Paminklas
Veikėjai:
Skulptorius
Dailėtyrininkė
Vadybininkė
Papūga
I
Didelės dirbtuvės, kurių viduryje stovi natūralaus dydžio Mikelandželo Dovydo kopija, aplink – daug įvairių skulptūrų, biustų, įvairių dydžių, formų ir spalvų akmenų. Prie Dovydo skulptūros kojų Rodeno mąstytojo poza sustingęs skulptorius.
Į dirbtuves energingai įeina Vadybininkė ir Dailėtyrininkė.
Abi sužiūra į Dovydą, sutartinai šūkteli „O, Deivydas!“ ir puola išmaniaisiais darytis asmenukes
su skulptūra.
Tada pamato skulptorių
Vadybininkė: Turime svarbią užduotį – rasti skulptūrinį sprendimą pagrindinei miesto aikštei. Jis turi atspindėti idėją, tikslą, tautos valią, ryžtą. Vienžo, turi būti vardan tos!
Skulptorius (vis dar Rodeno mąstytojo poza): Vardan kurios?
Dailėtyrininkė: O, Rodenas! Net nepastebėjau. Vardan tos. Vardan meninės idėjos!
Vadybininkė: Idėja kaip idėja. Svarbu lūkesčius pateisinti.
Skulptorius: Kieno lūkesčius?
Vadybininkė: Tautos, valstybės!
Dailėtyrininkė: Taip, taip. Ir meninė raiška labai svarbi! Sakyčiau, turi figūruoti figūratyvas!
Papūga: Figūrrra!
Dailėtyrininkė: Jūsų paukštis kabinėjasi!
Skulptorius: Čia Jūsų meninė ar asmeninė nuomonė? Dėl figūra… dėl figūratyvo, turiu galvoje.
Vadybininkė: Čia visuomeninė pozicija! Ir jokia koncepcija abstrakcija čia netiks, iš tautos nusiteikimo matau.
Dailėtyrininkė: Tai ir sakau, turi dominuoti figūratyvas. Vertikalė. Aplinka taip diktuoja.
Skulptorius: Aplinka ar aplinkybės?
Vadybininkė: Ir aplinka, ir aplinkybės, ir istorinis tautinis imperatyvas! Tokie lūkesčiai.
Skulptorius: Priminkite, prašau, aplinką, aplinkybes ir tą imperatyvą.
Dailėtyrininkė: Aplinka – plynaikštė, reikalaujanti vertikalės. Aplinkybės – čia kai visi su lūkesčiais ir laukia tos dangun ėmimo vertikalės. Imperatyvas – vytis.
Vadybininkė: Taip, taip, vytis.
Skulptorius: Vytis – tai bendratis ar vardininkas?
Vadybininkė: Vytis – tai imperatyvas: bendratis, vardininkas, lūkestis ir tikslas viename.
Dailėtyrininkė: Taip, taip, tai vertikalus imperatyvas, kalbant figūratyviai.
Papūga: Figūrrra… Figūrrra…
Skulptorius: Ar vamzdis, kalbant figūra… turiu galvoje – figūratyviai, irgi vertikalus imperatyvas?
Dailėtyrininkė: Galėtų būti, bet per daug abstraktu, trūksta tautinio aspekto. Urbanistiškai svetima agrarikai. Prieštarauja Gedimino laiškams.
Vadybininkė: Ne, ne, ne, vamzdis kelia neigiamų asociacijų. Vamzdiec, kaip sakoma. Tauta to nesupras.
Papūga: Papų…
Vadybininkė: Jūsų paukštis ir prie manęs priekabiauja!
Skulptorius: Atsiprašau dėl paukščio. Atstovaujate tautai?
Vadybininkė: Atstovauju užsakovo lūkesčiams.
Papūga: Figūrrra… papų…
Dailėtyrininkė ir vadybininkė (abi kartu): Klausykite, Jūsų paukštis…
Papūga: Figūrrratyvas…
Skulptorius: Susipažinkite – mano papūgėlė, atleiskite jai.
Papūga: Mano varrrdas Papų Gėlllė… Papų Gėlllė.
Dailėtyrininkė: Figūratyvas gerai. Papūgėle, patylėk. Tai ką turime, Rodenai?
Skulptorius: Mąstau.
Vadybininkė: Mąstyti laiko nebeturime. Turime veikti. Imperatyvas ragina imtis veiksmo.
Skulptorius: Vytis?
Vadybininkė: Vytis laiką. Ir aplenkti terminus.
Skulptorius: Vytelę atsinešėte?
Vadybininkė: Vytelę? Nesupratau.
Skulptorius: Tiek to, nesvarbu.
Dailėtyrininkė: Susikaupti svarbu. Žiūrim, ką turim. Štai turime Mykolo Engelso skulptūrą DEIVYDAS. Klasika. Puikus figūratyvas.
Papūga: Figūrrra… papų…
Vadybininkė ir dailėtyrininkė supykusios išeina
II
Skulptorius ir papūga lieka dviese
Papūga: Figūrrra…
Skulptorius: Figūratyvios… figūros…
Papūga: Papų…
Skulptorius: Papūgėlės…
III
Kita diena. Pas skulptorių vėl ateina Dailėtyrininė
ir Vadybininkė.
Randa skulptorių ta pačia Rodeno mąstytojo poza
Vadybininkė: Tai ką turime naujo, Rodenai?
Skulptorius: Tebemąstau.
Papūga: Figūrrra…
Dailėtyrininkė: Ir vėl???
Skulptorius: Tebemąstau apie figūratyvą.
Vadybininkė: Tai dabar dar mąstykite apie naratyvą ir trendą.
