Demokratijos išbandymai menu – net jei tik sekundei, tik susišildyti rankas

 

2022 m. lapkričio 2 d. Kauno menininkų namuose vykusiame videomeno ir filmų peržiūrų ciklo „Mokumentai“ renginyje diskutuota apie viešosios erdvės naudojimą, paveldą ir atminties politiką. Diskusijoje dalyvavo menininkė, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto tyrėja ir lektorė EGLĖ GRĖBLIAUSKAITĖ ir menininkė, publicistė, Vytauto Didžiojo universiteto Kultūrų studijų katedros magistrantė AGNĖ GINTALAITĖ. Diskusiją moderavo Lietuvos socialinių mokslų centro sociologas KAROLIS DAMBRAUSKAS.

Renginio metu aptarti keli filmai. Deimanto Narkevičiaus „Galva“ (2007)  – įtraukiantis filmas apie didžiausios pasaulyje galvos (portreto) paminklo kūrimo procesą. Filmas sumontuotas iš 7 ir 8 dešimtmečių video- ir fotomedžiagos, kurioje vaizduojamas paminklo Karlui Marxui (skulptorius Levas Kerbelis) atsiradimas.

Kristinos Inčiūraitės filme „Susitikimas“ (2012) žiūrovai nukeliami į Kaliningrado sritį. Čia pristatomas menininkės susirašinėjimas su bendraamže Svetlogorsko gyventoja, kuri pažinčių ieško internete. Autorė pasiskolina savo vyro tapatybę ir supina savo ir vyro biografijos faktus neprisipažindama, kad bendravimas skirtas meniniam projektui. Taip bandoma įsigilinti į kitos moters pasaulį ir patirti, ar ji atsivers gana santūriam vyrui iš kaimyninės Lietuvos, rašančiam, kad Svetlogorskas ir įspūdingas jo krantinės liftas  – jo (jos) vaikystės svajonių projektavimo vieta. Identiteto mutacijos: vyro ir moters, o iš kitos pusės moters ir moters atviravimai metaforiškai jungiami su dviprasmiška paties Svetlogorsko krantinės lifto situacija: tai įspūdingas statinys monstras, kuris, veikiamas erozijos, neišvengiamai grimzta į pražūtį.

Jasminos Cibic filmas „Nugriauk ir atstatyk“ (Tear Down and Rebuild, 2015) sudarytas iš citatų, paimtų iš politinių kalbų, debatų ir proklamacijų, kuriose išryškinamas ir pabrėžiamas architektūros, meno ir paminklų naikinimas. Keturios filmo veikėjos  – tautos statytoja, pragmatikė, konservatorė ir menininkė  /  architektė  – tampa ideologinių svarstymų, susiduriančių su praktiniais skrupulais, atspindžiu. Įtraukiant prezidento Ronaldo Reagano kalbos prie Berlyno sienos, princo Čarlzo 1984 m. kalbos Karališkajame britų architektūros institute ir „Islamo valstybės“ pareiškimo apie šventyklų griovimą fragmentus, filme naudojama retorika, kuri remia griovimą ir perprojektavimą kaip būtinus procesus kuriant naujas ekspozicijas vėlesnėms tautinėms valstybėms ar ideologinėms pozicijoms.

 

Karolis Dambrauskas: Kadangi ateinu iš nacionalizmo studijų lauko, pradėti diskusiją norėčiau nuo klausimo, susijusio su tautiškumu, etniškumu ir nacionalizmu. Nacionalizmo studijų teoretikas Benedictas Andersonas knygoje „Įsivaizduojamos bendruomenės“ teigia, kad tauta yra įsivaizduojama bendruomenė. Tai yra ir viena klaidingiausiai interpretuojamų jo idėjų. Sakydamas, kad tauta yra fikcija, konstruktas, įsivaizduojamas dalykas, jis anaiptol neteigia, kad tauta yra kažkas netikra. Fikciją steigianti vaizduotė čia greičiau yra dar vienas pasaulio pažinimo būdas, kai apie kažką sužinome tą kažką įsivaizduodami. Tačiau minėtame veikale yra ir dar viena, marginalesnė, idėja – naratyvumo svarba konstruojant identitetą. Tarkim, turite savo vaikystės nuotrauką. Bežiūrėdamas į ją, konstruojate savo tapatybę sakydamas: „Čia esu aš, man yra penkeri metai, čia buvome išvykę atostogų prie jūros.“ Tautiniam ir individualiam naratyvams bendra tai, kad jie iš esmės yra fikciniai. Menas kartais gali atlikti tautokūros, tautinių naratyvų funkciją. Tai  – vienas dalykas, nuo kurio norėjau pradėti diskusiją.

Antra, mane, kaip sociologą, domina socialinė meno funkcija. Apie meną esu linkęs galvoti kaip apie saugų būdą fikcijoje išbandyti skirtingas tikrovės formas ir variantus. Kaip tam tikrą saugų poligoną, kuriame galima krėsti įvairiausius dalykus, išvengiant pasekmių. Tad diskusiją norėtųsi pradėti nuo menininko atsakomybės konstruojant įvairius fikcinius naratyvus.

Žiūrint Kristinos Inčiūraitės filmą „Susitikimas“ man kilo klausimų apie etinį menininko veiklos aspektą: ar meno kūrinį galima kurti į jo kūrimą apgaulės būdu įtraukiant kitą žmogų? Inčiūraitės filmas šiek tiek kontrastuoja su Jasminos Cibic filmu „Nugriauk ir atstatyk“, sukurtu iš įvairių politinių kalbų, debatų ir pareiškimų citatų apie architektūros, meno ir paminklų politiką. Jame menininkė elgiasi iš pažiūros panašiai kaip ir Kristina Inčiūraitė: ji cituoja kitų žymių žmonių mintis ir pasisakymus, diskutuodama apie pasirinktą architektūrinį objektą. Inčiūraitės filme irgi matome bandymą sužinoti, kaip laikosi emociškai artimas vaikystės laikų architektūrinis objektas. Tik tam ji apsimeta vyru, internete užmezga pažintį su kita moterimi ir filme cituoja savo užsienietę pašnekovę.

