Kiaulė

 

Prancūzakalbis belgų rašytojas Thomas Owenas (tikr. Gérald Bertot, 1910–2002), daugiau nei 300 novelių autorius, drauge su keletu kitų rašytojų tėvynainių (Jeanu Ray, Franzu Hellensu) laikomas vienu iš Belgijos paslaptingosios, keistosios fantazijos literatūros kertinių akmenų, jos fantastikos aukso amžiaus dalimi.

Novelė La truie – iš rinkinio „Kiaulė ir kitos paslaptingos istorijos“ (La truie et autres histoires secrètes, 1972).

 

 

Kiaulė

Blyškios ir riebios kiaulės stirksančiais purvinais šeriais.

 Joyce Mansour*

 

Rūkas ne tik nesisklaidė, bet, atvirkščiai, vis tirštėjo. Priešais dvigubą švytintį automobilio žibintų pluoštą jo skraisčių buvo vis gausiau, ir jos tirštėjo – balta siena, nyranti iš tamsos. Važiuoti darėsi vis pavojingiau. Sakytum radęsi visur po truputį laukuose, tie neapčiuopiami dribsniai susijungia, susilieja, po truputį lydydamiesi ir virsdami netrukus neįveikiama mase.

Artūras Kroulis sulėtino greitį. Dabar kas akimirką jam tekdavo ūmai pristabdyti automobilį prieš įsivaizduojamas kliūtis. Jis tarėsi regįs pasirodant tai neapšviesto sunkvežimio galą, tai medį skersai kelio ar net apskritai neįtikėtinus šiose vietovėse daiktus: valtį, katafalką, būrį jaunų skautų ant dviračių… Suprato, kad įveikti jį užgulusį slogų nuovargį nepavyks. Ūmai jis pabūgo važiuoti toliau. Ir šiaip iki vidurnakčio į vietą jis neatvyktų. Dar labiau sulėtino greitį ir nusprendė kur nors apsistoti, kai tik pasitaikys proga.

Laimė, šios ilgai laukti nereikėjo. Dešinėje, kiek atokiau nuo plento, rūką persmelkė neono iškaba. Jis pasuko jos link neseniai nutiestu, prastai grįstu keliu palei supurentą žemę.

Jis atvyko į „Aguoną“. Tai buvo gan erdvus kotedžas, šviežiai pastatytas senos fermos prieigose, – jos pastatai šmėžavo tolėliau rūke nelyg tamsūs ūkanoti luitai.

Artūras Kroulis pasuko į nurodytą stovėjimo aikštelę. Tarp betoninių užtvarų niūksojo juodas automobilis. Jis pasistatė savąjį greta. Išjungus šviesas, jį vienu moju apgaubė tamsa. Jis išlipo; akys greitai apsiprato su keista pilka prieblanda. Kai trinktelėjo durelėmis, kažkas praskyręs užuolaidą pažvelgė pro langą.

Plūktu grūstų plytų taku jis greit pasiekė pastatą, stumtelėjo duris. Tai buvo užeiga, kokių pilna visose pasaulio paplentėse. Normandiškas baras, lentynos, pririkiuotos butelių rėksmingomis etiketėmis, muzikinis plokštelių automatas, tviskantis kaip elektrinė viryklė, iš kurio sklido tranki muzika. Keletas staliukų, uždengtų raudonai ir baltai languotomis staltiesėmis. Paluby pernelyg šviesaus medžio sijos.

Artūras Kroulis užvėrė paskui save duris ir neryžtingai sustojo, žvalgydamasis po šią vietą, kurios aplinka buvo ir kaimiška, ir sykiu amerikietiško stiliaus; ji padarė jam apgailėtiną įspūdį.

Sėdėdama prie staliuko šalia baro, atsainiai pasirėmusi alkūnėmis, dar jauna moteris, veikiausiai šeimininkė, plepėjo su klientu. Buvo putli, gundanti, kiek įkaušusi; ji atsuko į atvykėlį veidą jukiomis pavargusiomis, bet arogantiškomis akimis. Plaukai buvo juodi, vešlūs. Klientas priešais ją – drūtas rudis plytų spalvos veidu, regis, menko protelio, žemakaktis, panašus į personažą iš kokio nors flamandų ekspresionistų paveikslo. Didelėje letenoje jis nerangiai kratė žaidimo kauliukus, kuriuos pūtuodamas pažerdavo į medinį kubiliuką, aptrauktą žalia gelumbe.

