Džimas

Žymiojo čiliečio prozininko, poeto Roberto Bolaño (1953–2003) trumpajai prozai būdingi įtaigūs, intriguojantys personažai ir tragiškos jų istorijos, kurių įtampa malšinama humoru. Literatūra ir rašymas, kaip ir romanuose, yra viena iš dažnai plėtojamų temų. Likus kelioms savaitėms iki mirties Bolaño leidėjui įteikė knygos „Nepakenčiamas gaučas“ (El gaucho insufrible) rankraštį. Jim yra pirmas šios 2003 m. išleistos knygos apsakymas. Playa – iš knygos „Skliaustuose“ (Entre paréntesis, 2004); joje surinkti apsakymai, esė, literatūriniai straipsniai ir kalbos, kurias Bolaño parašė nuo 1998 m. iki mirties.

Džimas

Prieš daugelį metų turėjau draugą Džimą ir nuo tada niekada nesutikau liūdnesnio amerikiečio. Beviltiškų sutikau daug. Tokio liūdno kaip Džimas – nė vieno. Sykį jis išvyko į Peru, kelionė turėjo trukti ilgiau nei šešis mėnesius, bet netrukus vėl jį išvydau. Kas yra poezija, Džimai? – klausdavo jo elgetaujantys Meksiko vaikai. Džimas klausydavosi jų, stebėdamas debesis, ir tada atpildavo. Žodynas, iškalba, tiesos ieškojimas. Epifanija. Taip pat, kaip apsireiškia Švenčiausioji Mergelė Marija. Centrinėje Amerikoje jį kelis kartus apiplėšė, o tai kiek neįprasta buvusiam jūrų pėstininkui ir Vietnamo karo veteranui. Daugiau jokių kovų, pareiškė Džimas. Dabar aš poetas ir ieškau kažko ypatingo, kad galėčiau tai išreikšti paprastais ir kasdieniais žodžiais. Manai, jog tai padaryti įmanoma paprastais ir kasdieniais žodžiais? Manau, kad taip, – atsakė Džimas.