Eglė Grėbliauskaitė: Žiūrint Kristinos Inčiūraitės filmą „Susitikimas“ gali kilti etikos klausimas, nes pažiūrėję filmą sužinome, kad menininkė apsimetė vyru ir susirašinėjo su savo heroje. Tą susirašinėjimą mes matėme filme atkurtą ir įgarsintą aktorės bei pačios autorės, tačiau taip ir liko nežinoma, ar herojė žino apie šį kūrinį ir ar davė sutikimą jame dalyvauti. Todėl kyla natūralus klausimas dėl socialinės atsakomybės, sąžiningumo principo arba pasinaudojimo stebimu objektu meno kūriniui sukurti. Tačiau kaskart, kai tik meno kontekste paminime atsakomybę, etinius ir moralinius klausimus arba formuojame lūkestį meno kūrinio formai ar koncepcijai, susiduriame su dilema  – kaip šį lūkestį derinti su menininko autonomijos principu, kuris turėtų užtikrinti menininkui laisvę kalbėti, kelti klausimus bei laisvai žongliruoti pasirinktomis prasmėmis. Apsaugotoje meno erdvėje išbandyti autentišką požiūrį ar raišką. Nesakyčiau, kad meną prasminga būtų redukuoti iki fikcijos, anaiptol  – menas operuoja net labai aktualiuose, net kitoms medijoms sunkiai pasiekiamuose kontekstuose. Meno autonomijos apsauga sukuria galimybę kelti ir stebėti aktualius klausimus atsitraukus į kitos raiškos registrą.

Šiaip ar taip, mene yra nemažai atvejų, kurie kelia etikos klausimus. Pavyzdžiui, Tanios Brugueros performanso studijų kurse Natasha Bell, kurdama meno kūrinį, sumokėjo vieną dolerį savo kursiokei, kad ši susidraugautų ir palaikytų kitą kursiokę Laurą, turėjusią sunkumų asmeniniame gyvenime. Natasha paprašė, kad kolegė rašytų apie tai dienoraštį  – fiksuotų ir pateiktų ataskaitą. Ši ataskaita kartu su 1 dolerio sumokėjimo kvitu ir tapo kūrinio forma, o atsiskaitymo paskaitoje segtuvas su šiuo dienoraščiu buvo pateiktas susipažinti kursiokams. Tas segtuvas, žinoma, pasiekė ir Laurą, neakivaizdžiai ir už pinigus guostą draugę, norint atsiskaityti už kursą ir gauti pažymį. Pažymys buvo geras, tačiau kyla klausimas: ar kėsinimasis į žmogaus privatumą arba jo pasitikėjimo išdavimas yra priimtina meno kaina?

Turime ir kitų etinius klausimus keliančių meno pavyzdžių  – Arnės Svensono kūrinys „Kaimynai“ („The Neighbors“, 2013), kurį jis sukūrė pro langus stebėdamas ir fotografuodamas kaimynus, o nuotraukas eksponavo parodoje Manhatane. Galime galvoti, kad herojai yra anonimizuojami ir tai kažkaip keičia etikos klausimą. Tačiau belgų menininkas Driesas Depoorteris tyrinėdamas žmogaus privatumo ribas pasitelkia dirbtinį intelektą, žmogaus atpažinimo programas ir savo kūriniais atskleidžia žmonių tapatybes rasdamas anonimiškų herojų paskyras „LinkedIn“ ir „Tinder“ paskyrose. Tad anonimiškumas nėra saugi duotybė, net jei pateikiamas tik vaizdas. Galbūt tapatybė atsekama ir pagal biografinius duomenis, bent jau herojų pažįstančių asmenų.

Etikos klausimai mene neapsiriboja asmens duomenų saugojimu, pasitikėjimu, pasinaudojimu. Menas susiduria su ore sklandančių idėjų, apropriacijos klausimais, kalbame apie skaitmeninių manipuliacijų, socialinių normų ar emocinių tabu peržengimą. Kai studijavome tapybą, kursiokė Elena Juzėnaitė atliko tokį kūrinį, kurio metu nupirko benamio sielą  – sumokėjo jam tam tikrą sumą eurų, o šis leido nukopijuoti jo pasą ir pasirašė pirkimo–pardavimo sutartį. Vilniaus dailės akademijos profesūra šį menininkės tyrimą pasmerkė kaip neetišką. Tačiau neabejotinai kūrinys atspindi visų veikiančių asmenų (menininkės, benamio, dėstytojų) pozicijų skirtumus ir vien tuo yra įdomus, todėl svarbu neskubėti meno vertinti. Meną galima priimti arba ne, suprasti arba ne, tačiau vertinimą laikau nevaisingu pratimu. Visada įdomiau ieškoti meno kūrinio struktūros matricos, net jei paties sugalvotos, o kartais pakanka tiesiog priimti kūrinio emocines vibracijas ir leistis jo vedamam per daug neanalizuojant.

Pavyzdžiui, stebint Kristinos Inčiūraitės „Susitikimą“, man filmo raktu tapo muzika. Filme girdime Wagnerio operos „Skrajojantis olandas“ muziką jūros fone. O juk ši opera pasakoja istoriją apie olandų laivą ir jo kapitoną van der Dekeną, kuris pakliuvęs į audrą nepaklūsta keleivių prašymams pasukti saugesniu keliu, meta iššūkį dievams ir pradeda dainuoti šventvagiškas dainas. Tuomet dievai supyksta ir pasmerkia jį plaukioti audrų jūroje, turint teisę vieną kartą per septynerius metus išlipti į krantą. Tik jeigu jis krante suras jam ištikimą moterį, turės teisę jame likti. Van der Dekenas suranda moterį, bet ši pasirodo jam neištikima ir jam tenka išplaukti. Kristinos Inčiūraitės filmą pamačiau per šios istorijos prizmę, o intymus, tačiau be skrupulų žingsnis kelia jau kitokius nei kūrinio proceso etika klausimus. Jūra, moters ir vyro santykis ir beviltiška viltis išlikti, išsigelbėti nuo begalinės kelionės audrose. Su tokia dėlione kūrinys kitaip atsiskleidžia, o apgaulė realioje situacijoje šį kūrinį padaro tik pilnakraujiškesnį. Kristinos Inčiūraitės „Susitikimą“ galima priimti ir kaip šiuolaikinę „Skrajojančio olando“ ekranizaciją.