Artūras Kroulis pasisveikino, linktelėjo galva ir priėjęs pasirėmė į barą. Moteris nekrustelėdama klausiamai pažvelgė į jį. Jis paprašė alaus.

Šeimininkė familiariai paplekšnojo tviskantį savo pašnekovo skruostą, kad tas palūkėtų, ir pakilo aptarnauti netikėtai užgriuvusio kliento.

Kol ji atkimšo butelį, Kroulis pasiteiravo, ar čia galima apsistoti.

Ji garsiai nusijuokė ir kreipėsi į rudį:

– Jis klausia, ar galėtų čia apsistoti!

Bet tas stuobrys buvo nugrimzdęs į kažkokias svajas ir nė nekrustelėjo, stingsojo, delnu parėmęs skruostą.

– Atleiskite, – tarstelėjo moteris sumišusiam Artūrui Krouliui, – bet čia tikrai ne viešbutis.

Ji kalbėjo maloniai, sumojusi, kad pasirodė nemandagi. Pridūrė:

– Suprantate, ką turiu galvoje… Bet jei norite pernakvoti, galime dėl to susitarti.

Jis paaiškino, kad stabtelėti jį paskatino rūkas; jis ketina išvykti ankstų rytą.

– Puiku. Tuojau jums parodysiu jūsų kambarį. Tad eikite pasiimti bagažo. O tas storas niurgzlys tepalaukia.

Viskas buvo greitai sutvarkyta, ir netrukus Artūras Kroulis gavo labai paprastą, šaltą ir švarų kambarį. Jis atvertė lovatiesę, kaip visada darydavo keliaudamas, ir aptiko švarias, bet truputį drėgnas paklodes.

Šeimininkė žiūrėjo į jį, vulgariai šypsodama.

– Tinka? – paklausė.

– Žinoma. Puiku.

– Ar ketinate iškart eiti gulti? Gal reikia pataisyti lovą?

– Ne. Norėčiau išgerti savo alų ir ko nors užkąsti. Aišku, jei turite ką man pasiūlyti.

– Čia galima rasti visko, ko tik reikia.

Jiems leidžiantis laiptais sukilo didelis šurmulys, ir į vidų įgriuvo trys vyrai, garsiai šnekučiuodami ir draugiškai vienas kitą kumšnodami. Familiariai pasisveikino su šeimininke, pabrėždami savo draugiškumą meiliais žodeliais ir plekšnojimais.

Drūtasis rudis, kuris juos pažinojo, pažvalėjo, matydamas, kad jie ne tokie drovūs kaip jis, ir priėjęs kaišiojo jiems savo storas letenas.

– Ramiai, ramiai, – juokdamasi tramdė juos moteris, matyt, dar ne to mačiusi. – Malonėkite elgtis deramai. Čia esama žmonių!

Balsai prityko, visi įsitaisė prie baro, ir Artūras Kroulis pajuto prielankumą tai smagiai draugijai.

Jie išlenkė keletą stiklinių. Be paliovos šmaikštavo, ir galop vienas iš atėjusių patylėjęs išpyškino:

– O dabar sulošime kiaulę.

Jis pareikalavo kubiliuko ir kauliukų. Šeimininkė kryptelėjo galva, lyg sakydama: „Tik jau ne prie to tipo“, bet linksmuolis neatlyžo. Netgi paklausė Kroulio:

– Lošite su mumis?

– Gerai. Bet koks tai žaidimas?

– Paslaptis.

– Na jau?

– Išlošęs laimi teisę nueiti pažiūrėti kiaulės.

– Ką tai reiškia?

– Sužinosite, jei laimėsit.

Statė jie menkai, ir Artūras Kroulis susigundė. Sulošė, laimėjo, ir visi jam paplojo.

 

Šeimininkė išsivedė jį laukan. Jis nusekė paskui ją per akmenimis grįstą kiemą prie fermos pastatų, vargiai įžiūrimų tamsoje.

Pajuto, kaip jam į ranką įspraudžia elektrinį žibintuvėlį.

– Elementas nebenaujas, – pasakė moteris. – Taupykite.

