Pono Kamertono atsiminimai

 

Čia pateikiamos kelios ištraukos iš lenkų rašytojo, memuaristo Leono Potockio (1799–1864) knygos „Pono Kamertono atsiminimai“ (išleistos 1869 m. Poznanėje). Kaip teigė lenkų etnografas Michałas Federowskis (1853–1923), L. Potockis medžiagą šiai knygai rinko 1853 m. viešėdamas pas dukterį Jadwigą Pavermenyje, o ypač 1856–1857 m. išvykų po Lietuvą metu. Neabejotina, kad autorius gan gausiai naudojosi ir kitų rašytojų darbais apie Lietuvą. Šiaip ar taip, L. Potockio kūrinys žavi autentiškomis detalėmis ir humoro nestokojančia pasakojimo maniera. (Ištraukų vertimų dar žr. „Š. A.“, 2019.VII.12.)

Vertėja

 

Praleidęs porą linksmų dienų Trakuose, jau norėjau keliauti Trakų pavieto gilumon, aplankyti Lieponis ir Valkininkus; Lieponyse 1700 metų lapkričio 18 dieną užvirė brolžudiška kova tarp Višnioveckių ir Oginskių vienoje pusėje, Sapiegų – kitoje. Kovoje žuvo: Poniatovskis, Mstislavlio vėliavos pulkininkas, Darevskis, Polocko iždininkas, rotmistras Koziela, Slizienis, Daugėla, Bernatovičius, Plevakas, Bogušas, Korsakas, Ancuta; o Mykolas Sapiega, Lietuvos didysis arklininkas, ir Voina, Braclavo seniūnas, paimti nelaisvėn, po dviejų dienų Valkininkuose buvo bajorų užkapoti.

Norėjau aplankyti Merkinę, karaliaus Vladislovo IV mirties vietą; užsukti į Druskininkus, kur vieni važiuoja taisyti sveikatos, kiti – pademonstruoti puikių žirgų, naujutėlaitės karietos tiesiai iš Varšuvos, livrėjos su galionais; kol vieni maudosi ir geria vandenį, kiti linksminasi ir šampanu malšina troškulį. Kad gydymas Druskininkuose veiksmingas, liudija toks nutikimas.

Vienas jaunas ir išvaizdus ponaitis atvyko į Druskininkus vienietiška karieta, su visu garderobu iš naujausių paryžietiškų žurnalų, pilnu komplektu tualeto reikmenų bei gražiu soliteru¹ ant piršto, atrodo, paveldėtu iš protėvių. Atvyko dėl sveikatos? Anaiptol. Dėl pramogos? Gali būti, nes, sulaukęs vos dvidešimt kelerių metų, jau pradėjo nuobodžiauti. Išsinuomojo dailų būstą, atvėrė jo duris jaunimui, ir reikia atkreipti dėmesį, jog nepraėjo nė mėnuo, ir neprireikė išgerti nė vienos stiklinės vandens ir nė sykio išsimaudyti, o jis išgijo nuo pavojingos ligos, nuo soliterio². Atsikratė jo sykiu su vienietiška karieta, didesniąja dalimi garderobo, tualetinių reikmenų bei daugeliu kitų smulkmenų ir pats apšiurusia pašto karieta iš Druskininkų išsidangino. Ponas Wolfgangas, vietinis daktaras, rodos, aprašė tą casus miraculosus savo veikale: „Apie poveikį sveikatai ne vien tik vandens, bet ir Druskininkų oro“.