Jo žmona buvo čigonė poetė, kuri retkarčiais grasindavo jį palikti. Džimas man parodė jos nuotrauką. Ji nebuvo gražuolė. Žmonos veide atsispindėjo kančia, po kuria slypėjo įniršis. Įsivaizdavau ją bute San Fransiske arba name Los Andžele, su užvertais langais ir užtrauktomis užuolaidomis, sėdinčią prie stalo, valgančią žaliąją sriubą su duonos riekelėmis. Matyt, Džimas mėgo brunetes, paslaptingos istorijos moteris, taip jas apibūdindavo be papildomų paaiškinimų. O aš atvirkščiai – mėgau blondines. Kartą pamačiau jį stebintį fakyrus Meksiko centre. Pamačiau jį iš nugaros, nepasisveikinau, bet akivaizdu, kad tai buvo Džimas. Netvarkinga šukuosena, purvini balti marškiniai, nugara įsitempusi, tarsi vis dar justų kuprinės svorį. Įraudęs kaklas, kažkodėl primenantis linčiavimą kaime, juodame ir baltame kaime, be reklamų ir degalinių šviesų, kaime, koks jis yra arba koks jis turėtų būti: nesutvarkytos dykvietės, mūriniai namai ar bunkeriai, iš kurių pabėgome ir kurie laukia mūsų sugrįžtant. Džimas susikišo rankas į kišenes. Fakyras pamojo deglu ir grėsmingai nusijuokė. Jo veidas buvo murzinas, atrodė, kad jam gali būti tiek trisdešimt penkeri, tiek penkiolika metų. Fakyras nedėvėjo marškinių, nuo jo bambos iki krūtinės driekėsi vertikalus randas. Kartkartėmis jis burną pripildydavo degiojo skysčio ir išspjaudavo ilgą ugninę gyvatę. Žmonės stebėjo fakyrą, vertino jo talentą ir ėjo savo keliais, visi, išskyrus Džimą, kuris liko stovėti ant šaligatvio krašto, nejudėdamas, tarsi lauktų dar ko nors iš fakyro, lyg dešimto ženklo, kai jau iššifruoti įprastiniai devyni, arba tarsi juodame veide būtų atpažinęs seną draugą ar nužudytąjį. Ilgai žiūrėjau į jį. Tada man buvo aštuoniolika ar devyniolika ir maniau, kad esu nemirtingas. Jei būčiau žinojęs, kad toks nesu, būčiau apsisukęs ir nuėjęs sau. Po kurio laiko man pabodo žiūrėti į Džimo nugarą ir fakyro spektaklį. Priėjęs prie Džimo, pašaukiau, bet jis manęs negirdėjo. Kai atsisuko, pamačiau, kad jo veidas šlapias nuo prakaito. Atrodė, kad Džimas karščiuoja, jis sunkiai mane atpažino: linktelėjo ir toliau stebėjo fakyrą. Kai atsistojau šalia jo, pastebėjau, kad jis verkia. Jis tikrai karščiavo. Be to, su mažesne nuostaba nei dabar, kai rašau, supratau, kad fakyras dirbo tik jam, tarsi visi kiti praeiviai tame Meksiko skersgatvy neegzistuotų. Retkarčiais liepsnos užgesdavo mažiau nei per metrą nuo tos vietos, kur stovėjome. Ko tu nori, – paklausiau, – kad tave iškeptų gatvėje? Kvailas juokelis, ištartas negalvojant, bet ūmai man dingtelėjo, kad būtent to Džimas ir laukė. Pasmerktas, užkerėtas / Pasmerktas, užkerėtas, – taip, rodos, skambėjo tuomet andergraunde populiarios dainos priedainis. Pasmerktas, užkerėtas Džimas. Jį pasigavo Meksikos kerai, ir dabar jis susidūrė su savo šmėklomis akis į akį. Eime iš čia, – tariau. Ir paklausiau, ar jis apsvaigęs, ar jam ne bloga. Jis papurtė galvą. Fakyras pažvelgė į mus. Paskui, išpūtęs skruostus kaip vėjo dievas Eolas, priartėjo. Per sekundės dalį supratau, kad tikrai ne vėjas mus užklups. Eime, –
tariau ir stumtelėjau jį nuo pražūtingo šaligatvio. Pasprukome gatve, vedančia link Reformos alėjos, ir netrukus išsiskyrėme. Džimas visą laiką nepratarė nė žodžio. Daugiau niekada jo nesutikau.

