Orumas

 

         Siūbuoja, siūbuoja, siūbuoja

           Padykęs vėjas žibintus viršum galvų.

           Žingsniuoja, žingsniuoja, žingsniuoja

           Šaunus vaikinas štai saulėtu prospektu.

           Kankinas, kankinas, kankinas

           Ir varto fizikos lapus jis paskubom…

 

 

Ne, ne dėl mokslų jis kankinasi – jį kankina alkis, o visa kita panašu kaip toje tada populiarioje dainoje.

Štai ir „Sakalo“ gastronomo durys, o jame visai nebrangi tokia didelė, stora menkė ir daug jūros kopūstų su pomidorų padažu vyniojamo popieriaus lakšte. Taip, skanu būdavo, bet dabar nepasiekiama, todėl tas vaikinas, ne taip jau ir šauniai besijaučiantis, tuščio, susitraukusio pilvo perpus lenkiamas, žingsniuoja pro šalį.

Šaligatvis pilnas žmonių, pilnas veidų ir visi tokie sotūs atrodo, kad nors imk nuo jų ir atsitverk. Na štai vienas dar ne visai sotus: „Paren’, dai paru kopejek.“ Taip, taip…

Už perėjos tuoj du atlantai savo įmitimą demonstruoja. Ir ką tu jiems? Bet čia pat jau ir viltis – durys. Smunka studentas vidun ir net susverdėja, smogtas kvapų į paširdžius ar kažkur apytikriai ten. Nelabai subtilūs tie kvapai, bet jie neabejotinai reiškia maistą. Kaip žinoma, niekas niekada nieko už dyka nedalija, bet buvo toks trumpas laikotarpis, kai valgyklose ant stalų buvo patiekiama duona. Už dyka?!. Žinoma, turėjai ką nors nusipirkti, sėsti prie stalo ir galėjai tikėtis, kad ant jo tau netrūks duonos.

Viskas vienaip ar kitaip išsprendžiama. Apvalioje metalinėje lentynoje stovėjo briaunotos stiklinės, dalinai pripiltos vadinamosios „zavarkės“ – jau pasaldinto stipraus arbatos nuoviro. Toliau puikavosi blizgantis „titanas“ – katilas su verdančiu vandeniu, iš kurio čiaupo galėjai čiurkštelėti ir pripildyti stiklinę karštos arbatos. Galėjai, bet… Galėjai toje lentynoje patyliukais supilti į vieną nemažai stiklinių nuoviro, šmirkštelėti tik dėl vaizdo iš „titano“ ir turėjai pilną stiklinę labai saldaus ir stipraus, tiesa, vėsaus „čefyro“. Na, gal ne visai tikro, bet pakankamai tonizuojančio. Štai už tą susimokėjęs patį nieką, jau galėdavai sėsti prie stalo, imti duonos ir puotauti. Turbūt nereikia aiškinti, kad jeigu duoną ilgai ir kantriai kramtai, ji tampa vis saldesnė, o čia dar ir užgerti saldžiai galima.

Nesidairė vaikinas į šalis, į šalia pietaujančiųjų lėkštes, kai stropiai stengėsi kiek galima labiau apsirūpinti reikalingomis kalorijomis. Tik pabaigęs atsitiesė ir apsižvalgė. Netoliese valgė grupiokas. Normalius pietus. Jis buvo tvarkingas vyrukas. Studentai susėdo pakalbėti. Žmonių jau apmažėjo, netoliese baigusi valgyti pakilo pusamžė valyva moteris.

Pakilo ir kolega. Nuo staliuko jis paėmė paprastutę vazelę su įmerkta kažkokia šakele ir ištiesė ją moteriškei. Ši sustojo nustebusi.

– Paimkite, prašau. Negalima palikti, – labai mandagiai nusilenkdamas ir įtaikiai šypsodamasis tiesė tą varganą valgyklos dekorą lankytojai.

Pradžioje ji tik stebėdamasi abejingai norėjo apeiti priekabiautoją, bet kai jis kelis kartus įžūliai užstojo išėjimą, vis nuoširdžiausia mina įtikinėdamas ją paimti tą daiktą, jos veide jau atsirado nuoskauda, bejėgis pyktis.

Šito, matyt, jam pakako. Lyg niekur nieko, padėjęs atgal vazelę, vėl atsisėdo prie stalo ir tęsė pokalbį, bet šis nelabai besiklijavo, nes pašnekovas nei įstengė suprasti, nei bandė išsiaiškinti tokio vyruko elgesio motyvus.