Agnė Gintalaitė: Labai įdomi Eglės interpretacija, man ji labai patiko. Šioje diskusijoje reikėtų skirti dvi temas. Turime vieną temą apie kūrinius, apie videomeną, apie filmus. Kita tema  – apie visuomenę, atminties problemiškumą ir materialius atminties objektus, monumentus, paliktus mums totalitaristinių režimų, bei klausimą, griauti juos siekiant ištaisyti istoriją ar visgi išsaugoti ateities kartoms. Tad, kalbant apie videomeną, norėčiau atkreipti dėmesį į jo prigimties specifiškumą. Jis dažniausiai yra kuriamas tam, kad būtų rodomas skirtingose parodose ir galėtų būti priderintas prie skirtingų konceptų, todėl jame labai daug tariamumo, neaiškumo. Videomenui reikalingas kontekstas ir kuratoriai, menotyrininkai ar mokslininkai, kurie diskutuoja ir apibendrina bei paaiškina, ką norima pasakyti ir ką reiškia tie filmai. Nes labai dažnai žiūrovas, jeigu nepasidomi kontekstu, susiduria su neapibrėžtumu, kuris kelia įtampą, bet kartu ir traukia tapti to kūrinio bendraautoriu, interpretatoriumi. Turbūt žinote tą idėją, kad kūrinys gimsta tik tuomet, kai yra suprastas ir interpretuotas žiūrovo. Videomene žiūrovo interpretacija yra itin svarbi. Ir man asmeniškai labai įdomu pirmiausia taip ir žiūrėti, kiek įmanoma nesidomint kontekstu ir stebint, ką man pažadins kūrinys ir kokius jo momentus pajusiu, kaip jį suprasiu.

Sutinku su Egle, taip, žiūrėdama pirmą kartą Inčiūraitės filmą pasijutau nejaukiai ir pamaniau, kad jį aptariant reikėtų iškelti klausimą apie meno praktikos ir meninio tyrimo etiką. Galbūt etikos būtų galima pasimokyti iš humanitarinių ir socialinių mokslų tyrimų etikos kodeksų? Bet ši Eglės interpretacija tikrai labai įdomi ir visiškai pakeitė mano požiūrį. Iš pradžių apsimetimas vyru atrodė nepateisinamas ir neetiškas, bet Eglės atrastas kūrinio raktas pagrindžia šį veiksmą, galbūt net pateisina. Štai ką tik įvyko kūrinio suvokimo procesas, kuris iš esmės yra performatyvus jo kūrimo momento pratęsimas. Tokiu būdu kūrinys tarsi vis iš naujo sukuriamas simpoetiškai, kaip sako Donna Haraway. Man tai kūrinio teikiamas malonumas, tarsi atrakintum dėžutę, kurios raktas yra savotiškas galvosūkis.

Dar labai trumpai norėčiau aptarti kitus filmus. Teatrališkas Cibic filmas man rezonavo su Bruno Latouro teorija, kokie svarbūs yra materialūs objektai ir daiktai ir kokį poveikį jie turi. Moterys čia yra tarsi atgijusios to pastato detalės, jų drabužiai, spalvos priderinti, tai tarsi atgijusi architektūra. Ir tas daugiabalsiškumas patiko, diskusija. Tik man, kaip kūrinio suvokėjai, norėjosi prikurti dar daugiau herojų. Man norėtųsi nuoseklesnio daugiabalsiškumo ir istorijų paprastų žmonių, kurie susidurdami su tam tikrais materialiais objektais taip pat išgyvena ir savo istorijas. Šį lūkestį patenkino kitas filmas  – būtent tuos paprastus žmones mes matėme Deimanto Narkevičiaus filme „Galva“. Ką tie paprasti žmonės duoda šiame santykyje su atmintimi ir su Benedicto Andersono teorija? Aš matau materialius objektus kaip realybės artefaktus, laikančius atminties tinklą, suteikiančius jam stabilumo. Man labai patinka tokia atminties fenomeno kaip tinklo metafora  – tinklo, kuris yra sudarytas iš daugybės skirtingų naratyvų, tokių besitęsiančių gijų, o materialūs objektai, tarkim, nuotraukos, skulptūros, yra tarsi kuoliukai, ant kurių tas tinklas laikosi ir mezgasi. Ir vizualizuojant tą tinklą turbūt akivaizdu, kas nutinka, kai tie kuoliukai išnyksta, yra išraunami. Matyt, tinklas toje vietoje truputėlį pasileidžia, gijos nutrūksta. O kuo gijos tankesnės, tuo daugiau turime įsivaizduojamo pasakojimo. Manau, kad iš kuo daugiau gijų, tvirtai prilaikomų materijos, yra sudėtas istorinis pasakojimas, tuo jis prasmingesnis ir tikresnis.

Tą tinklą mezga ir skirtingos vaizduotės  – mokslinė, meninė, mistinė ir jis driekiasi laike, ne tik erdvėje. Visi šie vaizduotės dalykai yra labai svarbūs ir tikri, kaip ir įsivaizduojamos bendruomenės. Juk iš esmės tai komunikacijos, informacijos perdavimo procesas. Tai yra žmogiškosios kultūros pagrindas  – gebėjimas perduoti informaciją tiems, kurių nesame sutikę ir negalime sutikti nei laike, nei erdvėje. Kaip tiksliai išversti large scale communication process? Tiesiog žmonės nuo gyvūnų skiriasi tuo, kad mes sugebame išlaikyti informaciją ir perduoti iš kartos į kartą, dalintis ja tarpusavyje. O materialūs objektai ir dokumentuoti faktai reikalingi, kad tas komunikacijos procesas netaptų sugedusiu telefonu. Istorija ir tiesa labai dažnai būna kontrintuityvios, todėl materialūs faktai mums šiek tiek padeda nemeluoti sau. Kuo daugiau tinklų ir tinklo gijų dedame vieną ant kito ir kuo daugiau turime juos palaikančių kuoliukų, tuo mūsų kultūra ir visuomenė yra stipresnės. Kodėl tai svarbu? Istorijos faktų mes negalime pakeisti  – todėl praeitį liudijančių artefaktų naikinimas yra savotiškas mėginimas pameluoti patiems sau. Bet patį atminties tinklą ir jo gijas galime nuolat permąstyti, reflektuoti.

