Apostatae nuo apostolus skiria ne tiek ir daug
Kai keletas jaunų žmonių prieš kurį laiką demonstratyviai paskelbė atsižadą katalikų tikėjimo, pirma mintis buvo – anoks čia nuostolis Bažnyčiai, jei ji netenka tų savo narių, kurie jai priklausė tik formaliai. Apostazė tikrai padarytų kur kas didesnį įspūdį, jei protestuodami iš Bažnyčios išeitų krikščionys, šį bei tą jau nuveikę jos labui ir gerai suvokiantys, kas ji yra, – tik jie kažkodėl taip nesielgia. Tačiau kuo toliau, tuo labiau gaila, kai kova dėl to, kad būtų gerbiamos žmogaus teisės, degantys žmonės, negalintys pakęsti nelygybės ar veidmainystės, apsisprendžia Bažnyčiai nebepriklausyti. Mane postsovietinės jaunystės maištas į Bažnyčią kaip tik atvedė. Bažnytinėse bendruomenėse taip pat yra visko, tačiau taip yra visur, kur tik esama žmonių.
Antra vertus, kiek kokioje nors demonstratyvioje apostazėje Kalėdų išvakarėse būta tikro skausmo dėl Bažnyčios klaidų, o kiek – noro atkreipti visų akis į save, kas dabar pasakys? Tačiau, pavyzdžiui, vyskupui labai sveika susitikti pasikalbėti su jaunais žmonėmis, ieškančiais teisingumo ir rėžiančiais į akis, kas ne taip. Kadangi tai irgi yra Sinodas. Nes lengva užsiliūliuoti 99 vadinamųjų tvarkingų avelių burbule ir nebejausti 999 999 nesušukuotųjų pulso. Juokinga tik, kai apostatai didžiuojasi susigrumią su pačiu vyskupu. Deja, tai rodo, kad ganytojo pareigų reikšmę jie ir toliau suvokia per klerikalizmo, su kuriuo patys kovoja, prizmę. Būti kunigaikščiu šių dienų Bažnyčioje laikoma prastu stiliumi – popiežius ją pamažu baigia grąžinti prie Jėzaus mokymo, kuris skelbia: „Kas iš jūsų nori būti didžiausias – tebūnie jūsų tarnas.“ Galų gale paradoksaliausias dalykas: protestas kitąsyk galbūt iš tiesų yra arčiau tikėjimo ir kvietimo atsiversti, nei galėtum pamanyti. Šiaip ar taip, truputėlį arčiau nei neretai tik išorinis krikščioniškų vertybių deklaravimas.
Jaunatviškas maksimalizmas gražus visais laikais, tik dauguma skelbiamų argumentų, kodėl renkamasi išeiti, –
paviršutiniški, paremti gerokai senstelėjusiomis ar netiksliomis žiniomis apie Bažnyčią ir tam tikrame diskurse paplitę kaip kažkada gajus mitas apie žydų į macus dedamą krikščionių kūdikių kraują. Tad pakomentuoti bus neprošal.
Geru žmogumi galima būti ir ne Bažnyčioje. Galima būti ir Bažnyčioje. Kaip nieko nekeičia etiketės, taip nieko nekeičia ir jų nusiplėšimas. Kažką keičia tik apsisprendimas kur nors likti ir pačiam daryti tai, ko matai, kad trūksta.
Bažnyčia aptekusi turtais ir nepadeda vargšams. Kai kur Bažnyčia apskritai vos išsilaiko, dar ir kaip padeda vargšams ir ieško vis naujų solidarumo būdų jiems pagelbėti. Tikrai toli gražu ne visos galimybės išnaudotos, bet siūlymas parduoti turimą – bendros paskirties! – turtą ir gautus pinigus išdalyti neturtingiesiems primena ištrauką iš marksistinio traktato. Apeigoms ar administravimui skirtiems pastatams, meno kūriniams, liturginiams indams pinigus suaukojo patys žmonės, kurie ir yra Bažnyčia. Pavyzdžiui, Bažnytinio paveldo muziejuje saugoma Senosios regulos Visų Šventųjų bažnyčios Mišių taurė, kurios pėdoje yra įrašas, liudijantis, kad taurę 1650-aisiais iš surinktos išmaldos dovanojo elgeta Kasparas Miskelevičius, aiškiai turėjęs didesnį supratimą, jog ne vien duona žmogus gyvas. Evangelijoje pasakojama istorija apie moterį, Jėzaus mirties išvakarėse išpylusią ant jo galvos labai brangaus aliejaus. Įdomu, kad Judas piktinosi būtent bereikalingu pinigų švaistymu – esą verčiau juos reikėję atiduoti vargšams. Ir, žinoma, kur kas maloniau taškyti laiką feisbuke ar instagrame žavingai sekant istorijas, kaip padėti turį kiti, užuot tyliai nuėjus į „Carito“ valgyklą papilstyti sriubos.
