Poezija ir skliaustai: „receptas vis dar galioja“

Nerijus Cibulskas. Epoché. Eilėraščiai. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022. 55 p.

Perskaičiusi naujojo Nerijaus Cibulsko eilėraščių rinkinio pavadinimą, kuris pasirodo kaip nuoroda į Edmundo Husserlio fenomenologiją, pirmiausia pagalvojau, ar jis nėra pernelyg pretenzingas. Atrodo, poetas itin didelės reikšmės teoriniams svarstymams neteikia, tačiau jei, nesigilinant į detalesnes diskusijas ir iškylančius sunkumus, labai trumpai reikėtų apibūdinti epoché, tai šią sąvoką galima suprasti kaip suskliautimą ar susilaikymą nuo išankstinių prielaidų ir objektyvizuojančių teiginių fenomenų atžvilgiu. Suskliautimas yra reikalingas tam, kad būtų „išjungtas“ įprastas asmens dalyvavimas pasaulyje ir atsiveriama patirties duotybei, jos išgyvenimams bei aprašymams. Filosofas Dalius Jonkus, teigdamas, kad „epoché yra ne tik negatyvus išjungimas, bet ir pozityvus susiorientavimas“ (Dalius Jonkus, Patirtis ir refleksija: fenomenologinės filosofijos akiračiai, Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, 2009, p. 32), išryškina dvejopą šios sąvokos pobūdį. Tai reiškia, kad nusigręždami nuo to, kas laikoma „savaime suprantama“, kartu atsigręžiame į „patirties pasaulį“. Taigi, pasitelkdami epoché, atsisakome tikėti mokslo absoliutumu ir aiškinamės, kaip fenomenas yra duotas mūsų patirtyje, koks jis mums pasirodo, užuot suredukavę jį į tam tikras apibrėžtis ir priėmę neva galutinį tikrovės suvokimo modelį.

Turiu pripažinti, kad svarstymai apie fenomenologinį epoché darė įtaką skaitant N. Cibulsko knygą, tačiau eilėraštyje „Lygtys ir formulės“ autorius savitai iliustruoja fenomenologinį požiūrį, esą bet kokio mokslo sąlyga yra gyvenamasis pasaulis: „[...] Kartą vadovėlyje mačiau saulę, nufotografuotą iš viršaus, / ji priminė susivijusį ugnies pitoną, milžiniškoj aukštoj stiklinėj / maišomo kokteilio verpetą, kosminį gėrimą, kurio dalim esu / tiek pat, kiek ir tu. / Mokslas to negali paaiškinti, jis dar nepramušė vaizduotės / kevalo. [...] Žinau, kad vieną akimirką kažkas nuo lentos didele kempine švariai / nuvalys kreida užrašytas lygtis ir formules, pakvies mus prieiti, mokytis, / rašyti savaip“  (p. 19–20). Lyrinis subjektas naiviai nepasitiki mokslu, tačiau į pasaulio reiškinius žvelgia pasikliaudamas savimi, kaip patiriančiuoju ir įprasminančiu savo patirtis, tad iš pradžių išsakyta abejonė dėl rinkinio pavadinimo pamažu išblėso. Be to, lyrinis subjektas tarsi užduoda klausimą, kas nutiktų, jei mus supantį pasaulį suvoktume ir interpretuotume, ne pasitelkdami formules, o atsiverdami poezijai. To nepaneigia net ir mintis, kad galbūt ne visada reikia kai kuriuos dalykus užfiksuoti: „[...] Galbūt po visko tikrai nebus prasmės tai užrašyti. / Nes grožio gelmė yra nedovanotina banalybė. // Slyvos žiedai lietuje. // Prieš tūkstantį metų išrašytas / receptas vis dar galioja“ (p. 41). Šios eilutės pasirodo kaip raktas į rinkinį, kuriame eilėraščių subjektas ne tik įdėmiai žvelgia į kasdienybės ir gamtos reiškinius, bet ir persvarsto juos remdamasis įgyta patirtimi, patvirtindamas, kad asmeniniai išgyvenimai yra vertingi, nusakantys patiriančiojo dalyvavimo būdą pasaulyje ir santykį su aplinkiniais.

Rinkinyje, kurį skaitant neįmanoma neišgirsti kone iki blizgesio nugludintos poetinės kalbos, nemažai dėmesio skiriama lyrinio subjekto asmeniniams išgyvenimams, atminčiai, laiko pajautai ir tam, kaip jis šiuos reiškinius suvokia. Sutinku su poeto teiginiu, kad mūsų prisiminimai linkę pasprukti nuo užrašyto teksto: „Atminties turinys prateka, prasisunkia pro primityvią žodinę formą. Ji visada yra limituota, apgaulinga. Kartais užtenka viename tekstiniame gardelyje uždaryti prisiminimą, tačiau po kiek laiko jis pasprunka, iškeliauja į kitų tekstų teritorijas“ (Monika Bertašiūtė-Čiužienė, „Pasaulio chaosą suskliausti į eilutę? Poetas Nerijus Cibulskas tiki, kad tai yra įmanoma“, 15min.lt). Kita vertus, „tekstiniai gardeliai“ išlieka liudydami, o kartais išdavikiškai primindami apie įvairias patirtis, tad galima klausti, ar kūrėjui visada lengva atsiriboti nuo klišių ir nepagrįstų lūkesčių. Visa tai N. Cibulsko poezijos kontekste svarstyti yra įdomu, juolab kad, pavadindamas eilėraštį „labai ribotais skliaustais“, autorius sufleruoja apie rašymą kaip suskliautimą. Kitaip tariant, rašymo veiksmas gali būti traktuojamas kaip susilaikymas ar stabtelėjimas, kai įvairiausi prisiminimai ir įvykiai savotiškai atitraukiami tik tam, kad būtų įprasminami. Stabtelėjimus rinkinyje ženklina ir kai kurie suskliausti tekstai, kurie pasirodė labai tiršti, gal net pertekliniai, tačiau, man regis, toks ir yra poeto užmojis – atskleisti kontrastą tarp rinkinyje esančių meditatyvių eilėraščių, išgrynintos raiškos ir tarsi užgriūvančio minčių srauto.

