Žemaitėjė

mylu žiaurę. Sunkiai aprašomu jausmu. Nors mylėti pirmiausia reikėtų žmogų, myliu – žmogų, žmoną, Žemaitiją. Tapomas paveikslas būtų per didelis, nerealizuojamas, todėl vos keli padriki štrichai, švelnūs kaip eglių viršūnės ir skaidrūs kaip bala rudens molyje.

Taigi dar kartą – Žemaitija stoja į tvirtą rikiuotę: Žmogus, Žemė, Židinys, Žodis. Visi važiuojantys link pajūrio keikia žemaitišką atkarpą kaip nuobodžiausią – vien šlapi krūmynai, nėr kur akių paganyti, sustoja kas aukščiausioje autostrados vietoje gamtinių reikalų prispirti, tiek tos Žemaitijos. O ta aukščiausioji vieta tik ženklas skubančiam, tikrosios aukštumos tolėliau, šiaurėje, už Kaltinėnų, oho kokios viršūnės! Žemaitijos forma, kaip Česlovas Kudaba kadais pastebėjo, – lyg varpas. Aukščiausios kalvos, toji varpo viršūnė tarp Telšių, Žarėnų, Tverų, Kaltinėnų, Užvenčio, o aplink šias piliakalnių prismaigstytas aukštumas žemesnių plynaukščių supantis ratas: Salantai, Rietavas, Skaudvilė, Tytuvėnai, Kuršėnai. Kas už šio rato, išskyrus šiaurinę dalį, jau ir Žemaitija tikras žemaitis nelaikys.

O ant varpo paviršiaus – miškai, pelkynai ir kūliai.

Žemaitijos miškai ne kokie ten pušynėliai – tamsūs eglynai, juodalksnynai, žemaičiui ir mišku sunku būtų vadinti tas kerpėmis ir baravykais apaugusias pieskas kur nors palei Zervynas. Žemaičiui jei miškas – tai be guminių batų ten kojos nekelk – ne juokams, ne lengvam pasivaikščiojimui skirta rūsti vieta. Nuo kalnų bei miškų gal ir reikėtų pradėti kalbėti apie Žemaitiją.

Važiuodami kur nors nuo Tverų link Medingėnų nesistebėkite, jei kelią perbėgs neaiškus tamsus siluetas, nei žmogus, nei elnias, nei šuo, nei paukštis. Apskritai riba tarp žmogaus ir žvėries Žemaitijoje ne tokia aiški, troboje jis dar žmogus, o miške, žiūrėk, jau… O kaip kitaip būtų išgyvenę žemaičiai? Jei kam per stiprus toks palyginimas, galvokite apie žmogų kaip gamtos dalį.

O gal ir ne šiaip sau Prosperas Mérimée aprašė Žemaitiją, likę jos pakampėse dar prancūziškų žodžių, o jei nelikę, tai ką tik išnykę, pats pamenu ir buolė (kamuolys), ir plumės (slyvos, dar vengerkom vadinamos), ir sakės (le sac – krepšys).

O kalba? Iš šono regis – grubi, nerangi kaip ir pats žemaitis, bet kiek joje malonybinių žodelių! Niekur Lietuvoj nerasit jų tiek. Varga vabaleli, tu, – lupa vyrą žemaitė. O kokie ištęsti patylėjimai, o reikšmių tose pauzėse! Ir nesupranta šių pauzių niekas, sako, kad nekalbūs tie žemaičiai. O žemaitiško tylėjimo neįstengia perprasti, neduota atvykėliams, susikalbama čia tylint, susikalbama žvilgsniais, mostais – taip pat išgyvenimo strategija. Žemaitis arba tylės kaip kuolas į žemę įkaltas, arba jau kaip drėbs, tai drėbs, kad kalnai ir kūliai sudundėtų. Pasakoja štai prašalaitis grįžęs iš Žemaitijos: prieina prie manęs žemaitis, na, ne prie pat prieina, laikosi per pagarbų žemaitišką dvidešimties metrų atstumą, stovi taip, žiūri, nieko nesako. Galvoju, gal ko nori žmogus, gal ką rezga, bet ne – stovi, manęs nekalbina. Laba diena, – pasisveikinu. Gal ko norėtumėt? – paklausiu. O tas tik sumurma kažką, mosteli ranka, pakraipo galvą. Tad sėdau į automobilį ir nuvažiavau. Keisti tie žemaičiai, – pabaigia pasakojimą.