Paplūdimys

Mečiau heroiną, grįžau į savo miestą ir pradėjau gydytis metadonu, kurį man paskyrė ambulatorinėje klinikoje, ir nelabai turėjau ką veikti, tik kiekvieną rytą keltis, žiūrėti televizorių ir bandyti užmigti naktį, bet negalėjau, kažkas man neleido sumerkti akių ir pailsėti, tokia buvo mano rutina, kol vieną dieną nebegalėjau daugiau to pakęsti ir miesto centre esančioje parduotuvėje nusipirkau juodas maudymosi glaudes ir su jomis, rankšluosčiu bei žurnalu nuėjau į paplūdimį, pasidėjau rankšluostį ne per arti vandens, tada išsitiesiau ir kurį laiką svarsčiau, maudytis ar ne, galėjau sugalvoti daugybę priežasčių, kodėl turėčiau tai daryti, tačiau galėjau sugalvoti ir keletą priežasčių, kodėl to nedaryti (pavyzdžiui, vaikai maudėsi netoli kranto), kol galiausiai sutemo ir grįžau namo, o kitą rytą nusipirkau kremo nuo saulės ir vėl nuėjau į paplūdimį, o apie 12 val. nuėjau į kliniką ir išgėriau metadono dozę, pasisveikinau su keliais matytais žmonėmis, ne draugais, tik matytais veidais iš metadono eilės, jie nustebo išvydę mane su maudymosi glaudėmis, bet man viskas buvo gerai, tada grįžau į paplūdimį ir šįkart įbridau į vandenį ir pabandžiau plaukti, nepavyko, bet man to užteko, kitą dieną grįžau į paplūdimį, vėl išsitepiau kūną kremu nuo saulės ir užmigau ant smėlio, o kai atsibudau, jaučiausi gerai pailsėjęs, nenusvilęs nugaros ar dar ko nors, taip tęsėsi savaitę, gal dvi, neprisimenu, aišku tik tiek, kad kiekvieną dieną vis labiau įdegdavau ir nors su niekuo nekalbėjau, kiekvieną dieną jaučiausi geriau arba kitaip, tai ne tas pats, bet mano atveju bent panašu, o vieną dieną paplūdimyje pasirodė sena pora, aiškiai tai prisimenu, akivaizdu, kad jie jau seniai kartu, ji buvo stora arba apkūni, apie 70 metų, o jis buvo liesas arba labiau nei liesas, vaikščiojantis skeletas, manau, kad tai ir patraukė mano dėmesį, nes paprastai beveik nepastebėdavau žmonių, ateidavusių į paplūdimį, bet šįkart pastebėjau, ir priežastis buvo to tipo liesumas, jį pamačiau ir išsigandau, pagalvojau, po velnių, manęs ateina mirtis, bet ji neatėjo, tai buvo sena sutuoktinių pora, jam – apie 75 metus, o jai apie 70 arba atvirkščiai, ji atrodė sveika, o jis atrodė taip, tarsi galėtų bet kurią akimirką mirti arba kad tai paskutinė jo vasara, iš pradžių, po pirmojo šoko, man buvo sunku atitraukti žvilgsnį nuo senolio veido, kurio kaukolę vos dengė plonas odos sluoksnis, bet paskui įpratau žiūrėti į juos atsargiau, gulėdamas paplūdimy ant pilvo, veidą pridengęs rankomis, arba iš promenados, sėdėdamas ant suoliuko priešais paplūdimį, apsimesdavau, kad valausi smėlį nuo kūno, ir prisimenu, kad senoji moteris visada ateidavo į paplūdimį su skėčiu, kurio šešėlyje išsitiesdavo be maudymosi kostiumėlio, nors kartais matydavau ją su maudymosi kostiumėliu, bet dažniausiai su vasarine suknele, labai plačia, su kuria ji atrodė ne tokia stora, o po skėčiu senoji moteris leido laiką skaitydama labai storą knygą, o skeletas jos vyras tįsojo smėlyje tik su siauromis maudymosi glaudėmis, beveik siaurikėmis, ir kaitinosi saulėje su tokiu įkarščiu, kad atgaivino mano tolimus prisiminimus apie narkomanus, besimėgaujančius nejudrumu, susitelkusius į tai, ką daro, į vienintelį dalyką, kurį gali daryti, ir tada man paskausdavo galvą, aš išeidavau iš paplūdimio, Pajūrio promenadoje sukirsdavau ančiuvių tapą ir išgerdavau alaus, tada užsirūkydavau ir pro baro langus žiūrėdavau į paplūdimį, tada grįždavau, o ten vis dar būdavo senis ir senė, ji po skėčiu, jis veikiamas saulės spindulių, ir tada, nežinia kodėl, man norėdavosi verkti, įlipdavau į vandenį ir plaukdavau, o kai nuplaukdavau gana toli nuo kranto, žiūrėdavau į saulę ir man atrodydavo keista, kad ji ten yra, šis didelis daiktas, toks skirtingas nuo mūsų, tada plaukdavau iki kranto (du kartus vos nepaskendau), o kai jame atsidurdavau, krisdavau ant rankšluosčio ir ilgai gulėdavau, sunkiai kvėpuodamas, bet visada