Jis spragtelėjo jungiklį; šviesos ratilas persmelkė rūką ir akimirką slystelėjo pastatu.

– Tenai! Aš jus palieku.

Jis norėjo ją sulaikyti, bet jinai jau buvo dingusi. Girdėjo, kaip bėga tamsoje ir smunka vidun – akimirką prasivėrusios durys metė tamsoje šviesos pluoštą.

Jis pasuko prie tarsi kokio kluono kalkėmis balintomis sienomis; jo durys atsivėrė. Viduje buvo tarsi kokia daržinė, kurioje jam pavyko įžiūrėti ant sienos pakabintas kopėčias, statines, tuščius butelius, puodus, laistymo žarną ir net moterišką dviratį.

Patalpos gale žemos durys. Be abejo, kiaulidė. Jis truktelėjo sklendę ir atsargiai pravėrė duris.

Jam į veidą siūbtelėjo tvarto tvaikas, o žibintuvėlio spindulys, mestas į tamsą, atskleidė jam ant šviesių šiaudų gunksančią blyškiai rausvą masę, kurią iš pradžių jis menkai teįžiūrėjo. Bet netrukus turėjo pripažinti akivaizdų dalyką. Čia susirietusi gulėjo nuoga moteris – nenusakomo amžiaus, šviesiais susivėlusiais plaukais, riebiais pečiais, storu glebiu pasturgaliu. Ji miegojo slogiu miegu, o galingas, ritmingas jos alsavimas buvo kažkoks graudinantis.

Artūras Kroulis ilgai žiūrėjo į ją nustėręs ir pasidygėjęs. Jį smaugė nerimas ir nesuprantama gėda.

Sutrikdyta žiaudrios šviesos, moteris atitoko, kažką suniurnėjo, regis, atsikvošėjo…

Jis užgesino žibintuvėlį ir praradęs drąsą spruko lauk.

Kas ta nelaimėlė? Ką ji čia veikia? Kokiai šlykščiai apžvalgai yra pasmerkta? Kaip apskritai įmanomi tokie dalykai?

Jis grįžo susimąstęs ir susigėdęs; vos įžengė į salę, visi sužiuro į jį, ieškodami jo veide jaudulio pėdsakų.

– Gana greitai! – pareiškė šeimininkė.

– Ji miegojo? – pasiteiravo rudis.

– Ar privertėte ją pasikelti? – paklausė kitas. – Ten už durų yra smaila lazda. Mėsai badyti. Tada ji pasikelia ant rankų ir kelių.

Artūras Kroulis tylėjo pažemintas ir pasipiktinęs. Nebūtų įstengęs pratarti nė žodžio. Jis atsuko jiems nugarą.

– Taigi, – tarstelėjo kažkuris, – jūs praleidote geriausią spektaklį.

– Bus kitam kartui, – užbaigė šeimininkė.

 

Jis užkopė į savo kambarį. Jį smaugė ašaros, pykino. Nusirengęs įsmuko į šaltą lovą.

Apačioje kvatojo. Tikriausiai iš jo. Netrukus jis išgirdo, kaip keli vyrai pereina kiemą, įeina į kluoną, nuaidėjo balsas, juokas ir vėl juokas…

Jis įsivaizdavo, ką jie gali daryti kiaulei…

To įsivaizduojamo reginio traumuota vaizduotė – dabar jis sau prikaišiojo, kad paspruko iš bailumo, – pripildė jo miegą širdį veriančio liūdesio košmarų. Tos belaisvės, su kuria elgiamasi kaip su gyvuliu, lemtis užliejo jį gėda prieš save patį.

Ir vėl, regis, jisai matė tą blyškią riebią masę, begėdiškai kūpsančią šiauduose. Jam atrodė, kad ji nerangiai artinasi prie jo, ropodama ant kelių ir dilbių, atsukusi maldaujamą veidą, kupiną patetiškos silpnaprotybės. Sapne jis norėjo pasirodyti gailestingas, padėti jai atsikelti, bet jo gestas išvirto tik į sumišimą.

„Kiaulė“ apsivijo jo kojas riebiomis rausvomis rankomis, prisitraukė jį prie savęs ant pakratų, žvygčiodama iš malonumo – su tais žvygčiojimais maišėsi jo sugėrovų juokas – šie nepastebėti išniro, piktai iš jo šaipydamiesi, spausdami linksmus storžieviškus veidus prie pravertų durų plyšio.

