Būsimoji Romuva ir kiti – šiuolaikinių pagonių įvairovė vėlyvojo sovietmečio Lietuvoje
Religinės įvairovės augimas Lietuvoje visų pirma siejamas su Nepriklausomybės atgavimu ir sovietinių religijos suvaržymų panaikinimu. Vis dėlto ši įvairovė ėmė rastis jau vėlyvuoju sovietmečiu, ir kai kurioms religinėms bendruomenėms – pavyzdžiui, senojo baltų tikėjimo bendruomenei Romuvai – to meto jų raidos etapas yra ypač svarbus dabartinėje religijos politikoje pasitelkiamuose naratyvuose. Įdėmesnis žvilgsnis į vėlyvojo sovietmečio alternatyvaus religingumo lauką atskleidžia, kad sovietinėje Lietuvoje atsirado kelios susipynusios grupės, puoselėjusios įvairius lietuvių / baltų ikikrikščioniškos religijos įkvėptus mokymus ir praktikas.
Sovietmečiu buvo pavienių su ikikrikščioniška religija besitapatinusių žmonių, kurie nesišliejo prie jokių grupių. Vis dėlto daugelis palaikė ryšius su keliais savitas vizijas siūliusiais lyderiais.
Matomiausia Lietuvos šiuolaikinių pagonių grupė yra rekonstrukcinė bendruomenė, susitelkusi aplink Joną Trinkūną (1939–2014) ir 1992 m. užsiregistravusi kaip senojo baltų tikėjimo bendruomenė Romuva. Ji pradėjo formuotis septintojo dešimtmečio pabaigoje.
Trinkūno vizija aprėpė įvairius istorinius ikikrikščioniškos religijos raidos laikotarpius, bet bene svarbiausias jos elementas buvo kaimo kultūra, dar XX a. užrašytas folkloras ir papročiai bei juose slypinčios simbolikos interpretacija. Būtent jie sudarė mokymo ir praktikų pagrindą ir grindė grupės teiginius, kad ji tęsia nepertrūkusią tradiciją. Šiuo požiūriu būsimieji romuviai rėmėsi idėjomis, kurias plėtojo ankstyvieji folkloristai ir mitologai, folklore ieškoję archajiškosios gelmės ir autentiškumą tapatinę su archajiškumu. Grupės praktikose ypač daug dėmesio buvo skiriama liaudies dainų dainavimui ir kalendorinių švenčių – Rasų, lygiadienių, Kūčių / Kalėdų, Ilgių, Jorės – gaivinimui ir šventimui visoje Lietuvoje.
Romuviai linksta savo bendruomenę sovietmečiu tapatinti su etnokultūriniu lauku. Daugelis mano, kad Romuva buvo įkurta – ar atkurta – 1967 m., kai pirmą kartą atgaivinta Rasų šventė švęsta Kernavėje. Jos metu keli dalyviai pasinėrė į Neries vandenis, kad nusiplautų krikščionišką krikštą, aiškiai paliudydami savo tapatinimąsi su ikikrikščioniška religija. Iš tiesų, būsimuosius romuvius su etnokultūriniu lauku siejo daugelis veiklos sričių ir idėjų: pavyzdžiui, gaivinamos liaudies muzikos archajiškumo ir autentiškumo vertinimas, idėja apie senosios baltų pasaulėžiūros tąsą dar šių laikų kaime randamame lietuvių folklore ir papročiuose, pagonybės kaip įpaveldintos, liaudies kultūroje įkūnytos Lietuvos religijos vizija, susijęs požiūris į liaudies kultūrą kaip nacionalinio atgimimo pagrindą, opozicinė savimonė ir sovietų persekiojimo pojūtis. Ne vienas būsimasis romuvis buvo įsitraukęs į įvairias etnokultūrinio lauko veiklos sritis, kai kurie, kaip nariai ar vadovai, veikė folkloro ansamblių judėjime ir daugeliui milžinišką poveikį padarė atgaivintų kalendorinių švenčių, visų pirma Rasų, šventimo patirtys.