Atsisveikino, mat pirmasis sugalvojo pakartoti savo žygį su arbata ir tada geriau pasimėgauti sotumu vienumoje.

Iš pirmo karto nepasisekė. Stumdamas padėklą su pilna stikline tokia tam pritaikyta lentyna iš aliumininių vamzdelių, studentas neapsižiūrėjo, kad jie gerokai sukrypę, o svoris ant padėklo tik vienoje pusėje. Stipriau stumtelėjus, stiklinė prarado pusiausvyrą ir parvirto.

Priešais stovėjo liesas, suvargęs žmogelis plačiu, ilgu, kažkada buvusiu baltu, nuskalbtu apsiaustu. Didelės kišenės styrojo atvėpusios. Štai į vieną iš jų ir nugurgėjo visas tos sustiprintos arbatos kiekis. Studentas mėgino padėti, atsiprašė. Bet ką gi pagelbėsi, kai stiprus mišinys tiesiog nudažė visą lietpalčio skverną. Piktintis tas žmogus, akivaizdu, neturėjo jėgų, bet labai susikrimto, matyt, prisiminęs, kai tas dabar jau netinkamas naudoti drabužis buvo naujas ir gražus. Vaikinas irgi kurį laiką nesmagiai jautėsi, bet netrukus jau šypsojosi prisiminęs, kad taip netyčia ir tiksliai ta stiklinė pataikė tiesiai į vypsančią kišenę.

Išėjus tuojau pasijuto permaina, kai pažemėjęs kūno svorio centras atitinkamai kilsteli dvasią. Kiek malonių veidų gatvėje, kokie simpatiški drūti atlantai. Oriai pakelta galva, kai vakuumas pilve neriečia.

Štai ir „Lietuva“ plačiaformatė. Gerai būtų kiną pažiūrėti (ne šiaip Maslow savo piramidę surentė), bet tenka atidėti tą malonumą.

 

●

 

Po darbo valandų į priemiestį važiuoja labai pilnas troleibusas. Jame naujoviškas bilietų įsigijimo aparatas. Senąjį, cinkuotą, kuris duodavo po vieną bilietą patraukus rankenėlę, pakeitė modernus organinio stiklo įtaisas. Įrengtas jis buvo prie pat vairuotojo. Pro plyšį įmestos kapeikos atsidurdavo po permatomu paviršiumi esančioje lentynėlėje, gerai matomoje vairuotojui. Pasukdamas šalia esantį ratuką, išvyniodavai ir atsiplėšdavai vieną bilietėlį, o lentynėlė su kapeikomis pasislinkdavo per vieną žemyn. Kita užpildydavo po jos einančią ir jų turinys išlikdavo matomas, kol sukrisdavo į rezervuarą apačioje.

Du studentai, važiuojantys į pigiai išsinuomotą butą toli priemiestyje, sustodavo prie to aparato. Arčiausiai stovintys keleiviai perduodavo monetas, o jie jas suberdavo ir atplėšdavo bilietėlius. Žmonių tirštai ir visi net ir labai norėdami niekaip neįstengtų prisibrauti prie aparato, todėl mokestį perduodavo per kitus. Tie pridėdavo savo, kartais pasiimdavo grąžą ir įvardydavo greta stovinčiam keleiviui reikalingų bilietų skaičių. Vienas studentas stropiai skaičiavo ir dėjosi į galvą tą skaičių, kitas rinko į saują monetas ir jas paslapčia, draugo užstotas, skirstė: stambesnes, baltas, – į vieną saują, smulkmę – į kitą.

Kai iš galo jau imdavo skambėti balsai, reikalaujantys bilietėlių, palaukus, kol vairuotojui prireikdavo sutelkti dėmesį į kokį sudėtingesnį manevrą, smulkmė iš vienos saujos būdavo greitai supilama į kasą ir tuojau prasukus visas matomas lentynėles suberiama į jau nematomą saugyklą. Išsukus tiek, kiek buvo užsakyta bilietų, visa ilga juosta pasiunčiama per rankas. Nuskriaustų ir nepatenkintų nėra, o monetos iš kitos saujos keliauja į tuščią studento kišenę.

Galima ir į kiną nueiti.

Kaip nenueiti, nepasiklausyti ir nepažiūrėti „Muzikos garsų“?