Bažnyčia nemoka mokesčių. Nes ji veikia pagalbos vieni kitiems principu, o ne užsiima verslu ar yra pelno siekianti organizacija. Kad ji teikia ritualines paslaugas, gali pasirodyti nebent žmogui, atėjusiam iš gatvės. Dėl finansinių skandalų ar kunigų, mėgstančių baksnoti į kainoraščius, žinoma, gėda. Kaip ir dėl kai kurių žmonių, kurie Bažnyčioje pasirodo kaip jaunas mėnulis tik atšvęsti kokios nors savo šventės ir nesupranta ar nenori suprasti, jog tai, kuo jie pasinaudoja, kad ir liturginiai reikmenys, patalpų priežiūra, apšvietimas ir šildymas, – kainuoja.
Celibatą reikia panaikinti. Celibatas nėra žiaurus elgesys su žmonėmis, nuo kurio reikėtų ką nors gelbėti. Apsispręsti su niekuo nemiegoti taip pat yra viena iš žmogaus teisių. Jei netinka sąlygos, visada galima rinktis netapti kunigu. Celibato patogumas Bažnyčiai kaip institucijai, regis, ilgainiui nenusvėrė potencialių iš dalies susijusių problemų: didelio masto lytinio išnaudojimo, pastaruoju metu gana sparčiai ėmusio ryškėti kunigų trūkumo. Galbūt celibato, kurio krikščionybės aušroje ir nebuvo, ilgainiui galėtų nebelikti, o kol kas, užuot šokinėjus po drastiškus kraštutinumus, pakaktų žadėtojo didesnio pasauliečių vaidmens ir vedusių kunigų atokiose vietovėse. Bet pirmiausia reikėtų nustoti ignoruoti dramblį kambaryje rengiant seminaristus. Tai yra, užuot jaunus vyrus iš seminarijų be sąžinės graužimo paleidus į parapijas išradinėti dviračio, galima sakyti, negavusius tinkamo šios srities ugdymo, – neapykanta kūniškumui ir keistoki dėstytojų pagūžčiojimai pečiais šia tema, sprendžiant iš vaisių, nėra tinkamas ugdymas, – pradėti mokyti kurti pagarbų santykį su moterimis (ir vyrais!). Ir apskritai, čia taip pat galėtų suveikti anas principas: eisiu ir pats būsiu toks kunigas ar dėstytojas, kokių reikia. Tik keista, kodėl žmonės, nelaikantys savęs Bažnyčios dalimi, mano turį teisę išsakyti savo nuomonę apie celibatą, tačiau stebisi, kai Bažnyčia daro tą patį jų pasirinkimų seksualinio gyvenimo sferoje atžvilgiu?
Bažnyčia dangsto kunigus pedofilus. Jau kuris laikas tiria, viešina ir prašo pranešti apie tokius atvejus.
Moterys negali eiti aukštų pareigų Bažnyčioje. Seniausiai gali ir vis dažniau eina, taip pat Vatikane.