K. D.: Beklausydamas jūsų prisiminiau kitą Andersono mintį, kad tautokūros procesas remiasi atmintimi, bet kartu ir užmarštimi. Matytuose filmuose atmintis bando išsaugoti meno objektus, prisiminimus, materialius ir nematerialius objektus. Andersonas yra sakęs, jog tam, kad tauta galėtų save prisiminti praeityje kaip tam tikrą tautą, reikia tam tikros užmaršties. Pavyzdžiui, tam, kad prancūzų tauta XVII ar XVIII a. vykusius pilietinius neramumus šiandien galėtų prisiminti kaip prancūzų tautos vidinius neramumus, reikia pamiršti, kad anuomet tarpusavyje kovojo ne prancūzai, o bretonai ir oksitanai. Andersonas pabrėžė užmaršties reikiamybę, kad šiandieną galėtume prisiminti tam tikru būdu ir kad konstruotume savo tautinį naratyvą ir identitetą. Prisiminiau šią idėją bežiūrėdamas minėtus filmus. Minėtą atminties dvilypumą primena Cibic filmas, kuriuo klausiama, nugriauti ar palikti tam tikrą architektūrinį palikimą. Na, o pereinant prie šių dienų mūsų viešosios erdvės ir joje aptinkamų įvairių paminklų, galima užduoti tokį klausimą: kas renkasi, ką pamiršti ir ką atsiminti? Taip, be abejo, priartėjame prie svarbaus galios (santykių) klausimo.

E. G.: Čia ir yra įdomioji temos dalis, nes, kad ir kokie nepajudinami atrodytų atminties raizginio kuoliukai (fizinės reprezentacijos), jų interpretacija yra interpretuotojo  – įgalinto istorijos kūrėjo  – rankose. Kalbu apie selektyvią atmintį  – mes renkamės matyti, atpažinti ir išsaugoti dalykus, atitinkančius pasakojimą, kurį norime papasakoti. Pakeliui natūraliai pamirštame tuos, kurie rezgamo naratyvo nepalaiko. Taip kuriasi bendrą žinojimą turinčios bendruomenės, taip jos apsivalo nuo nepageidaujamo turinio ir į valingos užmaršties paraštes išstumia tai, ką laiko tarša. Visuomenė yra nepakanti pilkajai zonai  – neaiškumui, ji nori turėti bendrą aiškų žinojimą, kas yra kas. Na, o nusipiešta pageidaujama tiesos versija virsta neliečiamu mitu arba tiesa, kurią šventvagiška kvestionuoti  – tai gali padaryti tik kiti įgalinti istorijos perrašytojai.

Čia galima prisiminti Cornelių Castoriadį, pasak kurio, visos visuomenės kuria pačios save, tačiau dauguma yra heteronominės  – jos nesugeba suabejoti savo pačių nustatytomis normomis, kas yra gera ir teisinga, nes laiko jas duotomis Dievo, gamtos, istorijos, tradicijų, protėvių. Autonominės visuomenės leidžia sau ir sugeba stebėti save, kurti ir perkurti, diskutuoti, užduoti nepatogius klausimus, o atsakymai netgi gali paneigti pamatus, ant kurių mes statome šiandieninį suvokimą. Tačiau patikrinti pamatai stipresni, jie palaiko kritinio mąstymo raumenį, o būtent tai ir yra geriausia visuomenės apsauga. Čia reikia pasakyti, kad visais atvejais visuomenė nuolat kinta. Bet vien kismo neužtenka, heteronomiškos visuomenės riboja kritinį mąstymą. Šiuo atveju mentaliniai žinojimo ar atminties tinklo kuoliukai (įtvirtintos tiesos) riboja pasitikrinimo per paneigimą galimybę. Visuomenės atsinaujinimas vyksta uždaroje leistinumo erdvėje. Castoriadis teigia, kad tokioje visuomenėje žmonės nuolat atsinaujina sistemingai užsidarydami. Na, o iš tiesų autonomiškos visuomenės palaiko radikalų vaizduotės kūrybiškumą, kuris veda prie vertybių teorijos svarstymų ir prie politikos, leidžiančios ir skatinančios kurti, perkurti, steigti ar įamžinti nuolat kvestionuojant tai, ką suprantame kaip gėrį.

Visais atvejais žmonių įsitikinimai keičiasi iš lėto, todėl politinės partijos, siekdamos politinių pokyčių, pirmiausia imasi keisti vaizdą, kartu keičia ir kalbą. Dėl to propaganda taip mėgsta pasitelkti menininkus, meno kalba yra paveiki, nes keliauja tiesiai į širdį, tai galinga komunikacijos ir įtikinimo priemonė.

Įdomu stebėti, kaip veikia Jasminos Cibic filmas „Nugriauk ir atstatyk“. Konstrukcija būdinga meno kūrinio paveikumo mechanizmui  – nors žiūrovas žino, kad visos aktorių įgarsintos kalbos yra surinktos iš realaus gyvenimo, skirtingų veikėjų kalbų (beje, itin aktualių ir atspindinčių diskusijų temas šiuolaikybėje), jis racionalizuoja  – pradeda įsivaizduoti, kad kalba vyksta apie pastatą, kurį mato ekrane. Nors ir pritaikome kuriamą pasakojimą fikciniam atvejui, tuo pat metu suprantame, kad tikroji kalba vyksta metalygmenyje  – per keistą atvejo studiją kalbama apie universalius dalykus. Ši įžvalga neapsaugo žiūrovo nuo poveikio, atvirkščiai  – atpalaiduoja, nes suprantamos žaidimo taisyklės. Atsipalaidavęs žiūrovas nejučia pasiduoda kūrinio įtakai: „Meno kūrinys  – tik fikcija, nieko negali atsitikti.“ Ar ne taip veikia poveikio kampanijos visuomenėje? Taip, kaip įdedami žodžiai į aktorių lūpas šiame kūrinyje, galima pamatyti paralelę su menininkais, kūrusiais ideologijų užsakytus kūrinius. Nuostabiai priderintoms prie interjero aktorėms realizmo elementų turinčiame fikciniame kūrinyje suteikiami pagrindiniai vaidmenys, joms tarsi suteikta teisė kalbėti, tačiau jos kalba ne savo tekstą. Svarbiomis temomis, tačiau politinės galios apleistame pastate, tuščiuose gražiausiuose kambariuose, lyg kam rūpėtų teksto turinys  – estetikos pakanka. Kamerinės scenografijos efektas tik sustiprina tikra ir netikra įspūdį. Veikėjos pasiskirsčiusios keturis vaidmenis: architektės, menininkės, aplinkosaugininkės ir pragmatikės. Bet galiausiai jų kalbos pradeda prieštarauti pirminei idėjai, susivelia požiūriai ir vaidmenys, lyg apnuogindami sistemos anomaliją. Kaip ir realybėje, laikui bėgant, keičiasi politinė situacija, keičiasi ir tai, kas komunikuojama, tačiau veikimo metodas lieka. Vaizdas ir tekstas  – pagrindinės ašys, o nuoseklumas ir kritinis vertinimas lieka antraeiliai dalykai.

