Ką ir kam davė „K.A.2.0.2.3.“?
Įvairių institucijų organizuojamų ar pačių skaitytojų vykdomų metų, devynių mėnesių, pusmečio, mėnesio ir kitų laiko atkarpų geriausių knygų rinkimų (bei sutelktų -iausių penketukų, dešimtukų, dvyliktukų, šimtukų…) Lietuvoje nestinga. Ir vis daugėja. Todėl suprantamas klausimas: ką nauja ar kita davė pirmąsyk Lietuvos leidėjų asociacijos organizuoti „Knygos apdovanojimai 2023“?
Iki sausio 22 d. vykusio apdovanojimų renginio būčiau atsakiusi taip: šie nauji rinkimai sudaro galimybę pagerbti ne tik tuos, kurie pakliūna ant knygos viršelio, bet ir kitus knygų darbininkus. Tuos, kuriems kalbėdami apie skaitymą skiriame mažiau dėmesio, ypač jei jų darbas atliktas sklandžiai. Retokai išgirsi: „Kokia gera redaktorė!“, „Na bet jau maketas – pasaka!“ Aišku, pasitaiko ir taip tarstelt. Bet kur kas dažniau: „Prastai suredaguota!!!“, „Nepaskaitomas maketas!!!“ ir t. t. Taigi nors žinome, kad visi leidybos pasaulio nematomieji itin svarbūs randantis bet kuriai knygai, jų nematomumas, įprastai reiškiantis, kad su knyga viskas gerai, yra susijęs su bendresniu nematomumu: skaitytojai juos menkiau pastebi, ir tiek. Taigi girtinas ir apdainuotinas „K.A.2.0.2.3.“ užmojis parodyti, kad leidėjai (-os), kritikai (-ės), redaktoriai (-ės), knygos dizaineriai (-ės) ir kt. skaitančiųjų bendruomenei yra ne mažiau reikšmingi. Aišku, įvertinti ne tik nematomieji. Kategorijoje „Knyga kaip įvykis“ laimėjo Rimanto Kmitos monografija „Ugnies giesmės. Tūkstantis Sigito Gedos veidų“ („Tyto alba“, 2022), metų kritike išrinkta Jūratė Čerškutė – juk tai literatūriniame gyvenime labai aktyvūs, matomi žmonės. Kita vertus, matomi – taip, bet ar dažnai literatūrologai (-ės) apdovanojami, taip pagerbiant jų triūsą?.. Taigi esminga ne opozicija tarp matomas ir nematomas, o pats išskyrimo, atskiro įvertinimo faktas.
Vis dėlto po renginio į klausimą atsakyčiau kitaip, tiesa, ne paneigdama, bet papildydama pirminį atsaką. Į „Dūmų fabriką“ sekmadienio pavakare susirinko gausi knygos darbininkų publika. Aš pati, nors dalyvavau vienos iš komisijų (jos buvo trys) darbe, nesitikėjau, kad renginys bus toks galingas kiekybės ir kokybės masteliais. Paruošta net speciali sienelė nuotraukoms (man ji – ženklas kažko kita, to, kas lyg ne iš mūsų pasaulio). Pompastiška! Visiems susėdus į žiūrovų vietas, vedėjams Laimai Kreivytei ir Jonui Dagiui įsiūbavus renginį, ekrane stebint knygos kūrėjų pasakojimus (puikūs filmukai!), ėmiau pamažėl įsisąmoninti, kad viskas čia ne kaip nors bereikalingai pompastiška, o sveikai iškilminga, sykiu ir bičiuliška, sava, jauku. Ant scenos lipantys laureatų skelbėjai ir skelbėjos bei išvaizdžiomis statulėlėmis apdovanotieji (-osios), atrodo, jautėsi panašiai: kalbėjo progiškai, tačiau nepernelyg formaliai.
Kokio glamūrinio žurnalo antraštėje renginys galėtų būti apskelbtas prestižiniu. O man dingtelėjo, kad visai ne juokais būtent tokio prestižinio renginio literatūros bendruomenei reikėjo. Apdovanojimai išryškino, kad prestižo sąvoka, literatūros sociologijos tyrimuose įprastai vartojama kalbant apie autorius ir kūrinius, taikytina visoms literatūros lauko profesijoms. Juk, nepaisant kartais visa persmelkiančio kultūros skurdo (materialinio, socialinio, net ir idėjinio) pojūčio, esame ir prasmės kūrėjai. Šiltai apie redaktoriaus (-ės) darbą kaip misiją kalbėjo „Auksinės lupos“ laimėtoja Nijolė Kvaraciejūtė. Greta ataidi jaunosios redaktorės apdovanojimą gavusios Gretos Ambrazaitės mintis: o kad į redagavimą būtų žiūrima rimčiau, o kad atsiskaitymas būtų orus. Taigi įtampa tarp spindesio ir skurdo turbūt neišvengiama. Vis dėlto proga pasijusti spindintiems leido stumti šalin nevisavertiškumą, pasididžiuoti knygų žmonėmis, nuvalkiotai tariant – kilstelti savivertę.
Tad „K.A.2.0.2.3.“ apdovanojimai davė ne tik vienuolika laureatų, tarp kurių – ir girdėti, ir mažiau girdėti vardai. Jie atnešė ir džiaugsmą bei pasididžiavimą. Noriu užfiksuoti dar nepaminėtus statulėlių gavėjus: leidyklos „Rara“, „Lapas“, „Bazilisko ambasada“, knygynas „Eureka!“, vertėjas Vyturys Jarutis, dizainerė Laura Grigaliūnaitė, iliustratorė Ula Rugevičiūtė Rugytė. Nesurašiau visų nominantų, o jų būta gausiai; labai gerai, kad nominantai taip pat skelbti: viena vertus, kaip teisingai pabrėžta renginio metu, patekti tarp nominantų – jau džiugu, kita vertus, jų gausa tik patvirtina, kiek daug kokybiškų knygų, nors sąlygos ne visad palankios, mūsuose kasmet pasirodo.
Bet svarbiausia kol kas nepasakyta. „K.A.2.0.2.3.“ – Lietuvos leidėjų asociacijos vykdomosios direktorės Rūtos Elijošaitytės-Kaikarės, literatūros pasaulio spiritus movens, nuopelnas. Ir idėja, ir organizavimas, ir įgyvendinimas. Literatūros sociologai akcentuoja, kad steigiant kūrinio vertę ir kuriant jo simbolinį kapitalą prie to daugiausiai prisideda kultūros tarpininkai. Juos galima suvokti plačiai: leidėjai, periodinių leidinių redaktoriai, kritikai, tyrėjai, vadybininkai, renginių organizatoriai ir t. t. Tad Rūta, svarbi literatūros tarpininkė, šiais apdovanojimais išryškino ir kitų tarpininkų reikšmę. Valio Rūtai, valio jos entuziazmui, profesionalumui, valio literatūros tarpininkams!
