Moterys šešėlyje
Eglė Frank. Mirę irgi šoka. Novelės. V.: Kitos knygos, 2022. 142 p.
„Visada įdomu, kai viskas tik prasideda, ar ne?“ – klausia viena iš Eglės Frank veikėjų. O aš tą patį pagalvojau apie jos debiutinę knygą „Mirę irgi šoka“. Joje užkoduotas nuolatinis pažadas, kad kažkas „dabar jau įvyks“ – kažkas nutiks, kai atsidarys durys, galbūt pagaliau išsipildys pranašiškas sapnas.
E. Frank novelėse tai žadama išimtinai moterims. Jos mėgsta vaikščioti į svetimas laidotuves, žaisti kitų jausmais, klausytis už sienos gyvenančios beprotės, myli kitas moteris, nenori kurti šeimos.
Kad taip elgtis šiek tiek nelegalu, intuityviai suvokia pirmiausia pačios veikėjos. Jų veiksmuose galime atpažinti femme fatale bruožų, nors E. Frank aprašomos moterys garsiai taip ir neįvardija, kas jas verčia svaigintis ribiniais pojūčiais ir juos savyje atpažinti. Joms nevalingai norisi žudyti savo atvaizdą, o ne save; pajusti kraujo, šautuvo metalo skonį, nusikirpti ilgą kasą, kitų akyse suteršti savo kultūringą renommée. Neatsitiktinai novelėje-esė „Mano vardas Romka“ pasirodo bomžas Romka (vienas iš nedaugelio vyrų knygoje), tačiau svarbus jis tik todėl, kad moteris, priklausanti kitam socialiniam sluoksniui, galėtų ištarti: ir aš esu iš paribio kaip Romka, t. y. ne vien teigiamas, „taisyklingas“ personažas.
Ar šiandien visa tai turėtų stebinti? Aš tuo abejoju, bet E. Frank sukurtas pasaulis bando įtikinti: taip, tai vis dar stebina, kol tebėra tvirti doroviniai pančiai ir socialiniai lūkesčiai, užkrauti moteriai. Taip, jei žmogus, kuris patenka į autorės objektyvą, – jau ne klydinėjantis paauglys, bet subrendusi vidutinybė. Taip, jeigu kasdienybė apauga tuštuma ir be galo norisi pramušti jos niūrų kiautą.
Svarbiausi dalykai E. Frank prozoje nematomi, juos galima tik sužadinti. Kaip dažnai nutinka lietuvių prozoje, būsena konkuruoja su išoriniais įvykiais. Knygoje „Mirę irgi šoka“ aprašomas veikėjų pasaulis veriasi per buitines detales, jusles ir skleidžiasi tol, kol tarsi psichoanalizės seanse prisikasama iki nuslopintų troškimų, instinktų – Carlo Gustavo Jungo nusakyto šešėlio srities. Tekstuose glūdi prielaida, kad esminiai atsakymai slypi pasąmonėje, o kartais nuo jos nepriklauso ir gali būti aiškinami iracionaliai. Gal todėl E. Frank novelėse žmogus geba suvokti gerokai daugiau, nei iš pirmo žvilgsnio galėtų pasirodyti.
Stiprus ryšys su aplinka čia reiškia ir stiprų geismo bei destrukcijos pojūtį. Gyvenimiškos situacijos apauga į šiuos pojūčius nurodančiomis asociacijomis, nuojautomis, vizijomis, pranašiškais ženklais (pvz., juk mylimosios butas buvo aštuntas kaip begalybė; juk draugė išbūrė, kad gyvenu jau devintą gyvenimą). Tos asociacijos šiek tiek nežemiškos, bet stereotipiškai aiškinamos panašiai kaip senelės kerėtojos veikla – kaip tradiciškai moteriai suteikta galia, nenurašanti ir intuicijos svarbos ar tiesiog paslaptingumo, kuris gyvenimą pripildo gyvybės. Knygoje tai, kas baugina, sykiu traukia, o tai, kas ekscentriška, – emancipuoja. Todėl susidūrimas su šešėliu yra pirmiausia susidūrimas su savimi.
E. Frank tekstai galbūt norėtų būti asocijuojami su noir estetika. Tačiau skaitydami patirsime, kad tai, matyt, lietuviška jo versija, mat čia nerasime ryškaus trilerio. Tai, ką fiksuoja E. Frank, bent jau man neišsprūsta toliau nuo sovietmečiu ir dar kurį laiką po jo (XX a. pab.) mene gana ilgai įsigalėjusio tiek tiesioginio, tiek metaforinio skurdo (degradacija, bjaurumo estetika) vaizdavimo. Jo šaltinis – priespauda, materialinis stygius ir dvasinė apleistis, neretai ir – kasdienybės nuobodulys ir nykuma. Mene šis skurdas savaip kompensuotas išplėtojant beprasmybei besipriešinantį vidinį veikėjo pasaulį, sukuriant situacijas, kuriose būtų išsaugoma kultūra, žmogiškas jautrumas ir vaizduotė. Literatūroje tai pasireiškė įtampa tarp socialinio ir individualaus buvimo, kurią neretai „sugėrė“ atmosfera, sklidina prieblandos, nykimo, iš jų kuriamų alegorijų ir psichologizmo. Pirminė intencija, žinoma, buvo netiesiogiai priešintis totalitarinei ideologijai, tačiau sykiu lietuvių prozoje įsitvirtino kaip tam tikras vaizdavimo būdas. Skurdą rašytojai apdorodavo įvairiomis kryptimis. Pvz., norėdami dekonstruoti mitus (Ričardas Gavelis), kurti gotiškas utopijas (Jolita Skablauskaitė), bet dominuojanti kryptis buvo humanizmo paieška priespaudoje, gėrio ir blogio ribų apmąstymas (Juozas Aputis). Kad skurdo charakteristika gali būti išties naši ir po nepriklausomybės, atskleidė Vido Morkūno tekstai.