Šio kūrinio kontekste neatsitiktinis ir pats pastatas  – Federacijos rūmai Belgrade, dar vadinami Serbijos rūmais. Jie yra įdomūs dėl to, kad buvo statomi kaip modernaus socialistinio administracinio miesto Naujojo Belgrado parodomasis simbolis. Konkursą laimėjo kroatų architekto Vladimiro Potočnjako projektuotojų komanda. Tačiau netrukus Jugoslavija buvo išmesta iš Kominformo ir štai kas nutiko  – projektavimo darbai sustojo, buvo neaiški politinė situacija. Projektui nesibaigus, architektas numirė, o į jo vietą paskirtas serbų architektas Mihailo Jankovićius. Architektūrinis skonis per tą laiką pasikeitė ir klasicistiniai socialistinio realizmo bruožai tapo nebepopuliarūs, nes nebeatitiko naujo šalies politinio klimato ir meninio skonio. Naujoji estetika turėjo komunikuoti naują vėją, naujas vertybes. Dėl to buvo orientuojamasi į modernistinius jausmus ir tarptautinės architektūros tendencijas. Politinis pokytis instrumentalizavo ir vizualinę architektūrinę kalbą. Jasminos Cibic „Nugriauk ir atstatyk“  – daugiasluoksnė provokacija. Menininkė tarsi sukioja Rubiko kubą ir tikrina, kaip reaguos žiūrovai.

Deimanto Narkevičiaus filmas „Galva“, dokumentiniais kadrais pasakojantis apie Karlo Marxo galvos skulptūros Chemnice, Rytų Vokietijoje, atsiradimą 1971 m., prasideda vaikų pasisakymais apie tai, į ką jie norėtų lygiuotis užaugę. Vienas berniukas pamini Zoją Kosmodemjanskają. Šitą vardą atsimenu, nes tuo metu, kai sovietiniais laikais mokiausi Vilniaus Salomėjos Nėries vidurinėje mokykloje, būdavome suskirstyti į būrius. Nors priklausiau Zojos Kosmodemjanskajos būriui, kokia jos, kaip sovietinės didvyrės istorija, atmintis nefiksavo. Narkevičiaus filme matome vaikus, kurie, atrodo, irgi nelabai žino, bet įvardinusių sovietinių didvyrių vardus niekas ir neklausia kodėl. Kodėl Zoja Kosmodemjanskaja  – niekam klausimas nekyla. „Teisingas“ atsakymas nekvestionuojamas. Įdomu tai, kad „kodėl“ klausiama tik kelių vaikų  – tų, kurie atsakė norintys būti panašūs ne į sovietinius veikėjus, bet į mamą ar brolį. Atrodo, kad „galva“  – nors labai didelė  – gali likti tuščiavidurė. Stebint filmą iš šiandienos perspektyvos, tampa aišku, kad, priklausomai nuo laikmečio, žinome, kuo reikia tikėti, pasistatome atitinkamas galvas, vėliau jas keičiame kitomis, senąsias būtinai pašalindami. Bet svarbiausia tai, kad veikimo principas nesikeičia: mes nekeičiame metodo  – skirtingą turinį pilame į tas pačias tuščiavidurių galvų formas. Čia tiktų grįžti prie Castoriadžio. Heteronomiškos visuomenės neklausia ir nesigilina, kokiais metodais gyvena, koks pamatinis mąstymo žemėlapis veikia  – o juk gali būti, kad išgyvendami pokyčius mes vis dar esame ten pat, tik kitoje scenografijoje.

A. G.: Porą žodžių apie Narkevičiaus kūrinį. Man labai artimas jo požiūris į laiką ir atmintį, kad atmintis yra nelinijinė, ji nėra nuosekliai besitęsianti, o priklausoma nuo dabarties ir replikuojanti dabartį. Narkevičiaus filmo žmonės iš esmės niekuo nesiskiria nuo dabartinių žmonių. Nors drabužiai kitokie, tačiau patys žmonės tokie patys kaip ir mes. Nei labai liūdni, nei žvynuoti. Mes nematome jų veiduose grėsmės ir siaubo, jų veidai režimo štampu nepažymėti. Jie atrodo visai linksmi, gyvenantys savo gyvenimą. Ir todėl, man atrodo, svarbu labai aiškiai pasakyti savo poziciją, kuri galbūt nėra visiškai populiari šiandien. Aš manau, mes neturėtume griauti tų materialinės kultūros paminklų, nevalyti viešųjų erdvių ir netrinti istorijos sluoksnių iš miesto. Prieš akis turėti istorijos pamokas, manau, yra svarbu tam, kad jos nepamirštume. Skirtingų epochų paminklai turi stovėti greta tam, kad visuomet galėtume palyginti senus su naujai pastatytais, net jei į kai kuriuos žvelgti nemalonu. Nes jeigu tik vienas galvas pakeičiame kitomis, kaip minėjo Eglė, tai nepasikeičia pats principas. Tai, kas yra viešosiose erdvėse, visi miesto sluoksniai kiekvieną dieną mums primena ir truputėlį sustiprina tuos kuoliukus, ant kurių laikosi atminties tinklas, ir neleidžia jo nupūsti ten, kur traukia vaizduotės ir propagandos skersvėjai.