Iš Druskininkų užsigeidžiau nuvykti į Strėvininkus, gražų dvarą, anksčiau priklausiusį kunigaikščiui Gabrieliui Oginskiui³, kur kadaise praleidau ne vieną seniai prabėgusios jaunystės laimės akimirką! Kuomet tos vietos šeimininkai gyveno linksmai, laisvai, svetingai, o kiekvienas iš mūsų su malonumu keliavo ten, kur jo laukė broliškas rankos paspaudimas, neperdėtas etiketas, senovinis lenkiškas vaišingumas. Pamenu, kaip sykį vienas jaunas kunigaikščio giminaitis, kilęs iš Lenkijos, visai nepažindamas Lietuvos, dažnai išjuokdavęs jos kalbą, papročius, lietuvių paprastumą, geraširdiškumą, tiesiai iš Varšuvos atvyko į Strėvininkus. Ekipažas, išsiųstas jo sutikti į artimiausią pašto stotį, jau saulei nusileidus sustojo priešais Strėvininkų palivarką, ir jaunuolis nustebo, palaikęs tą medinį, šiaudais dengtą namą kunigaikščio rezidencija; o kai įėjo vidun, jo nuostaba virto karčiu pasibjaurėjimu, kai erdvioje, tiesa, išbaltintoje pirkioje medinėm lubom išvydo kunigaikštienę paprastu apdaru, apsuptą kaimo merginų; vienos verpė rateliais, kitos plėšė plunksnas, o sena boba ant krosnies dideliuose puoduose gamino vakarienę. Namų šeimininkė priėmė svečią maloniai; pranešė, kad vyras, reikalų prispirtas, turėjo išvykti keletui dienų iš namų; visgi pridūrė, kad stengsis sutrumpinti laukimą, supažindindama jį su ūkio paslaptimis, linksmybėmis ir malonumais. Varšuvos puošeiva tik šyptelėjo ir tuoj susiraukė, kai jį pavaišino rūgpieniu su varške ir agurkais su medumi. Prie didžiosios pirkios šliejosi dvi kamaros. „Vienoje iš jų, – tarė namų šeimininkė, – yra mano miegamasis, antrojoje – mano vyro kabinetas; ten ir apgyvendinsim tamstą, atleisk tik, kad miegoti teks ant žemės, ant šviežutėlio šieno –
pagal mūsų protėvių senovinį paprotį.“ Nepratęs prie lietuviškų ypatumų, jaunuolis pareiškė, kad dėl svarbių reikalų dar tą pačią naktį privalo nukakti į Vilnių, pažadėjo grįžti vėliau – ir, nieko nelaukęs, atsisveikino su kunigaikštiene, sėdo į ekipažą ir išdūmė. Naktis buvo tamsi, o vežikas, ponios palieptas, nudardėjo tiesiai į artimiausią kaimą, pasuko į dešinę ir po pusvalandžio viražų sustojo priešais Strėvininkų rūmus. Išsyk mūsų keleivis nesuprato, kas nutiko; galbūt pamanė, kad jau atsidūrė Vilniuje, ir susivokė tik tuomet, kai priemenėje jį pasveikino kunigaikštis Oginskis, palydėjo į vidų ir pristatė žmoną, apsuptą šeimyniškių. Užgrojo muzika, o kunigaikštienė, imdama savo svečią už rankos, tarė: „Nesiteikei priimti rūgusio pieno, agurkų su medumi ir šieno guolio, pasiūlytų iš geros širdies, priimk tad svetingumą, atitinkantį didžiojo pasaulio reikalavimus, ir norisi tikėti, kad jeigu Lietuva saugo senuosius protėvių papročius, tai pažanga ir civilizacija nenusileidžia jūsų Varšuvai.“

Pokštas pavyko; ar pamoka pro kitą ausį išėjo, ar pagelbėjo, sunku pasakyti, kiek dar po to Karūnos⁴ gyventojas šaipėsi iš lietuvio, kol, apverkę bendrą dalią, broliškai paspaudė rankas, atnaujino senąją uniją.

[...]

Iš Strėvininkų grįždamas į Vilnių per Kauno pavietą, norėjau valandėlei sustoti Punioje, išgarsėjusioje narsia gynyba ir Margirio mirtimi, o Jiezne pasigrožėti didžiuliais Pacų funduotais rūmais, dėl kurių atsirado posakis: vertas Pocius palociaus, o palocius – Pociaus. [...]