E. Frank novelėse galime atpažinti minėtą lietuvių prozos ypatybę. Autorė taip pat didelę reikšmę teikia žmogaus vidiniam gyvenimui savotiško skurdo aplinkoje, tačiau čia beprasmybei priešinasi kito tipo veikėjos – „pritemdytos“ moralės moterys. Jos tarsi natūraliai įaugusios į tokią aplinką – veikia vienkiemiuose, nenučiustytuose sostinės užkaboriuose ir patiltėse, senatvės kvapo prisigėrusiuose kambariuose ar šaltuose šventoriuose. Įdomu, kad šiuo atžvilgiu novelėse vyresnei kartai, kuri sugebėjo skurdo kultūroje išlaikyti individualumą ir palaikyti tradicijas, akivaizdžiai jaučiami sentimentai, nes ji ori, išmintinga, jaučianti dvasinį ryšį su gamta – taigi gili. Todėl atskleidžiama „tamsi moralė“ paradoksaliai priešinasi konservatyvumui, gerbdama senolių prietarus. Gal tai bus priežastis, kodėl novelių veiksmas atrodo tarsi nutolęs nuo šiuolaikinio pasaulio ir, nepaisant emancipacijos problematikos, mano skoniui – per senamadiškas, stagnuojantis (autorė pasirinko gan siaurą veiklos spektrą).
Dėl tokio sąmoningai tradicinio pasaulėvaizdžio netgi gali pasirodyti, kad E. Frank proza primena lietuvių fotografijos klasikų Antano Sutkaus, Romualdo Rakausko nespalvotus darbus. Juose fiksuojama žmogaus kasdienybė, romantiškai parodomas jo ir gamtos ryšys (pvz., mergaitės ir senoliai žydint medžiams), į praeitį nugrimztantys papročiai (turgūs, atlaidai). Su jais E. Frank suartina tiek vaizdiniai, tiek pastanga pamatyti savaiminį vieno judesio grožį: „Kartą sankryžoje laukiant žalios, šalimais sustojo autobusas, jo lange pamačiau senį – paukštiškas profilis, šlakuota, melstelėjusi oda, virpančiose rankose – jazminų šakelė. Įsikniaubęs uodė jų kvapą – godžiai, trūksmingai – lyg iš paskutiniųjų stengdamasis sugerti iš žiedų gyvasties likučius“ (p. 45); „Iš pažiūros tokių paprastų moterų pavidalu jai apsireikšdavo madonos, – valytoja, prekybos centro kasininkė, daržovių pardavėja turgaus prieigose, prostitutė stoties rajone“ (p. 30).
Vis dėlto šių aprašymų ašis – ne humanizmas, bet E. Frank pamėgti vaizdingi akibrokštai. Prozoje jungdama standartines priešybes – gyvybės ir mirties, nuopuolio ir šventumo, animus ir anima elementus, – ji atskleidžia, kaip susikerta sakralusis ir chtoniškasis pasauliai. Pirmasis vadovaujasi konservatyvia krikščioniška etika; jo tvarkos suvokimas varžo veikėjas. Antrojo logika nepaiso tabu, pateisina erotizmą ir kūniškumą. E. Frank sukurtos moterys siūbuoja tarp abiejų pasaulių, bet būtent pastarasis atitinka jų prigimtį. Todėl jas svaigina galimo poelgio nelegalumas (šventvagiškai prostitutę matyti kaip šventąją, iščiulpti augalo gyvybės syvus) ir galimybė peržengti realias ar prietarų saistomas ribas (dažniausiai meilė kitai moteriai kompensuoja motinos meilės stygių).
Dėl tokio vaizdavimo būdo knyga „Mirę irgi šoka“ atrodo vienu metu ir realistiška, ir lyg susapnuota. Kaip ir Ingmaro Bergmano kūryboje, susidūrimas su mirtimi čia reiškia susidūrimą su gyvenimu, o lankančios vizijos, sapnai kūrinį pagilina psichoanalitiniu požiūriu. E. Frank atskleisti destruktyvūs polinkiai priklauso malonumų sričiai: buitinės situacijos pritvinksta dviprasmybių – pvz., geismingumas įgyja nešvankumo užuominą, puvimas ir maita pasirodo kažkuo estetiški. Kartais tai pabrėžti užtenka simbolinio gesto (pvz., pavadinti seseris evangeliniais Lozoriaus seserų vardais – Morta ir Marija) ar čiobrelį pamatyti kaip „driežiškas ataugas kvepiančiais smulkiais žiedais“ (p. 67). Todėl nekeista, kad knygoje polinkis į nuopuolį ir savinaiką išlaisvina žmogų.
E. Frank knyga atskleidžia, kokia stipri yra tradicija ir kad į ją galima kūrybingai įsisprausti siūlant savo temą. Trumpai tariant, ankstesnę patirtį ir įprastas priemones panaudojant naujoms aplinkybėms. Šis debiutas tvarkingai papildo pastarojo dešimtmečio lietuvių literatūros kontekstą, kurio viena iš pagrindinių dominančių – polinkis fetišizuoti dvasinę tamsą ir keisti tabuizuotą moteriškumo suvokimą. Dabar liko nei daug, nei mažai – paįvairėti.