Ir kitas aspektas, ką taip pat matome iš Narkevičiaus filmo. Atminčiai svarbu ne tik herojai ir antiherojai, bet ir daugiabalsiškumas, paprastų žmonių asmeninės istorijos. Skulptorius rūko, truputėlį pakalba ir lipdo molio gabaliukus. Bet atminties pasakojimą kuria ir kiti žmonės, daugybė žmonių, kurie turi savo prisiminimus, gyvenimo planus. Vaikai, kurie atsako į klausimus, kuo nori būti užaugę, tarsi simbolizuoja tas skirtingas istorijas. Jie kartoja vardus, kuriuos išmoko kartoti klausydami to laikmečio ir režimo ideologinių pasakojimų, taip pat nenuoširdžiai ir mielai kaip ir mūsų vaikai, kurie yra stropūs ir taip pat žino, ką pagarbinus galima gauti gerą pažymį ar pagyrą. Todėl suprantame, kad tos istorijos nėra tik apie ideologiją, jos galbūt ir apie kasdienybę, tai, ką jie tuo metu sutiko, ką jie galbūt valgė, su kuo susirašinėjo, ką įsimylėjo. Jei ne tam tikro laikmečio estetikos drabužiai, kuriamo monumento Karlui Marxui stilistika ir galų gale traškanti kino juosta, kažin ar suprastume, kad šis filmas ne apie mus.

K. D.: Jeigu kalbėtume apie tautokūros procesą, tai jis, kaip minėjau, dažnai yra integracinis. Jeigu konstruojamas naratyvas ir fikcija yra sėkmingi, tai jie apima daug dalykų, jungia skirtingus praeities klodus. Petro Cvirkos paminklo griovimo atveju matome bandymą ne integruoti, o šalinti tam tikrus praeities dalykus iš naratyvo. Tad vėl kyla klausimas: kas turi teisę spręsti, ką privalu pamiršti, o kas yra ir kaip yra atmintina? Čia galime kalbėti apie tuos pačius kuoliukus ir materialius dalykus.

Taip pat kyla klausimas apie metodą  – man rodos, sėkmingas pasakojimas yra toks, kai praeitis yra perinterpretuojama ir praeities įvykiai ar palikimas yra integruojami, o ne ištrinami. Jeigu kalbame konkrečiai apie Cvirką, tai praėjusio amžiaus paskutiniame dešimtmetyje valstybė buvo kuriama atsispiriant nuo buvusio ir naujo elitų susitaikymo. Pasiektas kompromisas ir konsensusas steigė ateitį ir formavo vieningos visuomenės naratyvą. Cvirkos paminklo nuvertimo kontekste galime matyti bandymus revizuoti šį nepriklausomybės atkūrimo pradžioje sudarytą kontraktą. Bet norisi toliau plėtoti atminties ir galios klausimą. Stebint 2021 m. rudenį Petro Cvirkos skvere vykusią jūsų akciją „Nepamirškime nebeprisiminti“, atrodė, kad menas bando saugoti patį save nuo nuvertimo?

A. G.: Menas šiuo atveju siekia saugoti ne tik meną, bet ir meno autonomiją bei meno funkciją. Beje, prieštaraučiau Karolio ankstesniam teiginiui, kad menas  – saugi fikcinė erdvė. Menas gali sukelti realių problemų, dėl meno žmones kai kuriose šalyse ir į kalėjimą uždaro ar nužudo. Dėl fikcinio meno būna nemažai realių problemų, kaip ir dėl įsivaizduojamų bendruomenių. Ypač jeigu menas braunasi į avangardą visuomenės minties erdvėje ir ieško naujų prasmių, dalyvauja visuomenės mąstyme. Ir mes matome, kad visada, net besikuriančios demokratijos sąlygomis, yra galios pozicijos ir galios struktūros, kurios bando menininką nustumti į ariergardą, laikyti saugiu atstumu nuo visuomenės kritikos, prasmių ir tikslų paieškos, laikyti patogiai, kad jis būtų saugus propagandistas, kurtų gražius dalykus, derančius prie sofos arba prie isteblišmentinio naratyvo.

E. G.: Klausimas, „kas turi teisę spręsti“, kokia turi būti atmintis, kas turi išlikti, iš tiesų yra klausimas, „kas turi galios spręsti“, nes be galios pokyčių neįvyksta. Ne mažiau svarbus suvokimas, kad galia ne tik suteikiama, bet ir pasiimama, jei tik suinteresuota grupė suvokia savo galimą įtaką ir ja aktyviai pasinaudoja. Nuo to, kaip meno institucija plačiąja prasme pozicionuos save visuomenėje, priklausys tiek meno galia, tiek autonomija. Galia demokratinėje visuomenėje taip pat apibrėžiama teisinėmis priemonėmis. Nors kūrinio „Nepamirškime nebeprisiminti“ atveju galios struktūra, Vilniaus miesto savivaldybė, leido sau nesilaikyti savo pačios nustatytų renginių organizavimo nuostatų. Vėliau įvykęs teismo procesas nustatė, kad renginys buvo be pagrindo sustabdytas ir kad leidimas vis dėlto buvo išduotas. Savivaldybė, suskubusi demontuoti Cvirkos paminklą, tokiu būdu eliminavo teisingumo atkūrimo galimybę  – įgyvendinti sustabdytą renginį, kaip buvo suplanuota, be paminklo tapo neįmanoma. Istorinis kontekstas pasikeitė. Šią istoriją vertinčiau kaip kasdienybės spektaklio veiksmą, pasukusį nenumatyto scenarijaus linkme.

Net ir šiandien stebime spektaklį, vykstantį toliau, galbūt sulauksime naujo veiksmo, ir tai yra natūrali visuomenės būsena. Castoriadis teigia, kad visuomenės kūrimas vyksta nuolatos. Nėra atminties, kurią galima ištrinti, ji tiesiog keičiasi ir yra nepertraukiamai kuriama. Kuriama ne tik galios institucijų, bet ir kiekvieno iš mūsų, nes kiekvienas esame institucija. Tai taip pat reiškia, jog tam, kad pervertintume atminties ženklus, net meninės intervencijos nebūtinos, nes šiandien ir sovietiniai monumentai yra suvokiami kitaip nei tada, kai jie buvo pastatyti. Nori nenori gyvenimas ir žmonės jau yra pasikeitę, jie jau kitaip interpretuoja tuos kūrinius. Gal prasmingiau būtų daugiau pasitikėti kritiniu visuomenės mąstymu? Juk nebus taip, kad šiandien pamatę Marxo, Engelso ar Lenino paminklą staiga pradėsime žygiuoti ir skanduoti Zojos Kosmodemjanskajos būrio dainas. Net jei toks pavojus visuomenėje egzistuotų, tai monumentų panaikinimu jo neeliminuosime. Pirmiausia reikia kreiptis į mąstymo, vertybių registrus.

