Menas veikia iracionaliai

 

Hannah Arendt. Totalitarizmo ištakos. Iš anglų k. vertė Arvydas Šliogeris.

V.: Tyto alba, 2001. 488 p.

Neturėjau galimybės nuosekliai studijuoti, tad skaičiau ydingu greituoju būdu. Žinau, yra naujai perleista, bet tokiais atvejais lyg tyčia užsimanau paskaityti seną leidimą. Galvojau, kokia laimė, kad negimiau didelėje valstybėje, gyvenančioje prisiminimais apie imperines ambicijas. Panagrinėti Britanijos, Prancūzijos, Vokietijos, Rusijos atvejai; pansąjūdžiai. Nežinojau (o gal buvau pamiršusi), kad Proustas turėjo žydiško kraujo ir tuo rakursu netgi įmanoma naujai perskaityti jo ciklą „Prarasto laiko beieškant“. Ir kad Arendt plunksnai priklauso anekdotas „dėl visko kalti žydai ir dviratininkai“. Knygos pabaigoje reziumuojama: „Vienatvė gali virsti vienišumu: tai atsitinka, kai, paliktą pačiam sau, mane palieka manasis „aš“. Žmonėms, gyvenantiems vienatvėje, visada grėsdavo vienišumo pavojus, kai jie nebegalėdavo rasti gelbstinčios bendrystės malonės, kuri juos apsaugotų nuo susidvejinimo, netikrumo ir abejonės“ (p. 452).

 

Ann Patchett. Olandų namas. Romanas. Iš anglų k. vertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė.

V.: „Baltų lankų“ leidyba, 2021. 351 p.

Labai įtraukiantis romanas, pasakojimas tiesiog gundo. Veikėjai ryškūs, charakteringi, dialogų kalba tiksliai juos pristato. Mielas humoras – ne ta pagiežinga ironija, prie kurios mes pripratę, bet savim pasitikinčio žmogaus sarkazmas. Nors vaizduojama netipinė šeimos istorija, liežuvis neapsiverčia vartoti žodžio „trauma“. Regis, veikėjams nelabai būdingas aukos sindromas. Tačiau būdinga specifinė brolio ir sesers priklausomybė, glaudus emocinis ryšys – tokiu būdu jie išsigelbėjo. Panoraminis trijų kartų gyvenimo pjūvis tik dar kartą primena – vaikai renkasi ne tai, ko norėtų tėvai.

 

Vilniaus sekretai: vizijos, atsiminimai, sapnai. Sudarė Lina Laura Švedaitė, fotografas Denis Vėjas.

V.: Slinktys, 2022. 296 p.

Nemėgstu Vilniaus kulto, bet Lauros sudarytos knygos laukiau, buvo įdomu. Iškart pasirodė per sunkiai sverianti – ne dužus sekretas, o karsto dangtis. Apie klausimus vertikaliu šriftu ir fotografijas žaibiškai susidariau išankstinę nuomonę. Atrodo, knygoje dominuoja jaunesni pašnekovai, bet mano favoritais tapo Ishvari Prema, Julius Sasnauskas, Eugenijus Laurinaitis. Įsibėgėjus struktūra išskysta, pabyra – liudijimai imami skelbti fragmentais, anonimiškai; knygos kompozicija praranda įtampą (eilėraščius kategoriškai braukčiau). Nesvarbu, kad pakalbinta prostitutė, mes jos niekaip nepamatome iš tų kelių sakinių. Autorės intencija vis vien pagirtina: dauguma žmonių domisi savimi, o ne kitais; eksponuoja save, o ne kitus. Beje – nustoju domėtis rašytoju, jeigu jis intensyviai skelbia savo kūrybą socialiniuose tinkluose. Žinau, nieko čia gero, bet toks jau mano gynybinis mechanizmas.

 

Giedrė Kaukaitė. Mano Eldoradas: …apie aną ir šį laiką… V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022. 344 p.

 

Knygoje gana daug kitų, greta buvusių žmonių portretų – Aleksandros Staškevičiūtės, Elenos Čiudakovos, Jono Aleksos, Arūno Žebriūno, Eugenijos Šimkūnaitės, – apie juos rašoma netgi daugiau negu apie save. Apie save daugiausiai pasakojama vaikystės, pokario atsiminimuose. Vaizdinga kalba, gražiai įsiterpia vykusiai transkribuoti žemaitizmai. Užsimenama apie mobingą sovietiniame teatre, detalės išraiškingos. Daug apie muziką, todėl skaitydama perklausiau Josepho Haydno „Metų laikus“ ir Georgo Friedricho Händelio „Judą Makabiejų“ (operų repertuaras man daugmaž žinomas). Bandžiau išgūglinti Augustino Savicko tapytą Žebriūno portretą, bet nesėkmingai. Eilėraščiai nelabai dera prie konteksto, tai labiau pažįstamų žmonių pagerbimas, bet tiek to: knyga labai įdomi. Braukčiau ir švelnius pamoralizavimus apie baltiškumą, Vingio parko statinius, karantiną. Bet koks moralizavimas veikia atvirkščiai.

