Poezija
Odveig Klyvė (g. 1954) – norvegų poetė, dvylikos eilėraščių rinkinių, taip pat – romano, knygų vaikams autorė; į naująją norvegų (nynorsk) kalbą – vieną iš dviejų oficialiųjų Norvegijoje – yra išvertusi užsienio poetų. Poetė gerai žinoma kaip trumpųjų dokumentinių filmų kūrėja, plačiai dalyvaujanti pasauliniuose kino festivaliuose. Ji taip pat kuria poetinius projektus bendradarbiaudama su žymiais Norvegijos muzikais ir kompozitoriais.
Klyvė debiutavo rinkiniu „Plyšys“ (Rift, 1993). Dažnai jos eilėraščių atspirtis – kūniškumas ir juslingumas, kurie poezijoje tampa universalūs, egzistenciniai. Ypač daug dėmesio sulaukė poezijos knyga „Kitas žvilgsnis“ (Det andre blikket, 2006), kur pasakojama apie senatvę ir demencija sergančios motinos ir dukters santykius.
Čia skelbiami eilėraščių iš rinkinių „Dvigubas judesys“ (Ei dobbel rørsle, 1994) ir „Vienalaikis“ (Samtidig, 1999) vertimai.
●
Dainos šią valandą skraido lyg žvirbliai
per stirksančius betono skeletus
Dangus išlieja savo spalvas
virš žemės
Renku plazdenančius atbalsius
į savo skaidrųjį dubenį
Horizonto briauna
lekia sunkvežimiai
●
Šią
eilinę rugsėjo dieną –
Dieną su tįstančiais šešėliais
ir šviesiom saulės sruogom tavo plaukuos ir
tarp senųjų medžių
Vis klausiu sekundei sklendžiant viršum gelstančių laukų
ar dar ilgai lig tolei ar
dar
ilgai
●
Tavo juokas kyla aukštyn lyg kregždė
Kai grįžtu namo kabo tviskantis viršum stogo
Užsimerkiu Neatpažįstu tavęs
Kai atveriu savo širdį sėdi tenai budėdamas
Kai klausausi esi ritmas savojo laikrodžio
švytuoklės dūžių
●
Toli tarp kalvų
lapkritį
obelis
Vėjai nuo šakų
surenka savo
psalmių derlių
Peilis
tėvo rankoje
prapjauna pavasariui balsą
●
Laukiame
kažko švento
Kad trenktų žemėn
vidur triukšmo ir
butelių šukių
Vidur seno pokalbio nuorūkų
peleninėj
Tarp išmintingų sakinių
paskaitų salėse
Laukiam žaibo
iš apsunkusio dangaus
žaibo kuris nudreskia frakus
nuo žodžių blyksnio
jis daro mus bežadžius
dainuojančius
Laukiam žinodami
kad visa tai jau įvykę
●
Kažkas atidarė duris virtuvėn
girdėt šlifuoja girgždesius parketo
aliejuoja lentas lopšinėmis
kažkur toli raudojo moteris apsikabinus pėdas
po septynių dienų klajojimo
●
Mes – ženklai tamsiame kambary
stygos tarp nesamo
ir to, kas dar įvyks
virš blunkančios staltiesės sieki tu
pripilt man puodelį
upių
Mes esam ir veik nedrįstam būti
savo rankose, burnose, skruostikauliuos, kurie
formuoja veido odą, kas toji aš, leidžianti sau matyt
ir nepradingstanti, kai lempos uždegamos
aš esu, tu esi lyg virpanti gija minkšto
metalo
Mes esam čia žemėtais padais
su kūno ir laiko tvaiku, tiesiu tau savo
šviesos dubenį, pavėsių lėkštę
tu keli dieną savo plonyte šakute
palengva palengva stalas uždainuoja
ateik
●
Vėlstančio rudens keliais su šiluma iš tavo pirštų
kitoje rankoje baltas akmuo nuo piktų dvasių
mintyt apie saulėgrąžas, obuolių graužtukus, nušveistus pakelėn
iš to narsumo, ir megztinio akis
ką tik suverptos vilnos
kažkas veja siūlą iš trupančios paros, mezga švarkelį
valandai, kurios dar nėra
●
Žinoti – tai ir nežinot
plaučių vidum, plakančios širdies lengvu ritmu
žinoti – tai ir nežinot, kai vasario oras smogia tavin lyg kumštis
dangaus antvožas vis dar gergždžia ant vyrių
žinoti – tai ir nežinot, kad po žemu kavinės stogu galim
traukioti iš pokalbių surūdijusias vinis, guldyt jas eilėmis po septynias
kol ant stalo jau pilna, ir sienos ima griūt ant mūsų
Vertė Indrė Larssen