Eilėraščių subjekto būsenos nuolat įgauna vis kitokius pavidalus ir kitokią prasmę. Tarkime, mėnulis, kriauklė, purpurinė papūga pasirodo it konkrečias formas įgavusios išgyventos akimirkos. Taigi tam tikri įvaizdžiai ženklina kalbančiojo jausenas ir veiksmus, net laikiškumas gali būti suvokiamas pasitelkus konkretų pavidalą: „[...] driežas po akmeniu / visada tebuvo mūsų praeitis / nusimetusi uodegą / sunkų garo raudonį dainavo gerklė / šaukė sapnuose kol išskerdė / visą elnių bandą / mano šonkauliai / tik jų ragų viršūnės // pilkojo genio bibliotekoj / berniukas randa pamestą knygą / ir joje pasilieka“ (p. 39). Jautri estetinė žiūra, kalbėjimas iš įvairių perspektyvų ir subtiliai įpinti intertekstai skatina įsiklausyti, ką konkretus įvaizdis perteikia, kaip kad eilėraštyje „Akmuo“: „ne kartą teistas už besotystę / į save gėriau prisilietimus / visų kvailių tikinčiųjų // [...] bet tvirtai atsakysiu niekada / neturėjau puikybės kaip darže / gulintis pilkasis kaimynas // anądien iki užkimimo tvirtinęs / kad atkeliavo iš kažkokio / daugiakalbio bokšto griuvėsių“ (p. 32).

N. Cibulsko poezija toli gražu nėra paprasčiausias džiaugimasis mažmožiais, veikiau joje parodomas ne vienas matymo ir suvokimo variantas: „Neklausk, kaip toli jie numetė savo uolas, / ar pataikė į reikiamus langus. / Seno botaniko neblaško pasaulis, / užtemptas ant ankštų minčių transparantų. / [...] Dilgėlės rankose – pjautuvai, čiobrelio kartume – tiesa. / Kiekvienam lapo ašmeny vis kartesnė“ (p. 34). Susikoncentravimas į potyrius parodo, kad neretai įvairius reiškinius nuvertiname, laikydami juos nebeįdomiais. Atrodo, kad subjektas iš naujo uodžia ir patiria atsiveriančią tikrovę, nebijodamas jos daugiaprasmiškumo. Tokį įspūdį sustiprina rinkinyje pasirodantys oksimoronai bei pasaulio mįslingumo išryškinimas, kai net ir gan aiškus kai kurių tekstų turinys primena, kad būsenos ne visada lengvai suvokiamos: „[...] saugumo jausmas nepavaldus / jokiam dėsniui“ (p. 49).

Kartais lyrinis subjektas išgyvena negatyvias būsenas ar ieško atsakymų, remdamasis paradoksaliomis įžvalgomis, tačiau jo buvimas pasaulyje nėra paženklintas desperatiško siekio išgyventi. Galima sakyti, kalbančiojo uždavinys – apmąstyti tai, kas yra aplink jį, ir įvardinti savo jausenas, tad neatsitiktinai rinkinyje savotiškai bandoma nuspėti ateitį, o vaizduotės galia, sapnai nėra nuvertinami, bet taip pat pasirodo kaip patiriančiojo erdvė, kuri koreliuoja su kitomis sferomis. Kitaip tariant, subjektas nėra užsisklendęs nuo šiuolaikinio pasaulio, o jaučia jo ritmą. Nors poetas teigia vengiantis bet kokio angažuotumo, tačiau be įkyraus moralizavimo ir didaktiškumo parodo visuomenės skaudulius: „[...] o ką skelbia šiuolaikiniai tyrimai / farmacija kraunasi milijardus / siūlo skalsų cheminio tirpdymo būdą / nt brokeriai parduoda į vienvietes dėžes panašius kotedžus / jau uždegta žalia šviesa vienatvės ministerijoms“ (p. 27).

Galima sakyti, rinkinyje poetas demonstruoja saiko pojūtį ir nepasiduoda emocionalumui, nors knygoje esama visko – nuo pilnatvės pojūčio iki geliančios kančios, nuo plačiai apimančio žvilgsnio iki asmeninės erdvės sureikšminimo. Vienas gražiausių šį teiginį iliustruojančių eilėraščių yra „Edeno sezonas“: „Švinta kovo naktis / užtemdytam žemėlapy. / Koridoriuose bengališkos ugnys, / drugių dulkės virš miestų. / Reikėtų mažiausiai / papildomos širdies viskam aprėpti. / Kraujo kelias nukirstas. / Net išvarymas dabar / neturi krypties“ (p. 40). Belieka atsigręžti į poeziją, o tam, kad ji būtų kokybiška, pakanka prisiminti jau prieš tūkstantį metų išrašytą ir tebegaliojantį receptą.