 

Birutė Grašytė-Black. Sumokėjau alyvmedžio lapais. Eilėraščiai. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla,

2022. 64 p.

„Alyvmedis“ čia veikiausiai reiškia viso labo alyvas. Iš Jurgitos Jasponytės atsklidęs gamtos ir archajiškos buities romantizavimas. Kažkuo panašu ir į Zitos Mažeikaitės poeziją (p. 16). Lyrinės subjektės balsas – tarsi jaunos senutės: ji viską taip gana užtikrintai žino ir kartais net rašo imperatyvais. Įvaizdžiai banaloki, bet to tikriausiai nuoširdžiai nežino. Vis dėlto knygoje, nors ir labai atsargiai, subtiliai, užsimenama apie mamos mirtį, našlaitystę – ir tai esminis kirtis, reikšminga biografijos dalis. Tačiau savigaila autorei visiškai nebūdinga (tas poezijoje reta).

 

Ernestas Noreika. Akvanautai. Eilėraščiai. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022. 104 p.

 

Tikėjausi pašėlusio nardymo, bet grynosios speleologijos čia nedaug. Eilėraščių pavadinimus gūglinau, pvz., kas yra „kesonas“ ar „ltp“. Kartais pabaiga nuvilia: „žiūriu pro žalsvą buteliuko stiklą / žiūriu pro tą stiklą iš visų pusių // ir kiaurai permatau // save“ („gūžta“, p. 45). Kartais užuodžiu Gintarą Grajauską („mano vietoj“, p. 37). Bet iš esmės graži knyga (ir Deimantės Rybakovienės darbas), gal tik ramesnė už „Apollo“.

 

Greta Ambrazaitė. Adela. Eilėraščiai.V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022. 85 p.

 

Autorės nuotrauka ketvirtame viršelio puslapyje labai panaši į močiutės (?), prosenelės šeimos fotografijoje stovinčios antroje eilėje su balta apykakle. Bet poezija lyg ir ne apie šeimos istoriją, tai tik atspirties taškas: galvojimas apie tai, kiek savyje turime praeities žmonių, kiek to perduodame savo vaikams. Knyga nuostabi tiek vizualiai (dailininkės Sigutės Chlebinskaitės darbas), tiek turiniu; nors kartais primena per kietai suaustą tekstilę – taip smarkiai autorė stengėsi dėl meniškumo. Skaityti nelengva. Gyvybingiausi pasirodė eilėraščiai de profundis, kur jausmas nors šiek tiek atpalaiduojamas nuo intelektualizmų: „Eilėraštis prarastam vaikui“ (p. 30), „Vardas“ (p. 76).

 

Nerijus Cibulskas. Epoché. Eilėraščiai. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022. 55 p.

 

Švari, nepriekaištinga, bet nuobodoka kalba. Autorius visiškai socialus („Blade Runner“, p. 23), taisyklingai poetiškas, šiek tiek katastrofistas. Kadangi jam tam tikru laiku pašykštėta ar pagyrimo, ar pripažinimo, išsikreipęs net savęs matymas: „kartą bičiulis paklausė kas yra / tavo balsas // ar jau suradai jį // ilgai tylėjau // tai ir buvo mano balsas“ („Balso studija“, p. 44). Kad ne, tylintieji neleidžia knygų.

 

Irvin D. Yalom. Tampant savimi: psichiatro memuarai. Iš anglų k. vertė Irena Jomantienė ir Milda Dyke.

V.: Vaga, 2020. 388 p.

Knyga, kuri nuvilia pasakotoju – ne kaip populiariosios psichologijos knygų autoriumi, bet kaip žmogumi – kadangi atvirai rašo apie savo gyvenimą, netikėtai atsiskleidžia ir gan atgrasiu rakursu. Pradžioje skaityti įdomu, bet į pabaigą knyga virsta savotišku „sveikinimų koncertu“, kurį autorius, patvirkintas rašytojo šlovės, susirengia pats sau (prieš tai apkaltinęs Viktorą Franklį tuštybe  (!)). Ir žmonos Marilynos Yalom feminizmas didžiai abejotinas – kai Kalifornijos Britanijos tautų sandraugos klubas knygai „Kai Nyčė verkė“ skyrė aukso medalį, ji išsiuntė tą nuorodą kritiškai recenzentei.  Emocingas šeiminis lojalumas, juolab Yalomui ligi Franklio raštų tolokai.