Kodėl moterys negali būti kunigėmis? Iš tikrųjų, kodėl? Panašu į tai, kaip palyginti neseniai mergaitėms nebuvo leidžiama mokytis. Per krikštą tiek berniukai, tiek mergaitės tampa visuotinės kunigiškosios tarnystės dalininkais. Vadinasi, tarnaujamajai kunigystei šventinti moteris pagrindas ne tik yra – jis pats tvirčiausias, koks tik gali būti. Argumentas, kodėl moterys negali būti įšventinamos: esą apaštalai buvo vyrai. Tačiau štai Marija Magdalietė, kuriai pirmai pasirodė prisikėlęs Jėzus, krikščioniškojoje tradicijoje vadinama apaštalų apaštale. Kaži kodėl jis pasirinko tokią ir anomis dienomis nepatikimą liudytoją: geras žydų humoras ar nuoroda mokiniams, kuriuos permatė kiaurai? Ar ir tai, ir tai? Sensus fidei sako, kad sūdną dieną apžvelgęs perdėm vyriškas hierarchinės kunigijos gretas Jėzus gali atgręžti savo romias akis ir švelniu balsu užduoti paprastutį klausimą: „O kur moterys?“
Abortas neturi būti laikomas kūdikio nužudymu, Bažnyčia moterims skiepija kaltę. Atsiprašau, bet man atrodo absurdiška teigti, kad embrionas, po kelių mėnesių tapsiantis vaisiumi, o dar po kelių – Elžbietyte ar Jonuku, yra ne tas pats žmogus nuo pat pradėjimo momento iki kūno po mirties. Šiaip abortas yra nepalyginamai gilesnė ir platesnė problema nei moters teisės į savo kūną pažeidimas: visais įmanomais atvejais abortas yra ne jį pasidariusios moters, o kolektyvinė kaltė, pradedant šį sprendimą priėmusį žmogų užauginusiais tėvais, pradėto kūdikio tėvu ir baigiant visuomene – mumis, kurie galėtume mažiau smerkti, geriau pasirūpinti nelauktais kūdikiais ir jų motinomis, o visų pirma – lytiniu švietimu.
Dievas baudžia už nuodėmes, siųsdamas nelaimes. Tai netgi nėra krikščionybės mokymas, kas rodo, kad su pastaruoju apostatai atsisveikino nė nesusipažinę.
Bažnyčia skatina mintis apie kančią. Kančia gyvenime, deja, egzistuoja, ir nemenkais kiekiais. Jos neigimas ne tik sukuria iliuzinį pasaulio vaizdinį, bet ir atima galimybę kančią išgyventi kaip vertingą patyrimą.
Kur yra Dievas, kai kenčia vaikai? Į panašų klausimą jau yra atsakęs popiežius Pranciškus: o kur tokiu atveju yra žmonės?
Bažnyčia rodo atvirą neapykantą LGBTQ+ asmenims. Bažnyčia, priešingai nei daugelis įsitikinę, nuolat kinta, todėl joje tuo pačiu metu galima rasti ir nykstančių, ir besiskleidžiančių dalykų. Bendruomenių, kurių durys atviros visiems, yra, ir nemažai, – kas ieško, tas randa. Jei neapykanta vadinama kova prieš valstybinio (!) įstatymo priėmimą, pagal kurį homoseksualių asmenų partnerystė būtų laikoma šeima, na, tai ne neapykanta, bet ir ne sielovada. Tai galios žaidimai. Kita karta žais jau kitaip, broliškiau. Tik jei jau prabilome apie laisvę, lygybę ir brolybę, turėti vilčių, kad queer kaip ideologija, blogąja šio žodžio prasme, Bažnyčioje grieš pirmuoju smuiku, yra maždaug tas pats, kas atėjus į LGBTQ+ vakarėlį tikėtis, kad visi unisonu ims kalbėti rožinį.
Kiekvieno laisvė tikėti ar netikėti yra gerbtina. Tik reikia suvokti, kad išėjimas iš Bažnyčios mažai nuo ko iš tiesų atskiria ir kad niekur toli nenubėgsi. Gali nutraukti saitus su Bažnyčia, bet jokiais Romos katalikų tikėjimo atsisakymo dokumentais neatšauksi paties krikšto, įsigėrusio į odą su krikšto vandeniu ir aliejais. Neretai ir vardelis lieka gražus, krikščioniškas. Lieka dėkingumas už mylimą miestą, kurio veidas nebūtų tokio reto grožio be bažnyčių bokštų ar valandas mušančios Katedros varpinės ir aikštės – pasimatymų ir susitikimų vietos, jėzuitų įkurto universiteto, Bernardinų sodo, daugybės su krikščionybe susijusių įvairiausių sričių meno kūrinių ir t. t. Lieka kokia nors neišvengiamai tikinti buvusi senelė arba prosenelė, dėl kurios genų ar auklėjimo galiausiai dabar ir esi jautrus neteisybei ir žmonių persekiojimui. Lieka meilė žmonėms, niekuo nesiskirianti nuo meilės, apie kurią kalba ir kuria gyvena krikščionybė. Ir lieka Kalėdos ir Velykos, kurios, kaip besivartytum, yra susijusios ne su šeima ar pavasariu, net ne su religija, o su Jėzumi. Jei ne jis, jauniesiems nūdienos apostatams nė nebūtų prieš ką maištauti, nuo ko atsiriboti ar kur sugrįžti. Lieka visus apkamšanti malonė.
