Audra
Dangės krantinė
Prie upės ir skvero
Šakų grandine
Tas gluosnis išgėręs
Prikaustė mane.
Prie upės ir skvero
Galbūt amžinai
Bus mano galeros
Ir mano namai.
Per marias
Sudie – lig pasimatymo
Rytoj ar kitą vasarą!
Jau mes į krantą iriamės
Per vakaro farvaterį.
Per marių sunkų vandenį,
Per juodą bangą verčiamės,
Ir mūs irklams pritardamos
Krantinės girgžda verkdamos.
Sudie – lig pasimatymo
Gal kitą mūsų vasarą!
Buvai, Smiltynės krateri,
Kaip karštas kūnas atviras.
Smiltim balta prisiglaudei,
Lyg bučiniais nudeginai.
O, saulėti akipločiai
Nežemiško gyvenimo!
Dabar ten mūsų pėdomis
Kažkas dar smėlį kuždina
Ir meiliai šnabžda prietemoj,
Tačiau ne mūsų lūpomis.
Jau saulę palydėjome
Į naktį ir į rudenį.
Ar mus atras tekėdama,
Dabar į tamsą judančius?
Sudie, Smiltynės vasara,
Aušros jau nebelaukiame –
Per vakaro farvaterį
Į kitą krantą plaukiame.
Gretos Ciūnytės nuotrauka
Audra
Kai pajūry atsirėmiau į vėją,
Kai su pušim svyruojančia stovėjau,
Kai bangos lėkė, guldamos po kojom,
Audros giesmes ir aš kartojau.
Bent vienas gyvas balsas šiam ūžme
Turėjo jungti dangų su žeme.
Keltai nekelia
Nė krust šakų šakelių tinklas,
Už lango danguje sustingęs.
Nė krust žmogus, darsyk norėjęs
Prie jūros susigrumt su vėju.
Jo keltas patylom išvykęs.
Nė krust vanduo – lygus kaip stiklas.
Tiltų gatvės lelija
Ką migloje veiki, skenduoli,
Įmirkusio akmens mieste?
Kur nuklydai, širdele puolus,
Nakties į gatvę išmesta?
Tamsos veidai – vien šlapios kaukės,
Ir pats nepakeli akių
Į tuos, kurie pro šalį plaukia,
Kuriems šiąnakt taip pat sunku.
Visi tą pačią miglą geriam,
Ir dūsta dugno migloje
Įmirkusio akmens karaliai,
Paklydus gatvės lelija.
Miesto parkas
Šiam parke rudenio miglos
Aš pasiliksiu jūsų žiemą,
Ir kai dangus baltai užklos
Pasaulį visą, čia, už sienos,
Tarsi paveikslo seno rėmuos,
Kartosis mano blausios dienos,
O kalendoriai negalios
Šiam parke rudenio miglos.
Dar ne pavasaris Girulių miške
Būtų filmas nespalvotas,
Virš kamienų, virš pilkų
Didelis žydrynės plotas
Jei nedžiugintų akių.
Būtų juoda, būtų šalta,
Iš pavasario kraštų
Jeigu saulė neįgeltų
Savo spinduliu karštu.
Negrįžusiems
Eisim, broliukai!
Vilnija nešienautos
Jūržolių pievos.
Eisim, broliukai!
Dugno žolynuos turim
Brydę praminti.
Karklės kapinaitės
Tegu sau jūra ošia –
Už kopų tau ramu.
Smėlynų žydi rožės,
Kaip rožės prie namų.
Kažkur ten bangos dūžta,
Kažkur toli – namai.
Į kopų rožę pustomą
Namus tu išmainei.
Vakarai
Ir vėl vakarais kvepia liepų žiedai,
Ir vėl tu džiaugies, kad kadaise radai
Šį miestą, šią gatvę ir šiuos namelius,
Kur dar vieną naktį miegosi ramus.
Kur dar vieną naktį širdis nesustos,
Kur dar vienas rytas išners iš tamsos,
Ir džiugins tave kaip kadais jau vien tai,
Kad vėl vakarais kvepia liepų žiedai.