 

Donna Tartt. Dagilis. Romanas. Iš anglų k. vertė Andrius Patiomkinas. V.: Alma littera, 2019. 837 p.

 

Didingas romanas, bet ne dėl to, kad didelės apimties ir kad gavo Pulitzerį. Seki siužetą ir jauti, kaip jis prikausto – gal dėl to, kad teigia meno kūrinio amžinumą ir pranašumą prieš visas žmogiškas aistras. Menas (tiesa, tik laiko patikrintas ir pripažintas) veikia iracionaliai, bet jis susieja tuos žmones, kurie geba jį atpažinti: tampa jiems visų verčių atskaitos sistema. Pagrindinis veiksmas vyksta Niujorke; neprovincialus gabaus paauglio matymo rakursas ir ironija nuteikia smagiai. Šiek tiek pavydu to berniukiško vaikščiojimo ribomis ir bebaimiškumo – mergaitėms kiek sudėtingiau išveikti savo potraumines negandas.

 

Yuval Noah Harari, David Vandermeulen, Daniel Casanave. Sapiens: žmonijos gimimas. Istorinis komiksas,

I tomas. Iš anglų k. vertė Tadas Juras. V.: Kitos knygos, 2020. 247 p.

Paėmiau iš bibliotekos dukrai – galvojau, komiksą tikrai įvertins. Bet puoliau skaityti pati. Kaip skaitytoją, neturinčią gamtamokslinio išsilavinimo, mane nesunku būtų apmulkinti bet kokiomis teorijomis, tik užkliūva ateisto žvilgsnis. Vis dėlto grąžinau dukrai – manau, čia vaikams (iki keturiasdešimties). Ir komiksas intertekstualus, siužete figūruoja pati skaitoma knyga, nors ją dar tik skaitai. Padėkose autorius sako ačiū savo vyrui (kaip įdomu, Lietuvoje kol kas to dar nesu mačiusi).

 

Alice Oseman. Heartstopper: vaikinas sutinka vaikiną. 1 knyga. Iš anglų k. vertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė.

V.: „Baltos lankų“ leidyba, 2022. 263 p.

„Iš kur tu žinai tokių gerų knygų?“ – paklausė dukra, rydama iš bibliotekos parneštą komiksą. Ji kol kas nelabai suvokia, kad tokia jau mano specialybė. Komiksas apie gėjus, jį ekranizavo „Netflix“ (perskaičiusios puolėme žiūrėti). Viskas labai paprasta, pasakojama apie pirmuosius paauglių santykius. Kaip baisu pasakyti, kad tau kažkas patinka, pasibučiuoti ir pan.; nelengva net megzti pokalbį, jeigu žodžių nejungia slengas ir keiksmažodžiai (tiesa, santūrūs, vakarietiški). Be egzistencinių gelmių, nes paaugliams patinka būtent tai – ką tiksliai sakyti, daryti, kaip neapsijuokti.

 

Bernardas Gailius. Kraujo kvapas. Trileris. V.: Aukso žuvys, 2022. 480 p.

Teodoras Žukas recenzijos „Meno kūrinys apie partizanų karą“ („Naujasis Židinys-Aidai“, 2022, Nr. 3) pavadinimu teigia romano meniškumą, bet knygos viršelyje juk užrašyta: „Trileris. Kruvina išdavystė / Mirtina dvikova / Amžina viltis.“ Žinau, be panašių klišių neįvyksta sklaida. Suprantu, kad ir banalus popsinis pavadinimas orientuotas į masinį skaitytoją, todėl pretenzijos į meno kūrinį iš karto abejotinos – nejaugi tokia buvo autoriaus intencija?.. Gal veikiau svajota apie ekranizaciją (be Dovydo Pancerovo bandymų, daugiau lietuviškų trilerių nelabai ir atsimenu). Galima lyginti su „Žaliais“: veikėjų vardai išgalvoti, kalba žurnalistinė, partizaninio karo detalės gerai išmanomos, apdorotos kruopščia istoriko sąmone, bet nėra to, ko esama Ivaškevičiaus romane – sukeistintos kalbos, piktinančių veikėjų, kažkokio triksterio, kas laužo ribas ir vadintina meniškumu. Bernardo Gailiaus romanas yra tiesiog nebloga knyga – aksiologiškai teisinga (pasipriešinimo kovos tikrai nenuvertinamos, stribai ir išdavikai deramai pašaržuoti), išmaniai sukomponuota, skoninga; esama net sekso scenų! Tiesa, jų nepavadinčiau originaliomis. Įdomu, kodėl ji nesulaukia tokio ūmaus pasipriešinimo visuomenėje, juk irgi neidealizuoja partizanų.