žiūrėdamas senukų pusėn, o paskui galbūt užmigdavau ant smėlio, kai pabusdavau, paplūdimys jau būdavo pradėjęs tuštėti, bet senukai tebebūdavo ten, ji su romanu po skėčiu, o jis gulėdavo ant nugaros saulės atokaitoje, užmerktomis akimis ir keista veido išraiška, tarsi jaustų kiekvieną sekundę ir ja mėgautųsi, nors saulės spinduliai apsilpę, net jei saulė jau buvo kitoje pakrantės pastatų pusėje, kitoje kalvų pusėje, bet jam tai neatrodė svarbu, ir tada, kai pabusdavau, žiūrėdavau į jį ir žiūrėdavau į saulę, o kartais pajusdavau silpną skausmą nugaroje, tarsi tą popietę būčiau nudegęs labiau nei kada anksčiau, ir žiūrėdavau į juos, o tada atsistodavau, apsisiausdavau rankšluosčiu ir eidavau prisėsti ant vieno iš promenados suoliukų, kur apsimesdavau, kad valau smėlį nuo kojų, ir iš ten, iš tokio aukščio, pora atrodė kitaip, pamanydavau, kad galbūt jis nesiruošia mirti, pamanydavau, kad galbūt laikas egzistuoja ne taip, kaip man atrodė, svarstydavau apie laiką, o tolstanti saulė ilgindavo pastatų šešėlius, paskui grįždavau namo, prausdavausi po dušu ir žiūrėdavau į savo raudoną nugarą, kuri buvo panaši ne į mano, o į kito vaikino, vaikino, kurį pažinti prireiks dar daug metų, o tada įsijungdavau televizorių ir žiūrėdavau laidas, kurių visiškai nesuprasdavau, kol užmigdavau fotelyje, o kitą dieną vėl ta pati rutina – paplūdimys, ambulatorija, vėl paplūdimys, seni žmonės, rutina, kurią kartais paįvairindavo paplūdimyje pasirodžiusios kitos būtybės, pavyzdžiui, moteris, kuri visada stovėjo, niekada neguldavo ant smėlio, su bikinio kelnaitėmis ir mėlynais marškinėliais, o sušlapdavo tik iki kelių, kai įbrisdavo į jūrą, ji skaitydavo knygą, kaip ir senutė, bet skaitydavo atsistojusi, o kartais pasilenkdavo, nors ir labai keistai, paimdavo pepsio buteliuką ir išgerdavo, žinoma, atsistojusi, o paskui palikdavo buteliuką ant rankšluosčio, nežinia, kodėl jį atsinešė, jei niekada ant jo neguldavo ir nelipo į vandenį, ir kartais ši moteris mane gąsdindavo, ji atrodė pernelyg keista, bet dažniausiai man jos buvo gaila, be to, mačiau ir kitų keistų dalykų, tokių paplūdimyje visada pasitaiko, gal todėl, kad tai vienintelė vieta, kur visi esame pusnuogiai, bet jie nebuvo labai svarbūs, kartą man pasirodė, kad vaikščiodamas pakrante pamačiau buvusį narkomaną, panašų į mane, sėdintį ant smėlio pylimo su kelių mėnesių vaiku ant kelių, o kitą kartą pamačiau kelias ruses, tris ruses merginas, veikiausiai kekšes, kurios kalbėjosi mobiliuoju telefonu ir juokėsi, bet, tiesą sakant, mane labiausiai domino sena pora, iš dalies dėl to, kad atrodė, jog senukas bet kurią akimirką mirs, ir kai apie tai galvojau arba kai supratau, kad apie tai galvoju, man kildavo beprotiškų minčių, pavyzdžiui, kad po senelio mirties kils cunamis, miestą sunaikins milžiniška banga arba kad miestas pradės drebėti, įvyks didžiulis žemės drebėjimas, po kurio visas miestas išnyks dulkių bangoje, ir taip pagalvojęs parėmiau galvą rankomis ir pravirkau, o verkdamas sapnavau (arba įsivaizdavau) naktį, tarkim, trečią valandą nakties, štai išėjau iš namų į paplūdimį, o paplūdimyje pamačiau ant smėlio gulintį senį, o danguje, šalia kitų žvaigždžių, bet arčiau žemės nei kitos žvaigždės, švietė juoda saulė, milžiniška juoda ir tyli saulė, aš taip pat nusileidau į paplūdimį ir atsiguliau ant smėlio, vieninteliai du žmonės paplūdimyje buvome aš ir senis, o kai vėl atsimerkiau, pajutau, kad rusų kekšės ir mergina, kuri visada stovėdavo šalia, bei buvęs narkomanas su vaiku ant rankų smalsiai žvelgė į mane, svarstydami, kas galėtų būti šis keistas vaikinas, vaikinas, kurio pečiai ir nugara buvo nudegę, ir net senutė stebėjo mane iš po savo skėčio vėsos, kelioms sekundėms nutraukusi savo nesibaigiančios knygos skaitymą ir galvodama, kas gi tas tyliai verkiantis 35 metų jaunuolis, nieko neturintis, bet atgaunantis valią ir drąsą ir žinantis, kad dar kurį laiką gyvens.

Vertė Simonas Bernotas