Vis dėlto pagonybė kaip religija, kurią reikia atgaivinti ir praktikuoti kaip alternatyvą krikščionybei, nebuvo etnokultūrinį lauką vienijusi idėja. Šiame lauke koegzistavo įvairios religijos ir pasaulėžiūros: jame dalyvavo pagonys, katalikai, žmonės, tapatinęsi su kitomis religijomis ar nesitapatinę su jokiomis. Čia painiavos galėjo kelti ar religinių tapatybių konflikto galimybę mažino sovietmečio kultūroje ir etnologijoje įsitvirtinę terminai „dvasingumas“, „dvasinė kultūra“ ir baltų ikikrikščioniškos religijos suvokimas jų kontekste. Daugeliui etnokultūrinio lauko dalyvių pastaroji buvo tam tikra tautinė dvasinė kultūra; daugelio religinės tapatybės ieškojimai, nuvedę į sąmoningą katalikišką ar pagonišką tapatybę, prasidėjo jau Lietuvai atgavus nepriklausomybę.
Kitos grupės susiformavo 9 dešimtmečio antrojoje pusėje. Jos sekė kitokiomis Lietuvos ikikrikščioniškos religijos interpretacijomis ir labiau siejosi ne su etnokultūriniu lauku, o su vizijomis, puoselėtomis literatūroje, mene, stilizuoto liaudies kultūros gaivinimo formomis arba nekonvencinio mokslo terpe. Grupė – vėliau ji pasivadino Šatrijos Romuva – susibūrė aplink Adolfą Gedvilą (1935–2017), liaudies drožėją iš Telšių, kuris sukūrė pagonybės viziją, grindžiamą kunigaikštiška Žemaitijos praeitimi. Palaipsniui toldamas nuo katalikybės, jis vis labiau domėjosi „senove“ ir susipažino su kitais ja ir, pavyzdžiui, akmenų galiomis besidominčiais žmonėmis. 1982 m. persikėlęs į Ryškėnų kaimą, Gedvilas ėmėsi statyti sodybą, suprojektuotą ir ilgainiui įrengtą kaip jo įsivaizduotas karališkas dvaras. Jame buvo židinys-altorius, kuriame degė „amžinoji ugnis“; menės ir galerijos su tautinių motyvų grindų mozaikomis ir vitražais, vaizduojančiais mitinius ir istorinius kunigaikščius ir tautinius veikėjus. Mitinio Žemaitijos kunigaikščio Ringaudo garbei Ringaudo dvaru pavadintoje sodyboje ėmė rinktis žmonės, domėjęsi Žemaitijos istorija ir ikikrikščioniška religija, ant Šatrijos piliakalnio jie atlikdavo apeigas.
Baltiška ir kitomis ikikrikščioniškomis religinėmis tradicijomis domėjosi ir bioenergetikai bei parapsichologai. Kai kurie jų šliejosi prie Jono Gikio, vadovavusio Biofizinių reiškinių tyrimo sekcijai prie Mokslininkų rūmų, dalis dalyvavo būsimosios Romuvos bendruomenėje. Vieno jų vadovaujama gana uždara grupė atsirado Vilniuje. Savo domėjimąsi bioenergetika šis bioenergetikas jungė su rytietiškos kilmės sampratomis ir terminija bei baltų pagonybės vaizdiniais. Konsultuodamasis su folklorą išmanančiais grupės nariais, kurie parinkdavo reikiamas dainas ir sutartines, jis vadovavo įvairiems eksperimentams (pavyzdžiui, kaip atliekama daina keičia žmogaus ar aplinkos energines savybes) ir kūrė praktikas, sutelktas į jutimines patirtis ir kūną. Į jas būdavo įtraukiami įvairūs pratimai, pavyzdžiui, vertimasis kūliais, siekiant riedant nuo kalno ir sąveikaujant su žeme apsivalyti energiškai, vaikščiojimas giedant sutartines ir klausantis, kaip keičiasi garsas ir kaip sutartinė „vaikšto“ tarp žmonių. Grupė įvairius eksperimentus atliko daugybėje Lietuvos vietovių, siejamų su ikikrikščioniškos religijos kultu ir vaizdiniais, atlikdama žemės energiją valdyti padedančius veiksmus.
