Sunki kepurė

Sigitas Benetis. Apgaulė. Novelės. Klaipėda: Eglė, 2022. 176 p.

15 novelių. Tiražas – nedidukas, vadinasi, teks paieškoti ir nebūtinai surasite. Apgaulė? Jeigu sukeistume raides? Pagaulė. Kitaip tariant, pagauli, sumaniai parašyta. Itin savitas pasakotojas, tarsi važiuotum taksi ar atsitiktinai nugirstum pokalbį. Vyrauja netikėti susitikimai, trečiojo asmens perspektyva. Nejučia skaitytojas ir pasakotojas keičiasi vietomis: „Drąsiai galiu teigti, kad tikrovėje nepažinodamas pagrindinio veikėjo ir nesupratęs jo išgyvenimų vargu ar būčiau susidomėjęs jo istorija… nors viena žinau tikrai: istorija, kurioje suvaidinau tik epizodinį klausytojo vaidmenį, iš dalies paaiškina ir mano gyvenimo poelgius“ (p.103). Klaipėdos mokykla, kažkur prašmėžuoja Rūta Jurkuvienė ir Sondra Simana.

Sigitas Benetis turi ką ir moka pasakoti. Ir apie patį rašymo procesą. Aptiksime ne tik svarstymus apie vienos ar kitos istorijos išklausymo ar užrašymo istoriją, bet ir – pavadinimus, dailinimus, ištrynimus ir kitus teksto pokyčius. Tiesa, veikėjai irgi aktyviai dalyvauja šiame procese, lanko rašytoją ir netgi prašo ištaisyti detales ar charakterio bruožus. Iš čia kyla daugybė galimybių vienaip ar kitaip plėtotis istorijoms. Dažnai ne viena ar kita, o daugialype labiau pluoštine kryptimi. Nežinia, kas ten gali išlįsti iš tos skrybėlės. Neatsitiktinai viršelyje puikuojasi Sigito dukros Emilijos piešta katė su ausėta skrybėle. Skaitai, jau ko nors tikiesi, o pabaiga, kaip ir pradžia, – neįtikėtina. Belieka žagtelėti, neatspėjai ir vėl apgautas ar pagautas? Kinematografiškas novelių rinkinys, puikiausiai tiktų ir teatro scenai.

Jau šiek tiek gyvenimo mačiusiesiems – įdomiausia skaityti. Gal dėl to, kad novelėse aptiksime amžinas temas? Kartu, kaip rašo S. Benetis, gyvenimas parodė, kad nei jaunesnieji, nei vyresnieji šiais laikais neturi supratimo, kaip apskaičiuoti savo tikrąjį amžių, kaip pamatuoti gyvenimo plotį. „Kartą ėjau pro smirdantį elgetą. Gulėjo ant grindinio, šalia savęs pametęs kepurę aukoms. Iš jo akių riedėjo ašaros. Stabtelėjau. Pasilenkiau, norėdamas įmesti kelis centus, ir pamačiau kepurės dugne popieriaus skiautę. Ant jos vaiko ranka buvo nupiešta širdelė. Mane lyg perliejo kibiru ledinio vandens. Toje purvinoje kepurėje pamačiau savo pralaimėjimą prieš tą vaiko keverzonę. Stovėjau sustingęs nuo šalčio. Dingtelėjo mintis, kad norėčiau apsikeisti su elgeta vietomis ir užsimaukšlinti jo kepurę, užsitraukti stipriai ant akių“ (p. 106).

Skaitytojai irgi galėtų nukelti kepurę ir bent jau trumpam žvilgterėti, kas gi ten yra jos viduje.