Iš bloknoto (34)
Panevėžio dramos teatre – ypatingas įvykis: naujasis teatro meno vadovas režisierius Aleksandras Špilevojus sukūrė spektaklį apie Juozą Miltinį – šio teatro įkūrėją ir ilgametį vadovą, išugdžiusį talentingų, teatrui pasišventusių aktorių kolektyvą ir kitados išgarsinusį teatrą toli už Lietuvos ribų (aišku, sovietijoje). Imtis tokios sudėtingos užduoties galėjo tik drąsus ir už savo sumanymus atsakingas menininkas. Režisierius pjesės nerašė, tačiau pats sukūrė scenarijų mįslingu pavadinimu „Sala, kurios nėra“. (Gal tai savotiška replika Miltiniui, kūrusiam teatrą kaip kultūros salą?) Scenarijus, kuriame bandoma aprėpti svarbesnius teatro gyvenimo momentus, išsiteko dviejų stambių dalių spektaklyje.
Iš karto norėčiau pasakyti svarbiausia: Špilevojaus darbas reikšmingas ne tik miestui, jo svečiams, bet ir pačiam teatrui, į kurį atėjo jaunoji karta, net neįsivaizdavusi teatro praeities. O Miltinio teatro istorija iš tikrųjų nebanali, kupina dramatiškų įvykių, sulaužytų likimų, kartais ir sveiku protu nesuvokiamų dalykų. Dabar naujoji trupė tarsi susijungė su ta praeitimi, įgijo biografiją.
Režisierius sumanė puikų dalyką – pakvietė bendradarbiauti Panevėžio muzikinio teatro orkestrą, kuris, Martyno Bražo vadovaujamas, visas tris valandas aktyviai dalyvauja spektaklyje. Įspūdinga jauno kompozitoriaus Mantvydo Leono Pranulio muzika neiliustruoja, neakompanuoja sceniniam veiksmui, o išreiškia pačią jo dramatinę esmę, kuria ypatingą atmosferą ir suteikia spektakliui svorio. Beje, orkestrą visą laiką regime – jis, amfiteatru susodintas, yra scenos gilumoje, už tiulinės uždangos.
Svarbu ir tai, kad scenoje matome dvi Miltinio figūras – dar jauno teatro kūrėjo ir jau perėjusio savo kančių kelius Miltinio, kokį matydavom paskutiniais jo gyvenimo metais. Pirmąjį labai stengiasi suvaidinti aktorius Laurynas Jurgelis, o antrąjį bene tobulai vaidina ištikimas Miltinio mokinys Albinas Kėleris. Jo tarsi plaukianti oru, vos gunktelėjusi, virpanti, netvari figūra su lazda rankoje, kepe ir laisvu kostiumu, dengiančiu pailsusį kūną, kaip du vandens lašai panaši į mums pažįstamą Maestro. Visi kiti veikėjai spektaklyje atrodo blankoki, nes ir efektingesnių vaidmenų jiems neparašyta. Vaizduojamos buvusios repeticijos, dar kažkokie smulkūs įvykiai, personažų charakterius menkai teugdantys. Mano jausminėj atminty liko dvi spektaklio viršūnės: Paskutinę vakarienę primenanti scena pradžioje, kai už ilgo stalo, prie žvakių susėda pirmieji Miltinio aktoriai su savo vadovu viduryje, ir čia nuskamba pranašingi žodžiai: „Už trisdešimt skatikų“; ir kita – jaudinanti nebyli scena finale, kurioje matome, o gal tik nujaučiame muzika ir ypatingu šokiu išreikštą (choreografas Marius Pinigis) tragišką Broniaus Babkausko (aktorius Mantas Pauliukonis) atsisveikinimą ir mirtį, lėmusią ir artėjančią Miltinio karjeros, ir jo teatro pabaigą.
