Tikri nutikimai

I. L.

Studentas pasiėmė etiudniką, uždarė bendrabučio duris ir įprastu keliu patraukė į paskaitas. Jam patiko eiti pro konservatoriją – smuikai, būgnai ir cimbolai. Ta garsų maišalynė jam tiko, jautėsi esąs gyvesnis. Kažkas uždėjo ranką ant peties. Atsisukęs pamatė kariškį. Tai buvo rimta. Kariškis paklausė, ar dailininkas, ar turi dažų, liepė eiti su juo. Sustojo prie vykdomojo komiteto tvoros. Kariškis atrakino vartelius ir liepė nusiauti batus, nusiavė ir pats. Kieme visu ūgiu gulėjo Stalinas, dešinę ranką užkišęs už kitelio atlapo, žvilgsnį įrėmęs į dangų. Abu su kojinėm ėjo Stalino kūnu. Kariškis pirštu parodė į aukso žvaigždę ir liepė dirbti. Aukso žvaigždė nebuvo aukso žvaigždė! Storai užteptas dažas suskeldėjęs ir aptrupėjęs. Studentas nugrandė seną dažų sluoksnį, išlygino paviršių ir ėmėsi darbo. Kariškis stebėjo kiekvieną teptuko brūkštelėjimą. Darbas baigtas. Abu žiūrėjo į kiemą, užklotą paveikslo. Jame žvaigždė spindėjo kaip nauja. Stalinas tebežiūrėjo į dangų. Abu apsiavė batus. Kariškis nuvedė studentą į buhalteriją. Atlygis buvo dosnus. Studentas laisvas. Beeinant iš pavartės iššokęs katinas perbėgo kelią. Studentas triskart nusispjovė.

●

Du jauni danieliai mano sode graužė sulaukėjusius obuolius. Pirties sienos ir lubos juodos. Langas su vaizdu į pievoj tekantį upelį. Virš lango kabo penkios miške rastos žvėrių kaukolės. Tik obliuotos grindys šviesios. Čia visada tylu ir ramu. Čia aš būnu vienas.

Pirties kampe kepurės dydžio rupūžė. Nežinau, kaip ji ten atsirado. Ji niekur nesitraukė iš savo kampo. Aš žiūrėjau į ją, ji į mane savo išblukusiom melsvom akim. Iš jos akių išskaičiau, kad ji žino mano mirties valandą.

Rudens dangus buvo prigrūstas žvaigždžių, netelpančios krito ant mano šiferinio stogo.

●

Nuo ankstaus ryto vidury ežero ant ledo tupi žmogus. Papučia tai kairį, tai dešinį delną ir glosto ledą ir taip be galo. Tarp jo didelių rankų matyti lede įšalę penki popieriniai rubliai.

– Lionginai, še tau penkis rublius, nesikankink, dar ligą gausi.

– Kas tavo, yra tavo, o šitas bus mano.

Lionginas – tai genialusis skulptorius Šepka. Per savo gyvenimą jis sudrožė savo daržinę. Ta mediena jam tiko. Jo darbo įrankis – suplota vinis. Štai iš kur ta galybė stovylų.

●

Pro savo stoglangį matau tik dangų ir iš lauko pusės prie stiklo prilipusią klevo sėklą. Dangus nenušluotas, jis pilnas debesų, jie plaukia. Negailėk laiko ir kantrybės, žiūrėk į debesis, išvysi kalnus, jie virs pilių kuorais, tie – miškais, nematytais žvėrimis, o Angelas pavirs velniu. Reginiai keičia reginius, taip tveriasi pasaulis.

O į kambarį įskridusi vapsva ropoja stiklu ir niekaip nesupranta, kodėl negali pasiekt klevo sėklos.

Naktį matau žvaigždes. Pilno mėnulio aitri šviesa slenka mano kakta. Bijau mėnulio ligos. Ne man vaikščioti stogais. Užsitraukiu antklodę ant veido.