Bet žemaitis ne šiaip sau stovi, jis žiūri, stebi, mąsto, vertina, galvoja, ką čia pasakius, jis dar tik ruošiasi tikram pokalbiui, o anas atvykėlis jau ima kažką kalbėti, pats skuba, žemaitį skubina, kai laikas pokalbiui dar neprisirpęs. O žemaitis grįžęs namo: veiziejau veiziejau, dorns kažkuoks, nieka nesupratau.

Bet nebežinau, ar ilgai ta kalba žemaičiai besidžiaugs – studentų iš tarmės jau nebeatskirsi. Dabar internetas moko kalbėti – nebe kiemas, o ir tame kieme vis daugiau aukštaitiško ir suvalkietiško, suprask, bendrinio lietuviškumo. Paskambinau štai į Varnius ir gavau atgal taisyklingą šiuolaikišką lietuvišką kalbą, jaunatvišką, lyg su kokiu startuoliu Vilniuje kalbėčiausi. Ech, nusivyliau. Nieko gero ta kalbos globalizacija, su kalba juk keičiasi ir mąstymo būdas, regis, geriau, paprasčiau turėtum susikalbėti, o juk – ne. Nesinorėtų, kad Lietuva taptų be skirtumų, be spalvų, jau dabar lauktuvių neįmanoma atvežti iš kito Lietuvos galo, visur tos pačios lentynos – ar Varėnoje, ar Skuode. O būdavo: jau aš tikrą nelaužysu leižovė. Kur tie stangrialiežuviai pasidėjo? Nyksta? Žinoma, yra pavojaus: kur kalbos grynuoliai išlikę? Taip – visokiuose dar nuo baudžiavos įvairiomis formomis išsilaikiusiuose kaimų kumetynuose – karus, kolchozus pergyvenusiuose, net ir nepriklausomybės laikotarpis tokiems kalbos draustiniams buvo palankus – gyvenk kaip nori, o ir pilk kiek lenda, kiek smagu. Tik nelygiavertė ši kova, šnapšė stipresnė, o dar visokie karai su alkoholizmu, už žmonių teises ir gerovę. Žinoma, nebeatitinka laikmečio tie girtuoklių sambūriai ir šiaip… nehumaniška, bet, kalbant tik apie kalbą, oho kokios ten gelmės dar buvo išlaikomos, niekur neišeksportuotos, oho kokie posakiai, lyg mamutų kaulai amžinajame įšale. (Kaip čia neprisiminti klimato kaitos.)

Štai dar visai neseniai pažangi Lietuva klausė – kodėl nesiskiepija tas žemaitis, kodėl spyriojasi lyg koks gyvulys? O atsakymas juk paprastas, ant žemės padėtas: ons nanuor. Čia sunku ką nors detaliau paaiškinti, nanuor i vėskas, kai užsimanys, tuomet ir pasiskiepys. Visa Žemaitija lyg Visata tame nanuoru. Atskiras pasaulis ir nelįskit į jį, nesuprasit, neišmąstysit jo loginiu mintijimu. Tamsioji masė? O Visatą kas sudaro?

Arba štai Kretinguo eina dvi merginos, gal draugės, gal bendradarbės, gal dukra su mama. Al ek tu pėstė, – sušunka jaunesnioji. Ir ką? Kur nors Utenoj nelabai gražiai suskambėtų, nekultūringai, o čia – normali kalba, juk nieko blogo ir nenorėta pasakyti. Tai galėjo būti jaustukas (oho!), nusistebėjimas (negali būti!) ir tik tiek, joks čia viena kitos įžeidinėjimas. Nuvažiavus į Žemaitiją, kai nuo jos šiek tiek atpranti, visada reikia kažką panašaus išgirsti, tokie posakiai įžemina, įžemaitina, ir tuomet tikrai supranti, kur esąs – šventojoje Žemaitijos žemėje. O neišgirdęs taip ir liksi turistas to šventumo nesupratęs, šalia ar anapus jo.

Oho kiek turi žemaičiai šventų vietų ir jos kažkaip mistiškesnės, kažkokios gūdesnės nei kitoj Lietuvoj – ir Šatrija, ir Medvėgalis, ir kūlgrindos visokios, kad jas kur… Štai Lopaičių šventas mazgas, kuriame ir gūdus miškas, ir kalnai, ir šventas šaltinis – Aitros ištakos. Irgi pavadinimas – Aitra, šalta, deginanti! Tempia žemaičiai tą šventą vandenį į plastmasinius bidonus prisipylę, rūko kaip kaminas vienas ir betempdamas: gal pamačys. Ir nepasakysi, kad mažiau rūkyk, tada ir pamačys, ne, nepasakysi. Net į buteliukus imta tą vandenį pilstyti.

