Kultūros diplomatija ateities Rusijoje
Pranešime, kuris yra futuristinio pobūdžio, remsiuosi savo darbo patirtimi, kai ėjau kultūros atašė pareigas Lietuvos Respublikos ambasadoje Rusijos Federacijoje 2017–2020 m., bet kartu ir dabartinės situacijos refleksija, kuri koreguoja anuometinius įspūdžius. Pateikdama kultūros diplomatijos ateities Rusijoje viziją pasiremsiu jaunesniosios rusų intelektualų ir menininkų kartos mintimis apie tai, kas vyko Rusijos kultūros lauke pastaruosius 15 metų ir ją atvedė prie moralinio žlugimo, ir apie tai, kur slypi kitos Rusijos galimybės. Tai bus nedidelė dalis to, ką galima papasakoti apie Rusijos kultūros lauką, bet būtent ta, kuri gali būti reikšminga ateityje.
Pradėti norėčiau nuo teiginio, kad manęs nenustebino Rusijos valstybinių kultūros ir meno institucijų reakcija į karą ir jų oficiali pozicija. Tai buvo galima numatyti, žinant, kaip buvo struktūruojamas ir įgalinamas Rusijos kultūros laukas. Vienas iš jo bruožų – bizantiška hierarchija, kuri reiškėsi aukščiausio lygio vadovų atsiribojimu – tarsi dievų – nuo kontaktų tiek su išoriniu pasauliu, tiek su savo pavaldiniais, palaikant ryšį tik su aukščiausia valdžia. Kaip parodė kultūros institucijų lojalumas politinei vadovybei karo akivaizdoje, ši hierarchinė struktūra suveikė taip, kaip buvo suprogramuota. Išimtys buvo retos. Nekalbant apie tokias žinomas visuomenines pilietines organizacijas kaip „Memorialas“ ar Sacharovo centras, tik vienetai vadovų išreiškė aktyvią pilietinę poziciją karo atžvilgiu. Pvz., lietuviams menininkams gerai žinomo Vsevolodo Mejerholdo kultūros centro vadovė Jelena Tupyseva pirmą karo dieną pareiškė smerkianti Rusijos agresiją ir todėl paliekanti direktoriaus pareigas, nes negalinti imti atlyginimo iš kruvinų valdžios rankų, o pradėtus projektus pabaigsianti nemokamai.
Negali sakyti, kad institucijų vadovais buvo pasirinkti neprofesionalūs žmonės. Nors buvo ir tokių, pvz., Šiuolaikinio meno centrui Maskvoje ir jo tinklui didžiuosiuose šalies miestuose 2017 m. pradėjo vadovauti buvęs saugumo karininkas, o Sankt Peterburgo filharmonijai – buvęs futbolininkas ir sporto vadybininkas. Visgi vadovai kultūros profesionalai dominavo. Kai kurie iš jų 1990 m. buvo laikomi „naujais“ „progresyviais“ žmonėmis, atėjusiais iš opozicinio sovietinio andergraundo aplinkos. Daugiausia, ką jie galėjo padaryti prasidėjus karui, – išreikšti susirūpinimą Ukrainos meno paveldo likimu okupuotose teritorijose. Daryti daugiau, jų manymu, būtų reiškę aukoti institucijos interesus. Žinoma, kraštutinis parduotos sąžinės atvejis yra Ermitažo direktorius, dar 2014 m. pareiškęs, kad jis – kaip carinės armijos karininko palikuonis – turi būti ištikimas savo šalies vadovybei, nepriklausomai nuo to, ką ji darys. Dabar keista galvoti, kad mes šitų pareiškimų tuomet neišgirdome ar neįvertinome pagal tai, ko jie buvo verti. Bendradarbiavimas su Ermitažu vyko.
Nepaisant rusų kultūros orientacijos į vakarietiškąją, taip pat nuolatinio žvalgymosi į Europą – ką ji pasakys, Rusijos kultūros laukas yra uždaras. Palyginus su tuo, kaip dažnai Europos meno aikštelėse skamba (ar skambėjo) rusų menininkų pavardės, pačioje Rusijoje šiuolaikinių užsienio menininkų pasirodymai gan reti. Kultūrinis ir intelektualinis šalies uždarumas iš pradžių atrodo paradoksalus, žinant, kokius kiekius rusų turistų sutinkame Europos miestuose. Visgi, apskritai paėmus, rusai vis dar pasitiki Rusijos gamtiniais ir žmogiškaisiais resursais ir įsivaizduoja esą lyderiai kultūros ir mokslo srityje, todėl daug pamokslauja, aiškina, kaip reikia galvoti, ką daryti, ką tyrinėti, ką skaityti.