Sceninis pasakojimas grindžiamas jungiant Juozo Miltinio teatro pradžios ir pirmųjų kelių dešimtmečių gyvavimo įvairiažanrius epizodus ir epizodėlius. Žmogui, nemačiusiam nei Miltinio, nei jo spektaklių, atlikti turėtos medžiagos atranką, manau, nebuvo lengva, juo labiau kad savaip trukdyti ir klaidinti autorių turėjo amžininkų sukurta Miltinio legenda; tad nenuostabu, jog dėl kai kurių dalykų spektaklyje kyla abejonių, o kitų tiesiog negali priimti būdamas anuometinių įvykių užsilikęs liudininkas (o man, kad ir epizodiškai, teko ir su Miltiniu šiek tiek bendrauti, jo teatro raidą stebėti, aktorius pažinoti). Vienas iš tokių nepriimtinų epizodų – išplėtota Miltinio scena su teatro kritikais, kurių vienas pasirodo net su tikra pavarde (Petuchauskas), o trys moterys, vištom čia vadinamos (beje, apvilktos neaišku kokios epochos drabužiais, su koketiškom skrybėlaitėm, papuoštom vienodom rausvų gėlių puokštelėm, – absurdas!), itin aršiai puola kažkokį Miltinio spektaklį. O po to negrabaus „puolimo“ kritiką koneveikia pats Miltinis.
Tai noriu skaitytojams priminti ir paaiškinti, kad teatro kritikų pokario metais beveik nebuvo, neliko ir jokių rimtesnių recenzijų; su savo bendraamžiu Antanu Vengriu (sovietmečiu atbuvusiu bausmę lageryje) Miltinis bičiuliavosi, Vytautas Maknys, vadintas „buržuaziniu nacionalistu“, apie tuometinį teatrą nerašė, jie tikrai negalėjo būti „puolėjais“, o Dana Rutkutė tuo metu dar tik studijavo teatrą; vėliau atsiradę teatro kritikai teatro mokslų Paryžiuje paženklinto Miltinio niekada nepuolė, ypač iš ideologinių pozicijų, nes ir juos pačius valdžia akylai stebėjo. Todėl ir dalykinių kritinių recenzijų, svarstančių spektaklių meninę kokybę, reta. Greičiau jau kritika po truputį kūrė Maestro ir jo teatro kultą, legendą, iki šiol tebegyvą erdvėje. O puolė jį tik įvairūs valdžios vyrai ir jų parankiniai.
Man pasirodė, kad spektaklyje be reikalo primenamas teatro ryšys su vienuolynu, pernelyg tiesmukai rodomi čebatuoti saugumiečiai (oi, kokių išradingų, išlavėjusių, elegantiškų jų aplink menininkus būta!). Prie spektaklio trūkumų priskirčiau ir visiškai nepuoselėjamą scenos kalbą, ryte praryjamus žodžius. Miltiniui, išpažinusiam prancūzišką kalbančio teatro tradiciją, tai būtų nepakenčiama. Be to, reikia galvoti ir apie publiką, nepažįstančią Miltinio teatro raidos, norinčią suprasti, apie ką teatras kalba. Kai kurie epizodai yra per ilgi, juos sutrumpinus, išloštų spektaklis. Dar daug ką būtų galima tikslinti restauruojant teatro gyvenimą, sodrinti mažuosius vaidmenukus, paryškinti Miltinio atleidimo iš teatro faktą, jo asmenybės prieštaringumą, pikantiškus santykius su bohemiškąja Liūne Janušyte, su ištikimuoju Vaclovu Blėdžiu, drauge vilkusiu teatro darbų vežimą, dangsčiusiu Miltinio netaktus ir klaidas, ir – su aktoriais. Ugnės Tamuliūnaitės scenografija, man pasirodė, neturi sumanymo ašies, iš tų, kurios pasimiršta; scenos erdvė didelė, o matai tik kažkokius niekuo neišsiskiriančius užkulisius, kuriuose galima bet ką repetuoti, laukti, gerti, posėdžiauti. Nevykusi ir programėlė. Galvota padaryti ką nors originalaus, o išėjo šnipštas: neinformatyvi, neįskaitoma, neskoninga.
Miltinio teatras kitados telkė aplink save šviesiausius miesto žmones, menininkus, teatre rengusius parodas ir koncertus, kvietė panevėžiečius, regiono ir visos Lietuvos žiūrovus, savaip lavindamas ir mokydamas žmones pažinti meną. Dabar šią misiją galės perimti jaunoji karta. Jeigu norės. Ir jeigu pajėgs. Net ir šis spektaklis teikia vilčių.
Būdavo, ateini į teatrą, tavęs laukia šeimininkai, pasitinka, bufete visuomet telkėsi publika, nes į Miltinio legendos vainiką buvo įpinta ir kvapni kava, ir mažučiai pyragaičiai. Dabar bufetas neveikia, kavos kvapas seniai išblėso. Šiandien, kai įprasta viską matuoti pinigais, bufete dirbti niekas nenori, nes „neapsimoka“. Ir eksponuojama tapybos paroda optimistiškai nenuteikia. Reikia labai sumanaus, menus išmanančio vadybininko, kuriam tokie dalykai rūpėtų, rūpėtų pakelti teatro prestižą.