Kita grupė būrėsi aplink latvių kilmės lietuvę Anželiką Zelmą Tamaš (1933–2014), kuri teigė esanti sėlių žynių palikuonė ir išplėtojo ezoterinę „lllielatų“ ar „leatų“ pasaulėžiūrą. Jos „pagoniškas mokslas apie LAIKO bangą, jos energiją (galią) ir gamtos esybių bei būtybių kūrybą“ pristatomas kaip iš lietuvių ir latvių protėvių paveldėta, pasakose išsaugota alternatyva konvenciniam mokslui ir svetimoms krikščionių bei judėjų pasaulėžiūroms, jungianti astrologines ir psichoenergines idėjas, fizikinę ir matematinę terminologiją, savitą lietuvių kalbos, tautosakos ir papročių interpretaciją.
Esminė jos mokymo ir praktikų idėja – visa ko kūrėjas yra Laikas. Apskaičiavus jo bangą buvo sudaromas Artūro kalendorius – astrologinė prognozė metams, numatanti datas, kada pradėta veikla bus sėkminga ar nesėkminga, kada galima priimti svarbius sprendimus ir kada reikia švęsti šventes – kada žvaigždynai ar laiko tėkmė konkrečiai tautai siunčia į žemę energiją, kurią žmonės turi pasiimti, kad būtų sveiki, jiems ir visai valstybei sektųsi. Anot Tamaš, priešingai nei daugelis kitų tautų, kurias globoja saulė, lietuviai ir latviai yra kilę iš žvaigždžių, jiems svarbūs žvaigždynai ir mėnulis. Todėl šventės švenčiamos sutemus, nes būtent tada matosi ir energiją siunčia žvaigždynai. Kita svarbi idėja – gyvenime įvyksta tai, ką prisišaukiame savo mintimis, spalvomis ir garsais. Tad tai praktinė pasaulėžiūra, pateikianti konkrečius nurodymus, kaip pasinaudoti „Laiko energetika“ ir užsitikrinti sveikatą ir sėkmę gyvenime.
Tamaš turėjo sekėjų ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje. Jos idėjos domino su lietuvių ikikrikščioniška religija besitapatinusius žmones, kuriems Trinkūno atkuriamose šventėse ir jas grindžiančioje vizijoje trūko gelmės, ar tuos, kurie norėjo ikikrikščionišką ar folklorinę tradiciją sieti su astrologinėmis ar psichoenerginėmis idėjomis.
Kai kuriems šiuolaikiniams pagonims ir kitiems alternatyvaus religingumo ieškotojams didelę įtaką padarė su katalikų pogrindžiu susijusių ikikrikščioniškos religijos, folklorinės tradicijos ir krikščionybės sintezę kūrusių Algirdo Patacko ir Aleksandro Žarskaus idėjos. Su jomis kai kurie susipažino dalyvaudami paskaitose, kurias jie skaitė Eucharistijos bičiulių grupelėms, skaitydami jų savilaidos tekstus, vėliau – per Žarskaus paskaitas „Žinijos“ draugijoje. Atmetę krikščioniškus elementus, alternatyvaus religingumo sekėjai mėgavosi įžvalgomis apie ikikrikščionišką pasaulėžiūrą ir folklorinę tradiciją ir paskaitų suburta bendruomene. Kai kuriems krikščioniški mokymo elementai ir Patacko bei Žarskaus krikščioniška tapatybė apskritai neįstrigo ir jie šiuos paskaitininkus tapatino su pagonimis.