Dirbant Maskvoje neapleido pojūtis, kad atsidūriau ne tiek kitoje vietoje, kiek kitame laike – sugrįžau į kažkokią (pseudo)sovietinę aplinką su jai būdingais neaiškiais santykiais, hibridine cenzūra, nekvestionuojamų autoritetų sistema, atviru ir užslėptu spaudimu ir vienpusišku uždaros šalies mąstymu. Vėliau gavau patirti, kad mano įspūdis atliepė ir didelės dalies rusų, dabartinių trisdešimtmečių ir keturiasdešimtmečių, savijautą savo pačių kultūros lauke (kalbu apie žmones, su kuriais bendravau, – menininkus, kuratorius, menotyrininkus, filologus). Iš jų supratau, kad sovietmečio atkūrimu užsiėmusi 2000–2010 m. politikos kryptis kultūros lauke reiškėsi vadybos įsigalėjimu ir atsisakymu pripažinti bet kokias naujas visuomenines, mokslines ar menines idėjas. Buvo blokuojamos esminės permainos, drausminami bei marginalizuojami jauni žmonės, kurie į kultūros lauką atėjo jau po sovietijos subyrėjimo.
Toliau remiuosi internetinio leidinio „Colta.ru“ meno skyriaus buvusios redaktorės, menotyrininkės Nadeždos (Nadios) Plungian, su kuria susipažinau Maskvoje, publicistiniais tekstais bei interviu. Jos nuomone, kultūros konservavimas vyko kone sutartinai tylomis palaikant vyresniajai kartai, kuri tarsi užstrigo 9–10 dešimtmetyje ir trukdė savo profesiniams „vaikams“ eiti toliau to laikmečio ribų. Visose sferose – moksle, kultūroje, technologijose, mene, politikoje, šeimos gyvenime – jauniesiems buvo prikišamas jų nepajėgumas, neprofesionalumas. Jeigu tokiam verdiktui bandydavai prieštarauti, sulaukdavai grasinimų apskritai būti išguitas iš profesinės veiklos. Vyresnieji kolegos nejautė poreikio atnaujinti mokslo metodologijas, plėsti visuomeninių ryšių sampratą. Buitinio smurto prieš moteris ir vaikus, skirtingų kartų santykio klausimai jiems atrodė juokingi. Jų akimis, tokių problemų nebuvo. Kalbėti nacionalinės, postkolonializmo, lyties, religinės tapatybės klausimais jie nenorėjo, atsikalbinėdami, kad tai atseit draudžiama, pavojinga, nereikalinga, nebus suprantama, neegzistuoja. Jeigu atsirasdavo entuziastų, norinčių dirbti mokykloje, ligoninėje, – tai „paukščio teisėmis“, nelygu kaip ilgai ištversi. O kai jaunieji pasiūlydavo aptarti šias problemas, tie iš esmės padorūs žmonės, užėmę savo įtakingas pozicijas jau dešimtajame dešimtmetyje, vadino tokius pasiūlymus „nauju partkomu“, „lygiava“, „isterija“ ir sulaukdavo plataus palaikymo.