Ir tie vieniši šimtamečiai ąžuolai laukuose, pakelėse, beveik visur liudijantys buvusią sodybvietę. Net kolchozų pirmininkai siautėjant visuotiniam melioracijos vajui nedrįsdavo jų pjauti. Bijojo žemaičių dievų (savų juk!).

Šiaip žemaičiai kaip niekas kitas Lietuvoj ir šiandien linkę kurti visokius naujus prietarus ir apeigas. Tep rek i vėskas ir nepaklausi, kodėl tep rek, nes dar ir į dūdą gausi už tokį klausimą. Jau tikrai nebežinosi, kaip elgtis į kokias šiuolaikines žemaitiškas apeigas pakliuvęs. Tad jei kada pakliūsit, elkitės kaip šventovėj, nieko neklausinėkit, melskitės, medituokit, garbinkit žemaičių stabus ir išmislus.

Girininkas Aleksandras Tenisonas, 1944 metais emigravęs iš Lietuvos (vėliau gyvenęs Belgijoje), 1975 metais Čikagoje išleido knygą „Žemaitijos girių takais“, kurioje aprašė girininkavimo pirmuoju nepriklausomybės laikotarpiu patirtis, prisiminimus. Nuostabi knyga ir ją tikrai vertėtų perleisti. Knyga reikalinga ne tik miškininkams, reikalinga platesniam žmonių ratui, nesikuklinant – Lietuvos kultūrai. Vien istorija apie kovojusį dėl žemės ir į Peterburgą pėsčiomis ėjusį Justiną Šerūną iš Jerubaičių ko verta! Visa šeima įsikibusi į žemę, net gyvenimą susiplanavę, kas turės vaikų, kas netekės, kad tik žemė svetimiems neatitektų. Ir laimėjo teismuose prieš patį Plungės Oginskį! Smagu, kad Šerūnų gatvės pavadinimas Jerubaičiuose (kodėl jie Jėrubaičiai, nesuprantu, juk nuo „jerubės“) keliukui šalia buvusios sodybos suteiktas. Ir daugiau knygoje įdomių tekstų apie tarpukario ir karo metų Žemaitiją. Neperpasakosiu visko, tiesiog atkreipiu dėmesį – yra tokia talentingo girininko užrašytų kasdienių, linksmų ir tragiškų istorijų knyga. Nedaug tokių autentiškų užrašų išlikę.

Arba kitas mažiau girdėtas liudijimas – Magdalenos z Nałęcz-Gorskich Komorowskos „Sugrįžimas į Žemaitiją“ (iš lenkų kalbos vertė Kazys Uscila, Vilnius: Tyto alba, 2013). Jis ne apie žemaičius, bet apie Žemaitiją, tokią šviesią Belle Époque Žemaitiją, ne tik apie lenkišką dvarą, bet ir apie kraštovaizdžius, buvusius ir esamus: gali dabar važiuoti nuo Šaukėnų iki Kurtuvėnų pro Juodlės ežerėlį ar nuo Šaukėnų link Biržuvėnų – ženklai išlikę. O ir dvasia – tik sustok kur pamiškėj.

O šalia autostrados – senasis pamirštas Žemaičių plentas. Kiek ant jo miestelių sukabinta! Anksčiau pajūrin keliavusieji Žemaitiją matė kitaip ir dauguma prisimena ne tik autobuso „Ikarus“ kvapą, bet ir miestelių pavadinimus bei jų eiliškumą. Nutiesus autostradą Kaltinėnai, Laukuva, Rietavas primiršti. O į Laukuvą 1939 metais atidarant Žemaičių plentą pats Antanas Smetona buvo atvykęs. Rietave, žinia, dabar turgus, keliantis miestelio žinomumą, o tame turguje, sklinda gandai, net tanką iš detalių galėtum susirinkti, o ir šiaip visko, ko žemaičiui irgi žmogui reikia, – ragų, kailių ir net paslaptingų amžiną jaunystę suteiksiančių lašiukų. Bet vis tiek dauguma lekia pro šalį – kas į miestą, kas į Norgę. Tik žemaitis yr kėits vabals ir nesuka sau dėl to galvos. To dar betrūko. Al ek tu… Ir savo tiesos beigi prietarų (šiuo tekstu ir pats prisidedu) tvirtai įsikibęs išlaiko Žemaitiją šiandien, kaip ir prieš šimtmečius, ypatingą – apie savo gumbuotą ąžuolinę ašį, mitologinės meškos šūdais teptą, lėtai besisukančią.