Prisiminiau, kaip prieš keletą metų, vasaros laiku važiuodamas iš Ukmergės į Gardiną, po beveik visą dieną užtrukusios, lėtos keturių mylių kelionės, jau besileidžiant saulei pasiekęs Varėną, tariau vežikui: „Suk tiesiai į karčemą, nakvosime ten, arkliams negailėk avižų ir šieno, nes nusivarę.“ Ir kai jau įsisvajojau, ką valgysiu vakarienės, nes mane ėmė kamuoti alkis, pastebėjau, kad karčema beveik be stogo. „Nieko gero“, – pamaniau; tuomet žydas nuomotojas išbėgo į priebutį manęs pasitikti. „Nuomotojau, – kreipiausi, – turite avižų ir šieno?“

„Avižų nėra, – atsakė, – o šienas sukrautas į kupetas pievose už mylios nuo miesto.“ – „Tad ko turite?“ – „Degtinės.“ – „O ko nors valgomo, argi neturite kiaušinių, sviesto, riestainių?“ – „Nėra.“ Čia mane apėmė gilus liūdesys; nebežinojau, ko griebtis, bet, mano laimei, paskambino kviesdami „Viešpaties angelui“ gretimoje bažnyčioje. „Ar toli iki bažnyčios?“ – pasiteiravau žydo. „Išsyk už miestelio ant kalno.“ – „O klebonas namie?“ – „Turėtų būti.“ Nieko nelaukdamas, įsėdau atgal į briką ir išskubėjau į kleboniją.

Vos privažiavus prie gerokai nuo senumo suklypusio namo, paramstyto iš vieno šono, pakalto lentomis iš kito, dengto šiaudais, išėjo tarsi manęs sutikti dvasiškasis tėvelis neaiškios spalvos cvilikiniu⁵ chalatu. „Tegul bus pagarbintas Jėzus Kristus“, – tariau, ropšdamasis iš briko. „Per amžių amžius, amen“, – atsakė kunigas klebonas. „Iš kur Viešpats Dievas atvedė?“ – paklausė. „Iš toli, – tariau, – o kad atvedė čionai, tai yra nuopelnas jūsų karčemos be stogo, be avižų, be šieno; bet kur yra geradarys, ten Dievas keleivio neapleidžia, priglaudžia, pamaitina, pagirdo.“

Nežinau, ar kunigui toks pareiškimas patiko, tačiau kai jį patikinau, kad nieko dykai nepriimsiu ir už viską sumokėsiu: „Prašom į vidų“, – maloniai tarė. Palydėtas į vidų mažos pirkios, varganos, bet ne visai tvarkingos, prisėdau ant kietos kanapos. Kunigas tuo metu liepė atnešti virdulį. Pasiūliau suneštines vaišes: mano arbata, cukrus ir cigarai, jo – karštas vanduo ir ugnis, be to, tikėjausi ant stalo išvysti ragaišį arba pyragaičių, tačiau viltis nuėjo niekais, kai tik šeimininkas pareiškė, jog pas jį niekas nekepa pyragų, nes kviečiai brangūs, o kokia neviltis mane apėmė, kai pridūrė, kad vakarienės nevalgo, nes jam kenkia. Nors ir kamavo alkis – ištversiu iki rytdienos, pamaniau, pakylėtas didvyriško, galbūt bereikalingo, taktiškumo. Susėdome arbatos, surūkėme po cigarą, ir įsibėgėjo pokalbis, kurio metu stengiausi atvesti dvasiškąjį tėvelį į protą, kad esu alkanas, ir kurį kunigas nuolat kreipė link Dunojaus krantų, Juodosios jūros, į karo teatrą arba mūšių vietas⁶, nes, kalbant tarp mūsų, didis jis buvo politikuotojas. „Bjaurus tas jūsų Trakų pavietas, – pasakiau, – kur keleivis gali iš bado numirti, jeigu neturi su savimi pasiėmęs atsargų.“

„Taip ir yra, – atsakė klebonas, – bet pasakykite man, pone, ar tiesa, kad prancūzų kariuomenė yra taip gerai aprūpinta, jog kiekvienas kareivis per dieną gauna po hermetišką skardinę konservuotos mėsos, kitą – presuotų daržovių, arbatos, cukraus, romo ir dar – dešimt cigarų?“ – „Kas gi to nežino, – sušukau, – bet prisipažįstu, kunige, kad smagu būtų paragauti bent vieną prancūzišką skardinę.“

