros sąmonės pabudimo ir apsisprendimo valandai, kai šįvakar ypač skaudžiai ir kaip niekad tvirtai pareiškė išeinanti ir paliekanti vyrą bei vaikus, fatališku žvilgsniu pervėrusi tą žiūrovų eilę, kurioje žinojo sėdint išsipusčiusį spektaklio režisierių, Danielius išvis suskydo, atrodė kaip ligonis, jo rankos drebėjo – beje, tą ji buvo pastebėjusi dar rūkomajame. Vaidmuo išties sukurtas puikiai, bet šįkart viskas atrodė gal net pernelyg natūralistiškai, ar čia jį pagavo arklidės jausmas iš džiaugsmo, kad greit paleis, ar ji jau nebeskiria vaidmens nuo aktoriaus…

Publikai sėdint mirtinoje tyloje, tik iš galinių eilių kažkam aiškiai šūktelėjus „Bravo!“ po jos žodžių: „Bet aš nebegaliu tenkintis tuo, ką kalba dauguma ir kas rašoma knygose. Man reikia pačiai apie tuos dalykus pagalvoti ir pamėginti juos išsiaiškinti“, jiedu kopė į paskutinį savo gyvenimo aktorystės kalną, dialogas skambėjo taip kaip geriausiais laikais, kaip premjeros metais, su reikiamomis pauzėmis, reikiamais įkvėpimais ir iškvėpimais, kopė dviese į tą viršukalnę, iš kurios atsivers visa jų profesijos ir jųdviejų meilės prasmė, atsiskleis jųdviejų lemtingo susitikimo ir gyvenimo vaisingumo paslaptis. Ir staiga nublanko visi vyro netobulumai, ji prisiminė studijų metus, vėlesnius pirmuosius darbo teatre žingsnius, jųdviejų viltis ir draugystę, pasiekimus ir nesėkmes. Danielius vis dar vaidino kaip dievas, jam tikrai talento nepašykštėta, gaila, kad trūksta valios ir pasitikėjimo savimi.

– Tada tebėra galimas tik vienas paaiškinimas, – pusiau-šnibžda ištarė jis.

– Koks? – paklausė Nora.

– Kad tu manęs nebemyli, – bemaž žagtelėdamas sugergždė Helmeris.

„Aš tave myliu! – norėjo sušukti ji. – Vis dar myliu ir myliu iš naujo, tik dabar tą supratau!“ – bet turėjo toliau kalbėti spektaklio tekstą.

Jam lūpų kampučiuose pasirodė burbulai, ir jai pasidingojo, kad ten putos, kaip nuvaryto arklio. Helmerio žvilgsnis ėmė klydinėti, na taip, jis visas paniręs į vaidmenį, bet kuo toliau, tuo labiau jai smilkiniuose tvinksėjo pojūtis, kad kažkas negerai. Finalo tekstas jo lūpose virto murmesiu, ir žiūrovų salėje taip pat nuvilnijo nusistebėjimo banga. Stengdamasi taisyti padėtį, ji ėmė kartoti kai kurias jo frazių pabaigas – pritaikė labai kvailą triuką, kurio griebiamasi, kai partneris pamiršta tekstą, bet ji nesusigaudė, kaip kitaip pasielgti. Tokio bejėgiško Helmerio negalima, tiesiog neįmanoma palikti. Argi Nora būtų išėjusi, jeigu Helmeriui būtų sustreikavusi sveikata, kaip kad dabar? Ar vis tiek būtų jį palikusi? O čia jau kažkas visai rimta. Po to mikroinsulto daktarai jam uždraudė rūkyti, o jis… Danieliaus žvilgsnis lyg ėmė stingti, įsmeigtas į vieną tašką. Kad tik greičiau pabaiga. Juk jau paskutinis… Iš užkulisių ji jautė į sceną įbestus neramius kitų aktorių žvilgsnius. Bet juk negalima nutraukti spektaklio? Negalima pakeisti jo eigos? Ar šįkart Nora turi pasilikti?

Paskutinius žodžius ji ištarė visa įsitempusi, pro sukąstus dantis. Helmerio tekstas nebenuskambėjo – jis tiesiog sėdėjo pastiręs, įsistebeilijęs į užkulisių tamsą. Kažkoks nervinis paralyžius, šokas ar užvis blogiausia?

Nesulaukusi jos išėjimo, publika pradėjo ploti ir uždanga nusileido. Garso operatorius pamiršo nuspausti mygtuką ir durų trinktelėjimo garsas nebepasigirdo.