Skirtingas ikikrikščioniškos religijos vizijas plėtojusios pagonių grupės siejosi viena su kita, taip pat ir su kitais alternatyvaus religingumo ieškotojais, besidominčiais Rytų ar kitokiomis tradicijomis. Daugelis pagonių dalyvavo ne vienoje grupėje ir ne vienas būsimasis romuvis sekė idėjomis, kurios gerokai skyrėsi nuo Trinkūno populiarintos versijos. Net jeigu šių grupių nariai pripažino jų skirtumus ir kartais vertino vienas kitą kritiškai – pavyzdžiui, Tamaš sekėjai kritikavo Trinkūną dėl ezoterinių žinių slėpimo, bioenergetikai jo veiklą bent jau kartais vadino teatru, ilgainiui ėmė išsiskirti ir Trinkūno sekėjų požiūriai – nuolat vyko bendravimas ir sąveika. Grupių lyderiai palaikė vienokius ar kitokius ryšius. Trinkūno telkimasis ne į tikėjimo turinius, o į masinių kalendorinių švenčių organizavimą taip pat prisidėjo prie skirtingų grupių sąveikos – nors skyrėsi požiūriai į daugelį dalykų, vyravo įvairios vizijos ir tikėjimo turiniai, iš esmės kiekvienas dalyvaujantis bendruomeninės šventėse galėjo būti laikomas bendruomenės nariu. Iš tiesų, nors ir nevengė kritikos, šių grupių nariai lankėsi Trinkūno ar jo sekėjų renginiuose. Be to, dėl dėmesio kūnui ir jutiminėms patirtims bioenergetiko vadovaujama grupė pritraukdavo ir kitomis (pavyzdžiui, Rytų) tradicijomis besidominčius žmones, kurie ieškojo, kaip galima papildyti daugiau į skaitymą ir pokalbius sutelktas paieškas kitose grupėse. Kai kurie artimiausio Trinkūno rato nariai buvo svarbūs Lietuvos teosofinių ratelių veikėjai. Kai kurių grupių nariai dalyvavo krišnaitų, budistų praktikose ar net tapatinosi su kitomis nei pagoniškos alternatyvaus religingumo grupėmis. Nors daugeliui pagonių svarbi priešprieša tarp pagonybės ir krikščionybės, kai kurie jos nejautė – krikščionybę įtraukė į savo dvasinį tobulėjimą, krikštijo savo vaikus ar bendravo, diskutavo religijos klausimais su katalikų dvasininkais ir sąmoningais pasauliečiais. Tad pagonių grupės iš tiesų buvo glaudžiai susipynusios ir šio laikotarpio šiuolaikinius pagonis bei jų bendruomeniškumą geriausiai apibūdina tinklinės bendruomenės samprata – jie sudarė tinklą, susidedantį iš daugelio neilgalaikių praktikos bendruomenių.
Ikikrikščioniškos religijos interpretacijų ir jomis grindžiamų praktikų įvairovę paprastai užgožia Romuva, ypač matoma dėl jos vaidmens dabartinėje religinėje politikoje. Šis greičiausiai paskatino aiškesnių grupių tapatybių formavimąsi nepriklausomoje Lietuvoje. Ne mažiau svarbios ir grupių sąsajos, alternatyvaus religingumo sekėjų dalyvavimas daugelyje praktikų. Lietuvos šiuolaikiniai pagonys daugeliu aspektų – polinkiu į nacionalizmą, požiūriu į gamtą, su lytimi susijusius klausimus ir kt. – skiriasi nuo šiuolaikinių pagonių Vakarų šalyse. Nepaisant šių skirtumų, tinklinis vėlyvojo sovietmečio šiuolaikinių pagonių bendruomeniškumas yra labai panašus į Vakarų šalyse susiformavusį tinklinį alternatyviojo religingumo bendruomeniškumą.
Straipsnis parengtas vykdant projektą „Alternatyvus religingumas sovietinėje Lietuvoje: bendruomeniškumo formų kaita“, finansuojamą Lietuvos mokslo tarybos (Nr. S-MOD-21-11)
