8 sekundės su Nicanoru Parra
Šis tekstas apie vieną žymiausių XX a. Lotynų Amerikos poetų čilietį Nicanorą Parrą (1914–2018) pirmąsyk buvo išspausdintas 2001 m. Madride vykusios parodos „Vizualiniai artefaktai“ kataloge. Vėliau pasirodė pomirtinėje Roberto Bolaño knygoje „Skliaustuose“.
Naujame amžiuje esu įsitikinęs tik dėl vieno dalyko, susijusio su Nicanoro Parros poezija: ji išliks. Žinoma, tai nedaug tereiškia, ir Parra pats pirmas tai suvokia. Vis dėlto ji išliks, kaip ir Borgeso, Vallejo, Cernudos ir kai kurių kitų autorių poezija. Tačiau reikia pridurti, jog tai nėra labai svarbu.
Parros spėjimas, Parros ateities prognozė yra pernelyg sudėtinga, kad ją būtų galima čia aptarti. Be to, ji per tamsi. Ji nerianti į tamsą. Tačiau kalbantis ar gestikuliuojantis personažas yra puikiai matomas. Jo atributai, drabužiai, simboliai, lydintys jį kaip augliai, yra įprasti: jis yra krėsle užsnūdęs poetas, kapinėse pasiklydęs džentelmenas, dėstytojas, vis šukuojantis plaukus, kol juos išsirauna, bebaimis, kuris išdrįsta šlapintis klūpėdamas, eremitas, stebintis pralekiančius metus, neramus statistas. Skaitydami Parrą turėtume kelti klausimą, kurį Wittgensteinas užduoda sau ir mums: „Ar ši ranka yra ranka, ar ji nėra ranka?“ (Šį klausimą reikia užduoti žiūrint į savo ranką.)
Smalsu, kas parašys knygą, kurią sukurti planavo Parra, bet taip ir neparašė: Antrojo pasaulinio karo istoriją, kurioje būtų išsamiai papasakotas ar apdainuotas kiekvienas mūšis, kiekviena koncentracijos stovykla, poemą, kuri akimirksniu taptų Nerudos „Visuotinės giesmės“ priešingybe ir iš kurios Parra išsaugojo tik vieną tekstą – Manifestą, kuriame jis išdėstė savo poetiką, kurią pats ignoravo tiek kartų, kiek tik manė esant reikalinga, be kita ko, nes tam juk ir skirtos poetikos: suteikti miglotam supratimui apie neištirtą teritoriją, kurioje nors ir trumpam apsigyvena tikri rašytojai ir kuri yra beveik nenaudinga konkrečios rizikos ir pavojų valandą.
Tegul drąsuoliai seka paskui Parrą. Tik jauni žmonės yra drąsūs, tik jauni žmonės yra tyriausios dvasios. Tačiau Parra nerašo jaunatviškos poezijos. Parra nerašo apie tyrumą. Jis rašo apie skausmą ir vienatvę, apie beprasmius ir būtinus iššūkius, apie žodžius, pasmerktus išsisklaidyti, kaip pasmerkta išsisklaidyti gentis. Parra rašo taip, tarsi rytoj jį nutrenks žaibas. Kiek žinau, meksikiečių poetas Mario Santiago vienintelis raiškiai skaitė jo kūrybą. Likusieji matė tik tamsią kometą. Pirmasis šedevro reikalavimas – likti nepastebėtam.
Poeto kelyje pasitaiko akimirkų, kai jam nelieka nieko kito, kaip tik improvizuoti. Net jei poetas moka atmintinai deklamuoti Gonzalo de Berceo ar kaip niekas kitas žino Garcilaso septynskiemenes ir vienuolikaskiemenes eiles, būna akimirkų, kai jis gali tik mestis į bedugnę ar nuogas stovėti prieš deramai išsilavinusių čiliečių klaną. Žinoma, reikia mokėti susitaikyti su pasekmėmis. Pirmasis šedevro reikalavimas – likti nepastebėtam.
Politinė pastaba: Parra sugebėjo išgyventi. Tai nėra daug, bet vis šis tas. Jo nesugebėjo nugalėti nei radikaliai dešiniųjų pažiūrų Čilės kairieji, nei neonaciai ir dabar užmiršti Čilės dešinieji. Nei neostalinistinė Lotynų Amerikos kairė, nei dabar globalizuota Lotynų Amerikos dešinė, iki šiol tyliai prisidėjusi prie represijų ir genocido, nesugebėjo jo nugalėti. Jo neįveikė nei vidutiniški Lotynų Amerikos profesoriai, kurių knibždėte knibžda Šiaurės Amerikos universitetų miesteliuose, nei zombiai, besivalkiojantys po Santjago kaimą. Net Parros sekėjai nesugebėjo įveikti Parros. Negana to, drįsčiau teigti, neabejotinai apimtas entuziazmo, kad ne tik Parra, bet ir jo broliai ir seserys su Violeta priešakyje bei rablėjiškais tėvais įgyvendino vieną didžiausių visų laikų poezijos užmojų – žaisti su visuomenės kantrybe.
Atsitiktinai pasirinktos eilutės: „Klaidinga manyti, kad žvaigždės gali išgydyti vėžį“, – teigė Parra. Jis teisesnis už šventuosius. „Kalbant apie šautuvą, primenu, kad siela nemirtinga“, – teigė Parra. Jis teisesnis už šventuosius. Ir taip galėtume tęsti, kol nieko nebeliktų. Verta pridurti, kad Parra taip pat yra skulptorius. Arba dailininkas. Šios pastabos visiškai nenaudingos. Parra taip pat yra literatūros kritikas. Kartą jis trimis eilutėmis apibendrino visą Čilės literatūros istoriją. Jos skamba taip: „Keturi didieji Čilės poetai / yra trys / Alonso de Ercilla ir Rubénas Darío.“
XXI a. pirmųjų dešimtmečių poezija bus hibridinė, kokia jau dabar yra proza. Galbūt bauginamai lėtai judame link naujų esminių sukrėtimų. Toje neaiškioje ateityje mūsų vaikai stebės, kaip ant operacinio stalo atsidurs krėsle užsnūdęs poetas su juodu dykumos paukščiu, mintančiu kupranugarių parazitais. Gyvenimo pabaigoje Bretonas kalbėjo apie būtinybę siurrealizmui tapti pogrindiniam, pasinerti į miestų ir bibliotekų kanalizaciją. Paskui jis daugiau niekada nesugrįžo prie šios temos. Nesvarbu, kas tai pasakė: ramybės diena niekada neišauš.
Vertė Simonas Bernotas