Įdomus įvykis, suvienijęs daugelio kūrybingų menininkų pajėgas, įvyko ir Nacionaliniame Kauno dramos teatre. Muzikalusis režisierius Gintaras Varnas net antrą kartą ėmėsi barokinės Antonio Vivaldi oratorijos „Juditos triumfas“ pastatymo (pirmasis spektaklis buvo skirtas Ukrainai 2014 metais ir tik kartą parodytas Rusų dramos teatro scenoje). Šį kartą režisieriui, atrodo, pavyko padaryti tai, ko siekė, ir tikėkimės, kad teatras galės parodyti spektaklį bent keliolika kartų. Nors neturime atskiro barokinės muzikos atlikėjų kolektyvo, juo labiau teatro, solistės – Dalma Krajnyák iš Vengrijos, Indrė Anankaitė, Renata Dubinskaitė, Lina Dambrauskaitė, Jomantė Šležaitė – buvo sukviestos iš įvairių teatrų. Mūsų kameriniam orkestrui grojant (dirigentas Juozas Matas Jauniškis), puikioms solistėms ir vienam iš „Liepaičių“ chorų dalyvaujant, muzika spektaklyje skambėjo puikiai ir tikrai baroko operos dvasia.
Dailininkės Julijos Skuratovos, ne kartą dirbusios su Varnu (pamenat nuostabias Claudio Monteverdi operas „Lėlės“ teatre?!), sumanymas taip pat puikus: ji parinko įspūdingus karo vaizdus projekcijoms (projekcijas kūrė Rimas Sakalauskas ir Karolis Žiūkas) – senovės ginklai, amunicija, kareivių gretos, taip pat ir mūsų laikų tankai sukiojasi prieš akis ir tarsi skraido erdvėje, primindami mums šiandieninį nuožmų karą Ukrainoje, prie jų puikiai pritampa Putino lėlė-kaukė. Solistės (Vivaldi rašė oratoriją moterų balsams – mergaičių prieglaudos chorui), savaip „įkalintos“ plokščiuose kostiumuose, sukuria žmogaus-lėlės figūrą (seniau toks derinys, regis, vadintas tantamareska), derančią su vaizdais projekcijose. Subtiliai ekrane dailininkės vaizduojama nuo barbarų Juditos ginamos taikios tėvynės žemė: ramūs kalvoti laukai su keliu paskui gerąjį ganytoją einančiu avelių būriu. (Šitos pasikartojančios scenos jau vaidinamos šešėlių teatro priemonėmis, o lėles teko išmokti valdyti „liepaitėms“.) Tas nekaltas vaizdas labai praturtina spektaklį, kontrastu karo žiaurumams bei prievartai atverdamas lyrinę tėvynės meilės ir ilgesio temą. Ir publika į tas scenas spontaniškai sureaguoja plojimais, kaip ir į Holoferno – šis finale pasirodo nesunkiai atpažįstamos Putino lėlės-kaukės pavidalu – galvos nukirsdinimą.
Gintaro Varno spektaklis, pasirodęs Kauno dramos scenoje po „Doriano“, patikina, kad ir mūsų režisierių kūryba kartais siekia estetiškai sustyguoto kūrinio lygmenį. Juk bene labiausiai spektaklyje žavi muzikos, vaidybos, subtilaus dainavimo, vaizdo dermė ir visa ko atlikimo tikslumas, švara, pasiekiama daugybės spektaklį kuriančių ir aptarnaujančių žmonių dėka.
Svarstant sausio derlių galima dar paminėti Birutės Mar naują spektaklį „Neparašytas laiškas“ Šatrijos Raganos gyvenimo ir kūrybos motyvais – kaip visada, kamerinę, jautrią impresiją, įkūnytą drauge su bendradarbiais – kompozitore Žibuokle Martinaityte, choreografe Sigita Mikalauskaite, smuikininku Artūru Šilale, dailininke Indre Pačėsaite ir kitais. Pridursiu, kad turėjau progą dar kartą pamatyti Birutės „Ledo vaikus“, kurį ji vaidina taip pat sėkmingai, kaip ir prieš keletą metų. O svarbiausia, kad spektaklis vėl tapo itin aktualus ir jaudinantis, nematomais tiltais jungiantis su karo Ukrainoje realybe ir bylojantis apie tai, kad kančia, skriauda, viltis – amžini dalykai.