„Man irgi, – pridūrė kunigas, – vien iš smalsumo.“ – „Ar žinote, Reverendissime, – toliau tęsiau, – kad niekas taip nepaaštrina apetito kaip visą dieną trukusi kelionė.“ – „Man yra pasakoję, – kalbėjo kunigėlis, – jog sardiniečiai kareiviai į mūšį visuomet eina tuščiu skrandžiu dėl to, kad vieną sykį karininkas buvo kiaurai peršautas, o visgi išgyveno, kadangi kulka praslydo tarp žarnų; pilnu pilvu būtų kritęs vietoje.“ – „Eiti į mūšį tuščiu skrandžiu tai suprantu, – burbtelėjau, – tačiau einant nevalgius miegoti gali ir čigonai prisisapnuoti.“ Nesuprato, o gal ir suprasti nenorėjo mano užuominų kunigėlis, kai aš – savo, jis – savo, aš – apie alkio pasekmes, jis – vis klausinėja apie kiekvieną mūšį, kiekvieną karinę detalę.

Kalbu, kalbu, ponai, kol sieninis laikrodis išmušė dešimtą. Klebonas pakilo iš vietos:

„Tam, kuris septintą ryto šv. Mišias laiko, – tarė, – jau laikas poilsio. Garbiam ponui po kelionės miegas tikriausiai jau svarina blakstienas; prašom įsikurti ant tos kanapos, aš miegu kitur.“

Užžiebė žvakę ir išeidamas iš kambario „labanakt“ tarė. „Labos nakties“, – atsiliepiau. Kaip galėdamas patogiau pasiklojęs sau patalą, atsiguliau vildamasis, jog greitai užsnūdęs pamiršiu alkį. Tačiau nutiko kitaip; muša vienuolikta, dvylikta, kaip nesimiega, taip nesimiega, o alkis kaip kamavęs, taip kamuoja; sunku buvo ilgiau tverti. Reikia pasirūpinti mitalu, pamaniau, o gal visgi rasiu ką perkąsti. Uždegiau žvakę. Prie krosnies stovėjo įstiklinta spinta, joje pastebėjau lėkštes, stiklines, taureles, stalo įrankius. Tad prie spintos. Laimei, buvo pravira: pradėjau apžiūrinėti ir po ilgos apžiūros atradau gabalą rupios duonos, apgraužtos tikriausiai pelių. Puoliau prie laimikio – tačiau vos suleidau į jį dantis, nepakenčiamas kartėlis pripildė mano burną. Ką tuomet reikėjo daryti? Ant stalo nuo arbatos gėrimo buvo likę keletas cukraus gabalėlių; kas gi nesistengia pasisaldinti savo dalią? Gẽra pasidarė, rupi duona cukraus greitai prisisunkė, o kai vėl atsiguliau, veikiai sapnas man sulipdė blakstienas, nukėlė prie karališko stalo, paštetais, marcipanais ir kitokiais skanėstais ligi ryto penėjo.

Varpo skambesys pažadino mane iš sapno, atitraukė nuo karališko stalo, kuo greičiau pakilau iš lovos ir nuėjau į mišias. Grįždamas su kunigu į kleboniją, išpažinau jam apie naktinę vagystę. Kunigas atsiprašė manęs už savo nenuovokumą, ir pilnas dubuo bulvių su lašiniais paliudijo jo žodžių nuoširdumą. Prieš pat išvažiuojant:

„Pasakykit man nuoširdžiai, pone, – paklausė, – ar tiesa, kad Turkiją ketina pasidalinti Prancūzija, Anglija, Austrija ir Rusija? Sultonas pereis į katalikų tikėjimą, susituoks su kunigaikštyte Matilda, imperatoriaus Napoleono III pussesere, ir mainais į Osmanų imperiją gaus Krymo karalystę?“ – „Visko gali būti, – atsakiau, – nuo to laiko, kai įsitikinau, jog rupi duona su cukrumi yra puikiausias vaistas nuo alkio.“

[...]