Skulptorius: Nara…tyvas? Tren…das?
Papūga: Figūrrra…tyvas… narrra…tyvas… trrrrrrrrrrrrrrr… endas…
Dailėtyrininkė: Taip, taip, taip. Tautai reikia figūratyvo, naratyvo ir trendo.
Skulptorius: O menui? O istorijai? O tiesai?
Vadybininkė: Per daug klausimų, Rodenai. Iš Jūsų tikimasi ne klausimų, o skulptūrinių atsakymų.
Papūga: Rrrrrr…etorrriniai…
Vadybininkė: Kas retoriniai?
Papūga: Klausimaiklausimaiklausimai.
Dailėtyrininkė: Jūsų papūga, sakyčiau, pasikausčiusi…
Skulptorius: Skulptūros magistrė. Visas studijas ant peties pratupėjo, visas paskaitas išklausė… Rodeno muziejuje Paryžiuje metus stažavosi…
Vadybininkė: Tupėjonetupėjo, išklausėneišklausė… stažavosinesistažavo… ne papūgų reikalas!
Papūga: Ne papūūū…gųųų, papų gėlllių rrrreikalasss, papų gėlllių rrrreikalasss!
Dailėtyrininkė: Taip, ne papų gėlllių reikalas…
Vadybininkė: Būtent. Jokių papų ir gėlių. Figūratyvas, naratyvas ir trendas. Rytoj norime pamatyti eskizą. Jį reikia garbiajai komisijai parodyti.
Dailėtyrininkė: Būtent. Laikas jau nebemąstyti, o eskizą pamatyti.
Skulptorius: Mąstau, vadinasi, matau.
Papūga: Dekarrrrtassss! Skulptūūūrrrrrinė parrrrafrrrrazėėė!
Vadybininkė: Koks dar kartas? Kokia kokia frazė?
Dailėtyrininkė: Įdomi mintis! Gal tikrai ji ne veltui tupėjo, išklausė, stažavosi… Išsilavinusi papūga…
Papūga: Papųųų gėlllė. Vadinkite mane Papųųų gėllle.
Vadybininkė: Na, to jau per daug. Per daug dėmesio papųųų gėlllei, per mažai dėmesio paminklui. Rytoj ateiname žiūrėti eskizo.
Skulptorius: O kaip vertikalė? Kaip imperatyvas?
Dailėtyrininkė: Taip, taip ir dar kartą taip. Figūratyvas, naratyvas ir trendas. Vertikaliai ir imperatyviai.
Vadybininkė: Gerai pasakyta! Aiškiau nesuformuluosi! Bravo, kolege! Aš jau matau!
Dailėtyrininkė: Ką matote?
Vadybininkė: Skulptūrą.
Skulptorius: Be jokių pamąstymų imate ir matote?
Papūga: O kurrr Dekarrrrtassss?
Vadybininkė: Taip, matau. Vertikalė ir imperatyvas – ko čia nematyti? Apie ką čia mąstyti? Vertikali patirtis… energingas imperatyvas…
Dailėtyrininkė: Vertikali patirtis… Energingas imperatyvas… Vaizdingai ir labai tiksliai apibūdinta, kolege, bravo! Jei nematote atsimerkęs, gerb. Rodenai, užsimerkite ir įjunkite vaizduotę – juk Jūs skulptorius!
Vadybininkė: Man regis, pakankamai įkvėpėme skulptorių, sudėliojome aiškius mąstymo ir matymo vektorius. Rytoj ateiname žiūrėti eskizo, ką įkvėptas maestro iškvėps.
Skulptorius ir papūga įkvepia ir sustingsta nekvėpuodami.
Dailėtyrininkė ir vadybininkė išeina
IV
Vėl skulptorius ir papūga dviese. Abu po įkvėpimo
ir ilgo kvėpavimo sulaikymo iškvepia
Skulptorius: Nei lu kalno…
Papūga: Nei kiškių?
Skulptorius: Nei pievos, nei žirgo…
Papūga: Rupšnojančio žolę?
Skulptorius: Nei raitelio, nei jo rūmų…
Papūga: Nei alyvų liepsnojančių krūmų?
Skulptorius: Ir nebėra ko vytis…
Papūga: Per ištirpusias ledo lytis?
Skulptorius: Ir nebėra to miško…
Papūga: Kur viskas kadaise ištiško?
Skulptorius: Jau geriau aviliai ir bitės…
Papūga: Ir sugeltam iš skausmo raitytis?
Skulptorius: Jau geriau gyvybė per mirtį…
Papūga: Per geluonies vienintelį kirtį?
Skulptorius: Ir gyvybei geriausias paminklas…
Papūga: Medyje čiulbantis inkilas?
Skulptorius: Taip, inkilas!
Papūga: Inkilas man?
Skulptorius: Ne.
Papūga: Figūratyvioms papų gėlllėms?
Skulptorius: Ne.
Papūga: Inkilas kregždutėms?
Skulptorius: Ne. Nei kregždutėms, nei gandrams, nei gegutėms.
Papūga: Netgi ne varnėnams beigi pelėdoms?
Skulptorius: Netgi ne jiems ir kitiems sparnuočiams.
Papūga: Tai kam gi tas inkilas?
Skulptorius: Sielai. Lietuvos sielai.
Papūga: O kaip su tų dviejų figūratyvais, vertikalėmis, imperatyvais? Ką joms pasakysime, kai ateis?
Skulptorius: Pasakysime – inkilas. O jei Lietuvos siela yra, ji pati viską žino geriau.
Skulptorius ima skaptuoti inkilą
Papūga: Innnkilllas Lllllietuvossss sssielllai… Innnkilllas Lllllietuvossss sssielllai…