 

Pagaliau išaušo. Artūras Kroulis pabudo – nosį kuteno skanus šviežios kavos kvapas.

Pažvelgęs pro langą išvydo laukus, rūkas virš jų buvo išsisklaidęs – plačiai išsidriekusias pievas, randuotas vielų užtvaromis, tolumoje – gluosnių eilę trumpa vešlia lapija.

Kiemo gale kluonas, kur jis, savo gėdai, buvo apsilankęs prieš keletą valandų. Nuo to vaizdo jį iš tikro supykino. Kaip įmanomi tokie dalykai, ir per kokią pasibaisėtiną bendrystę niekas jų neįskundžia? Nors laikėsi griežtos ištikimybės principo niekada nesikišti į svetimus reikalus, jis aiškiai pajuto, kad šiandien padarys išimtį taisyklei, kurią buvo nusistatęs. Tai kas, kad gresia nenumatyta kelionės gaišatis, jis privalo pranešti policijai, kas čia dedasi. Nesijaučia niekuo įsipareigojęs tiems žmonėms, kurie taip neatsargiai pasidalijo su juo savo paslaptimis.

Susikrovęs lagaminą nulipo žemyn. Šeimininkė rytiniu negližė nesivaržydama su juo pasisveikino ir paklausė, ar gerai išsimiegojęs. Ar norėtų lašinių ar kiaušinių su kumpiu?

– Tik ne kumpio! Tik ne lašinių!..

Jis nebūtų galėjęs praryti. Matyt, niekada daugiau negalės.

– Plaktos kiaušinienės, duonos ir kavos, daug kavos!

Kol ji ėjo į virtuvę ruošti pusryčių, jis patraukė krautis į automobilį mantos. Kaip nuo vakar buvo pasikeitęs peizažas! Kokiais kerais rūkas ir naktis paverčia grėsmingomis vietas, kurioms šviesa grąžina jų pirmykštę ramybę?

Krūmuose palei kelią čiulbėjo paukščiai. Lėtai pravažiavo raudonas sunkvežimis su priekaba, jį aplenkė mitrus mažas automobiliukas. Tolumoje sulojo šuo…

Jis perėjo grįstą kiemą. Jį nenugalimai traukė kluonas. Neatsispyrė pagundai ir stumtelėjo duris. Tikrai lankėsi čia prieš keletą valandų. Ta pati plūkta asla. Tie patys atokiau sudėti rykai. Kopėčios prie sienos, puodai, statinės, plastikinė žarna, buteliai…

Jis pravėrė galines duris. Tvokstelėjo pažįstamas eglinių lentų, šiaudų ir mėšlo kvapas. Pro šoninį langelį gausiai plūdo šviesa. Jo širdis tankiai daužėsi krūtinėje. Jis žiūrėjo…

Ant kojų kriuksėdama pakilo didžiulė kiaulė. Atsukusi atgrasią knyslę, įsispitrijo į jį mažomis, siauromis akutėmis, kuriose žaidė kažkoks klastingas spindulys.

– Pusryčiai paruošti! – atsklido iš lauko šeimininkės balsas.

Jis atbulom išėjo laukan, apžavėtas to gyvulio, kurio vaizdas neapsakomai jį suglumino.

Jis palygino stulbinamą vaizdų dvilypumą naktį ir dabar, šviečiant saulei. Būtų norėjęs rasti čia priežastį apraminti dvasiai, bet jautėsi tik šiek tiek atsitokėjęs.

– Kava! – vėl šūktelėjo šeimininkė.

Jis skubiai paskutinįsyk metė žvilgsnį į kiaulidę, kad nusiramintų ir ateityje apie visa tai nebegalvotų. Kiaulė buvo pavirtusi ant šono, atstačiusi jam savo pilvo spenius.

Viskas buvo gerai. Klaidos negalėjo būti. Tik jo vaizduotė buvo sukūrusi tą kraupią istoriją.

Ir vis dėlto, vis dėlto… O kurgi pradingo tas moteriškas dviratis, kurį jis matė vakar atremtą į sieną?

 

Vertė Jonė Ramunytė