Projektas „Nepamirškime nebeprisiminti“ kvietė atsigręžti į save šiandien. Samanos  – praėjusio laiko simbolis, padedantis fiziškai pamatyti laiko medžiagiškumą. Nemaža visuomenės dalis eidami pro aikštę galbūt net nežino, kas tas Cvirka, kaip su ta Zoja Kosmodemjanskaja. Tačiau yra visuomenės dalis, kurios sovietinio laikmečio patirtims užgyti nepraėjo pakankamai istorinio laiko. Todėl praėjusio laikotarpio paminklai šiandien aktyvina diskusijas, kurios, pervertinus kūrinį (pvz., uždengus jį samanomis), galbūt galėtų būti naudingos visuomenės susikalbėjimo procesui, kurio metu visuomenė taptų brandesnė?

To dabar nesužinosime, nes savivaldybė šiame kasdienybės spektaklyje dalyvavo XXI a. Europos Sąjungos demokratijos kontekste liberaliai politinei krypčiai netikėtu amplua, pakreipdama spektaklio įvykius kita kryptimi. Uždraustas viešas ir atviras svarstymas, kaip spręsti visuomenės skaudulius ir kokios institucijos gali padėti to siekti. Tačiau naujasis scenarijus iškėlė kitus aktualius klausimus, tiesiogiai susijusius su mūsų demokratijos branda,  – visuomenės ir menininko autonomijos klausimus.

Turime suprasti, kad kūrinys iš tiesų buvo ne apie Cvirką, jo, kaip kūrėjo ar visuomenės veikėjo, istoriją ir jos interpretaciją, o apie paminklo sovietmečio veikėjui būvį ir dabarties santykį su juo (ši diskusija taip ir neįvyko). Naujasis kūrinio scenarijus atskleidė, kad sovietiniai metodai šiandien vis dar veikia  – cenzūra, selektyvus teisingumo ir teisės interpretavimas, propaganda (savivaldybė ėmėsi melagingų pranešimų spaudai), demagogija ir ciniška politika. Meno kūrinio sukurta scenografija  – keletas kvadratinių metrų dirbtinio samanų sluoksnio  – apnuogino sovietinius reliktus būtent ten, iš kur šiandien garsiausiai skamba kovos su sovietizmu deklaracijos. Meninė intervencija įrodė esanti labai paveiki priemonė. Tačiau tik autonomiškas menas gali užduoti klausimus, vertus autonomiškos visuomenės siekių.

K. D.: Dabar pradėjau galvoti, kad tuštuma, kuri atsivėrė, kai buvo išgabenta ta skulptūra, man priminė tuštumą toje Narkevičiaus filme vaizduojamoje Marxo galvoje. Ir stebėtina, kaip vieną ideologiją tiesiog pakeitė kita, liberali, kuri, atrodytų, turėtų leisti kūrybai būti ir užtikrinti interpretacijų galimybę. Tačiau kartais ji atrodo lygiai tokia pat tuščiavidurė kaip ir ta, kuri buvo prieš ją. Manytum, kad pasikeitė forma, bet ne veikimo būdas. Ir gaila, kad tuos materialius kuoliukus šitaip ištraukiant panaikinama galimybė susitikti su dalyku, kuris tave provokuoja ir skatina mąstyti, galbūt netgi protestuoti ir perkurti savo aplinką ar perinterpretuoti ir praeitį.

Povilas (iš auditorijos): Šiais metais gana stipriai pasijuto karo atėjimas į viešąsias erdves. Kaip šiame kontekste keitėsi visuomenės ir politikų santykis su erdvėmis ir objektais?

A. G.: Jeigu teisingai supratau, tai kalbate apie daugybę meno kūrinių viešosiose erdvėse, kurie reflektavo karą?

P.: Iš esmės aš kalbu apie visą atsiradusį naujų kūrinių komplektą, paminklai buvo uždengiami ar perdažomi, griaunami. Tarkim, „Maskvos namų“ pastatas yra virtęs lyg ir kontrprotestiniu meno kūriniu.

A. G.: Žinoma, labai puiku, kad viešosiose erdvėse atsiranda kuo daugiau kūrinių, kurie kalba apie socialinius dalykus, nes mes, kaip posovietinė visuomenė, dar istoriškai turime jautrų požiūrį ir šiek tiek nevertiname socialiai angažuoto meno. Manau, kad dabar šiek tiek pasikeitė požiūris į tai. Čia man norėtųsi padaryti paralelę (gal ji nėra teisinga ir galima ginčytis): man tai primena psichologų praktiką ir tai, kad žmonės, pradėję domėtis psichologija, labai greitai išmoksta diagnozuoti kitus ir pamatyti problemas kitur, bet nematyti jų savyje. Šiek tiek panašiai vyksta ir su visuomenėmis. Labai gerai matome, kas vyksta ne mūsų šalyje, labai mokame reaguoti ir susitelkti, sukurti meno kūrinį, pamokantį kitą visuomenę, bet daug sunkiau pamatyti savos visuomenės diagnozes. Noriu pasakyti, kad išmokome kurti socialiai angažuotą meną ir kritikuoti svetimas visuomenes, bet ne savo. Bet nieko baisaus, mes esame demokratijos kelyje ir viskas gerai.