Kaip tik tuo metu palikau Vilnių ilgesniam laikui ir kai po keliolikos metų sugrįžau į vietą, kur taip linksmai praleidau savo jaunystę, radau viską pasikeitus. Sukūrus naują Kauno guberniją, nuo Vilniaus atskirti turtingiausi pavietai, uždarius universitetą, jaunimas išsilakstė į kitas šalis, taip pat ir mieste kaskart vis mažiau buvo judesio, ir nors dėl gana aukštų produktų kainų gyventa pasiturimai, buvo sudarinėjama mažiau sutarčių, sumenko mugės, net draugijų veikla atsidūrė kritiškoje padėtyje.

[...]

Grįždamas į būstą, kadangi dar buvo tik dešimta valanda, pakeliui užsukau pas grafą X., norėdamas išsiaiškinti, koks yra skirtumas tarp to, kas yra madinga, ir to, kas jau išėjo iš mados. Tik įžengęs, per tirštus dūmus iš pradžių nieko nemačiau. Tačiau, veikiai akims pripratus prie tos miglotos prieblandos, pradėjau pažinti daiktus, išvydau puikiai apstatytuose kambariuose gal keliasdešimt asmenų, pasidalinusių į mažas grupeles, o kiekvienoje iš jų – po vieną ar dvi damas, apsuptas vyriškių. Moterys su krinolinais, vyrai apsivilkę surdutais, vešliomis barzdomis, tankiais ūsais, išsipleikę krėsluose, ir kiekvienas jų – įsikandęs cigarą. Būrelis, supantis namų šeimininkę, buvo gausiausias. Diskutavo apie praėjusias lenktynes, per kurias vienas spekuliantas, nusipirkęs kelis žirgus užsienyje, laimėjo visas lažybas, paskui pardavė visus grynakraujus pasipelnydamas ir su pinigais išvažiavo iš Vilniaus. Ponas Evaristas pasakojo savo įspūdžius iš ką tik pasibaigusios kelionės po Europą. Pirmiausia vyko į Varšuvą ketindamas susituokti su kažkokia milijoniere ukrainiete; kai šis sumanymas neišdegė, keliavo į Vokietiją, tiksliau, kirto ją traukiniu ir nusikapstė iki pat Paryžiaus. Apsistojo „Luvro“ viešbutyje, klojo po trisdešimt frankų per dieną už apgyvendinimą, apsilankė dviejuose viešuose pokyliuose, kuriuose nesilinksmino; buvo teatruose, kur atrado, jog krėslai nepatogūs, o aktoriai vaidina ne ką geriau už vilniškius. Paveikslų galerijos, bibliotekos, muziejai taip jį išvargino, o tos perpildytos sostinės judėjimas, triukšmas, šurmulys taip išūžė jam galvą, kad jis paankstino savo išvykimą. „Įsivaizduokite, ponai, koks tai kvailas miestas, – pridūrė, – vis dėlto ten laikraščiuose nerašo, kas atvyko ar išvyko; jau geriau mano mylimas „Varšuvos kurjeris“, nes jis ne tik mano atvykimą ir išvykimą pažymi, bet net ir nebūdamas kokiame pokylyje galiu sužinoti iš „Kurjerio“, kokią suknelę kuri elegantė vilkėjo.“

Ponas Evaristas per Velykas viešėjo Romoje ir įrodinėja, kad tuo gražiausiu metų laiku vos nesušalo. Vienoje neužsibuvo, Krokuvoje nei Vavelio, nei mūsų karalių kapų neturėjo smalsumo apžiūrėti; ir iš kelionės, kurios metu niekas jo nesudomino, niekas jam nepatiko, parsivežė tik vieną bjaurų įspūdį: kad keletas tūkstančių rublių nuėjo šuniui ant uodegos.

 

Vertė Ugnė Ražinskaitė