Šokio žingsniu nuo gelmių iki dangaus
Daiva Kairevičiūtė. Naktinis drugys. 2022. Vyto Nomado nuotrauka
Šiomis permainingų orų dienomis praeiviai prie Pamėnkalnio galerijos gali trumpam pasijusti stebimi gipsinės deivės. Afroditės galva galerijos vitrinoje, aprišta skarele, ragina patekti vidun ir atsidurti tarp vienas į kitą žvelgiančių paveikslų. Parodos išklotinėje gipsinė deivė iš vitrinos vienintelė figūruoja kaip „objektas“ – ne nutapyta akriliniais dažais, ne fotografija. Pati nežiūrinti, bet esanti stebima ir apžiūrinėjama kitų. Įžengus į galeriją Afroditė „nusisuka“ ir toliau ilgesingai žvelgia kažkur Senamiesčio kryptimi, atsukusi stebėtojos pusėn užrištą skarelę su atspaudu to paties paveikslo, su kuriuo vos įėjusi vidun lankytoja susiduria akis į akį, – kompozicija iš keturių paveikslų „Iki dangaus“. Ir čia staiga įsiterpia parodos planas, kuris kviečia prieš prisiartinant prie centrinio paveikslo dar šiek tiek pakeliauti ir patirti šiokių tokių išbandymų.
Aplinkui iškabinti paveikslai vienodai traukia ir šaukia, ir tam tikrų pastangų prireikia norint atsisukti ar, veikiau, nusisukti į antrąsias pagal planą „Kriaukles“. Kartu su šalia matomomis „Horizontaliomis skalėmis I“ pirmą akimirką randu save žiūrinčią, vienu atveju, į kūno dalių, antru atveju, į kūnų sangrūdą – iš susipynusių, perlenktų ir užlenktų, paslėptų galūnių sukurtus kitokius kūnus. Moters iš „Horizontalių skalių I“ žvilgsnis tarsi teigia, kad tai, kas atrodo kaip traukos jėgos sukeltas kūnų susipynimas į vieną, tėra riba, ties kuria turėjo sustoti per stiprus pasklidęs judesys. Kūnai sukrenta, susisuka į kitokius kūnus. Moteris „Kriauklėse“ vienišesnė, pasislėpusi po sulenktomis kojomis, pati susilanksčiusi tarsi kriauklė, tiesianti žemyn ir link žiūrovės susipynusius delnus, kurių pirštus pratęsia trys kriauklės ir vienas raktas.
Ko reikia, kad neapsiribotum momentiniu erotiškumo atpažinimu? Šiek tiek pagūglinę atpažįstame tai, kas matoma, kaip karališkąsias kriaukles (Strombus gigas) – jūrinę dugninę rūšį. Tad kriauklės formos susisukusi moteris rankomis siekia didžiausio gylio ir kartu yra nuo jo neatsiejama. Kad ir kiek kūniškai leistųsi „interpretuojamos“ nutapytos kriauklės, raktas tarp pirštų – lyg užuomina, kad viskas čia tik pradeda atsiskleisti ir dar toli gražu nėra aišku. Paveikslas perduoda gryną jausmą, pavyzdžiui, nuostabą, verčia sulaikyti kvapą, bet greičiau nei bet kas kita kažkodėl ateina nuojauta apie nepatogumą, lyg būtinybę susikibus šokėjų kūnams kam nors vienam judėti atbulomis ar stovint ant rankų.
Atsvarų paveikslui „Kriauklės“ galima ieškoti kitame įstrižainės gale eksponuojamame darbe „Naktinis drugys“. Figūra atlikdama išraiškingą judesį išlaiko pusiausvyrą stovėdama ant žemės – ten, kur, kitaip nei jūros dugne, atsiranda skirtumas tarp dienos ir nakties. „Naktinis drugys“ – tai apversta figūra iš „Kriauklių“: ištiestos kojos ir galva apačioje, rankos plačiu mostu užmestos už nugaros į viršų suima orą. Tarsi žymintys įveiktą trajektoriją, nuo to oro judesio aplink susitelkę gelsvi perlai – ne šokio drabužis, bet judesio piešinys. Sugrįžus prie paveikslo su kriauklėmis, tampa ryškesnė disproporcija, kūno persukimas ir susisukimas, šiek tiek imituojant moliuską, derinantis prie objekto – kiaukuto.
Bet ar įmanoma tobulai suderėti su savo kiautu, taip, kad nesusižeistum juo pati? Paveiksle „Širdžių dama“ matome kentauridę. Apatine dalimi tai žirgas, su siautuliu besiveržiantis į priekį įkaitusiomis širdies formos pasagomis, lyg palikdamas po savęs numanomus atspaudus. Iki pusės tai nuoga moteris, šiam vienam paveikslui nusimetusi tarsi šarvus, tarsi svajones savo silueto juodumą, tik kairėje rankoje laikanti iškeltą kardą. Šis jos judesys sustingęs, koks anaiptol nėra žirgo šuoliavimas, šis kentauridę priverčia susidurti su savimi pačia ir iškeltą kardą nukreipia į ją pačią. Koks kūrinys prieštarautų šiai „Širdžių damai“, paliekančiai po savęs vienodus širdies formos įspaudus ir nuolat nutaikančiai ginklą sau į krūtinę?
Parodos paveiksluose judesys atsiranda iš derinimosi prie išorinių kūnų arba, atvirkščiai, judesys sukuria išorinius kūnus. Nesusiduriantys, šviesmečiais nuo savęs nutolę keturi judantys moteriški siluetai pateikiami darbe „Iki dangaus“. Matomi kartu, jie užbrėžia sferą – dangaus skliautą, apgaubiantį numanomą centrą. Skaisčiai oranžiniai perlai pasklidę aplink moterų kūnus pasiduoda jų judesiams ir suteikia užuominą, jog tai į konsteliacijas jungtinos žvaigždės. Kiekviena iš keturių moterų atsiranda iš tam tikro taško – numanomos žemės – fiksuojant žvaigždžių padėtį judesyje, sujungiant jas išgaubtomis linijomis į antropomorfinius žvaigždynus.
Visa erdvė – nuo jūros dugno iki dangaus – sukuriama per dėmių ir linijų šokį: nuo klasikinio grakštumo iki modernios disproporcijos, nuo laisvės iki susikaustymo. Juodą siluetą apgaubiantis baltas fonas ir giliau įsiskverbiančios baltos linijos leidžia atsirasti kūno vizijai, kuri dėl šios nuostabios įtaigos žiūrovų vaizduotėje gali formuoti jūros dugną, orą, debesis ir žvaigždes.
Daivos Kairevičiūtės paroda „Juodi taškai baltoje jūroje“ Pamėnkalnio galerijoje (Pamėnkalnio g. 1, Vilnius)
veikia iki sausio 20 d.