E. G.: Taip, demokratija yra metodas, ne turinys. Demokratija užtikrina įvairovę ir valdžios kaitos principą. Tai yra vienos svarbiausių ašių  – jeigu nėra objektyvių rinkimų, šalis nėra laikoma demokratine. Demokratija turi jai būdingą veikimo metodą, tačiau tol, kol paisoma metodo, ji neturi reguliuoti turinio. Čia tiktų prisiminti Johno Rawlso „nežinojimo šydo“ (the veil of ignorance) koncepciją. Rawlsas, ieškodamas teisingumą užtikrinančio visuomenės veikimo principo, pripažįsta, kad žmonės yra šališki, jie yra veikiami savo interesų, galimybių ir apribojimų, dėl kurių sunku susitarti, kas teisinga, leistina arba ne. Būtent todėl Rawlsas siūlo formuojant visuomenės veikimo taisykles eliminuoti šališkumą, savotiškai pamirštant, kokiai interesų grupei atstovauja įstatymo leidėjas, arba kitaip  – užsidengti nežinojimo šydu ir kurti tokią tvarką, kuri būtų teisinga nepriklausomai nuo to, kuo ir kokiam toje visuomenėje tektų būti. Kokios lyties, amžiaus, politinių, religinių pažiūrų, fizinių ar protinių gebėjimų, socialinių aplinkybių ir pan. Principas primena situaciją, kai tenka supjaustyti pyragą žinant, kad būsi paskutinis pasirinkti, kurį gabaliuką ragausi. Nežinojimo šydas turėtų neleisti susitapatinti su savo asmeninėmis aplinkybėmis. Tik tuomet, teigia Rawlsas, galime tikėtis atstovauti kiekvieno interesams.

Pasitelkdami šį principą galime pasitikrinti, kaip mūsų visuomenė priima kitaminčius, kaip užtikrina civilizuotą, demokratinės visuomenės vertą diskusijos procesą, kiek kiekvienas turi teisę ir galimybę pasidalinti savo nuomone, pabandyti įtikinti ir suprasti kitą, kaip veikia tiek formalūs teisiniai, tiek visuomenės požiūrio į kitą principai. Žinote, kaip sakoma, kad grandinė yra tiek stipri, kiek stipri yra jos silpniausia grandis. Tai va: visuomenė yra tiek demokratiška, kiek joje gali funkcionuoti radikaliausia mažuma. Ir čia nereikia painioti įstatymų ir žmoniškumo nepaisančių visuomenės grupių, kas itin aktualu karo Ukrainoje laikmečiu. Demokratija kartu yra ir teisinės valstybės struktūra. Metodas apima pamatines vertybes  – prigimtines teises, pareigas, pagarbą, atjautą, teisingumą. Apie tai kalba ir Rawlsas papildydamas savo koncepciją dviem pagrindiniais principais: laisvės ir skirtingumo. Laisvės principą žinome  – vieno žmogaus laisvė baigiasi ten, kur prasideda kito. Būtina stengtis išsaugoti kuo daugiau kiekvieno žmogaus laisvių. Skirtingumo principas idealiu atveju turėtų užtikrinti lygias galimybes kiekvienam, nepriklausomai nuo socialinių ar ekonominių skirtumų, nediskriminuojant nė vienu pamatinių vertybių punktu. Įvairovės principas neįkainojamas kūrybiškumo, kaip progreso variklio, kontekste.

K. D.: Neseniai teko matyti plakatą, agituojantį remti Ukrainą. Jame buvo pavaizduota matrioška, panaši į pamuštą lėktuvą, ir užrašas „Paremkite Ukrainą. Nuleiskite ant žemės rusą“. Kalbama jau nebe apie Rusiją, o apie konkrečią etninę grupę. Čia buvo paminėtas Rawlsas ir tai, kad teisinga visuomenė yra tokia, kuri yra steigiama, įsivaizduojant save silpniausio visuomenės nario vietoje. Jeigu tau pačiam silpniausio nario pozicija atrodo priimtina, tai tada daroma prielaida, kad ir ta visuomenė visiems bus vienodai teisinga. Tai įsivaizdavimo ir fikciškumo svarba, man atrodo, gražiai atsiskleidžia tokioje teisingos visuomenės sampratoje. Pridėkime  – atmintis ir įsivaizdavimas turi praeities ir ateities dimensijas. Tad turime sugebėti įsivaizduoti, kaip toliau gyvensime su žmonėmis, kurie mums atrodo įtartini ar nepriimtini. Rusai Lietuvoje gyveno ir gyvens. Čia  – jų namai. Visgi man atrodo, kad šiandien visuomenė veikia laisvo kritimo principu: stebint kai kurių visuomenėje žinomų žmonių elgesį, atrodo, nesvarbu, kaip mes elgiamės su mažuma esančiais kitų etninių bendruomenių atstovais. Tarsi leidžiame sau neįsivaizduoti, kad gyvensime su jais ateityje. Ir tai truputį baugina.

Juokaujant galima sakyti, kad filmo apie tuščią galvą kontekste šiandien mes elgiamės taip, tarsi būtume visai be galvos, lyg būtume begalviai.

E. G.: Esame nuolatiniame galvų keitimo procese.

A. G.: Puiku, kad pradėjome juokauti, diskusija senka. Tai aš pasinaudosiu proga ir po pajuokavimo šiek tiek pasikabinėsiu, nes įtampa jau kaip ir sumažėjusi. Apie tą įsivaizduojamų dalykų tikrumą ir netikrumą  – niekas nesako, kad jie netikri ar neveikia. Jie tiesiog materialiai, konceptualiai ir fiziškai yra kitos prigimties. Manau, tai labai svarbu įsisąmoninti ir suprasti, užtat duosiu pavyzdį. Jeigu nuspręstume susirinkti ir nutarti, kad žmonės nuo šiol matys infraraudonaisiais spinduliais, to nenutiktų, nes biologiškai tai neįmanoma. O kaip yra su tais įsivaizduojamais dalykais  – jie keičiasi nuo mūsų įsivaizdavimo ir užtai mums taip reikia tų materialių dalykų. Pavyzdžiui, pinigai. Juk tai popierėliai ir tiek. Mūsų įsivaizdavimas ir susitarimai sukuria jiems vertę. Yra toks postapokaliptiniuose pasakojimuose naudojamas stereotipas  – pinigų deginimas, kad sušiltum. Tai simbolizuoja, kad nebeliko civilizacijos vaizduotės, ji sugriuvo, ir liko tik tai, kas neįsivaizduota,  – popierius, kuris degdamas gali sekundei sušildyti rankas.

E. G.: Replikuosiu ir kartu pritarsiu: simbolinės vertės gali sudegti, tačiau tuojau pat kuriasi kitos  – „šventa vieta tuščia nebūna“. Minties galia neišmatuojama, bet jos ryšys su fizine materija galbūt yra artimesnis, nei mums iš pirmo žvilgsnio atrodo. Net jei tik sekundei, tik susišildyti rankas.