Nadia teigia, kad pastaruosius 15–20 metų Rusijos kultūros lauke buvo laikomasi kurso žlugdyti visa, kas nauja ir pažangu, ignoruoti kaitą ir raidą bei įtvirtinti grasinimais atskiestą pralaimėjimo retoriką. Jau seniai Rusijoje sukama „daina“ apie tai, kad jaunieji neturi perspektyvų, kad jei kas turi galvą ant pečių, tai turi nedelsiant emigruoti į Europą. Tik kvailiai ir idealistai gali norėti gyventi „šitoj šaly“, siekti rusų visuomenės dinamikos, rašyti vadovėlius, reformuoti muziejus, mokyklas ar universitetus, steigti normaliai veikiančius mokslo tyrimų institutus, formuoti adekvačią visuomeninę platformą, kuri galėtų aprašyti praeitį ir projektuoti ateitį. Nadios manymu, toks požiūris į jaunąją kartą rėmėsi dviem vėlyvojo sovietmečio ideologijomis. Viena teigė: „Jūs – nulis, nes negyvenote sovietmečiu: mes atimsim iš jūsų pensijas, pašalpas, visuomenines vietas, priversime mokėti nepakeliamas paskolas, teisime už pasisakymus socialiniuose tinkluose, gėdinsime už asmeninį gyvenimą ir neduosim priėjimo prie politinio gyvenimo.“ Kita ideologija rekomendavo: „Neapsigaukite, būkite kuklūs, juk niekada neturėsite tokių galimybių ir pinigų, kokius turi vakariečiai, niekada jūsų darbai neprilygs Vakarų didžiųjų muziejų ir garsių kuratorių darbams, turite jais sekti, juos mėgdžioti, norėti daugiau būtų saviapgaulė.“ Žmonės kol kas neturi atsakymo, kodėl šiai kartai teko toks metodiškas žlugdymas, tačiau jie jaučia, kad dabar prasidėjo paskutinis šio spektaklio aktas. Nes iš esmės nebeliko kuo žlugdyti. Visų neįkalins, nes kas dirbs? Kas kūrens visą kultūros mašiną? Kas aptarnaus meno institucijas, kurių daugybė pristeigta šalyje?
Kai kuriems iš šių žmonių teko emigruoti dar 2010 m. Kiti neišvažiavo ir karo akivaizdoje dar aiškiau suvokia savo pasirinkto nepriklausomo kelio prasmę. Pavyzdžiui, Nadežda teigia nesigailinti, kad atsisakė „neutralių“ meno istorijos temų ir užsiėmė stalinistinės epochos meno tyrimais, o kartu – ir to laikmečio visuomeninio, politinio gyvenimo istorija, kurios dar niekas nėra parašęs. Tai buvo sritis, kurioje neegzistavo paruoštas naratyvas ar sukurtos metodologijos. Jos darbas sugrąžino į intelektinę apyvartą vardus menininkų ar kultūros žmonių, kurie tuo baisiu represijų metu liko šalyje be teisės būti ir be vilties būti išgirsti, o dabar vėl galima su jais tapatintis. Tarp tokių žmonių buvo ir lietuvis Juozas Jurkūnas (Jurij Jurkun) – rusų poetas ir dailininkas, ilgametis Michailo Kuzmino meilužis. Nadežda yra parašiusi apie Jurkūną knygą, kuri dėl, rusų cenzūros akimis, skandalingos homoseksualumo temos negalėjo būti išspausdinta. Be to, Nadežda viena pirmųjų pradėjo tirti rusų feministinį meną bei patį feminizmo judėjimą, kuris Rusijoje XX a. 3–4 dešimtmečiais formavosi kaip savitas alternatyvus socialinio gyvenimo reiškinys. Šiais metais išėjo jos knyga „Sovietinės moters gimimas. Darbininkė, valstietė, lakūnė, „buvusi“ ir kitos 1917–1939 metų mene“ („Garažo“ muziejaus leidykla).
Nadežda sako, kad tyrinėjant stalinistinį meną jai teko dirbti dvejopo spaudimo sąlygomis – nesulaukiant nei vyresniosios kartos, nei vakariečių mokslininkų palaikymo. Bet ji galėjo pasitikėti ir pasiremti kitais tuometiniais trisdešimtmečiais: formavo savo intelektinius tinklus posovietinėje erdvėje – Ukrainoje, Baltarusijoje, Kirgizijoje, Kazachstane, Uzbekistane – su mokslininkais, žmogaus teisių gynėjais, menininkais, filosofais. Neturėdami finansavimo, jie vis tiek rengė konferencijas, diskusijas, apgyvendindavo vieni kitus – darė viską, kad galėtų keistis patirtimi. Jie jautė ir jaučia, kad, be jų, nėra kam sukurti jų laisvų šalių ateities. Nėra jokių Vakarų, kurie galėtų pateikti parengtą scenarijų, nėra institutų. Viltis susijusi su tuo, kad XX a. pašalino juos iš visų galimų politinio veikimo vietų, bet būtent todėl vietas kultūroje ir politikoje jie galės rinktis patys.
Aš turėjau galimybę labai fragmentiškai bendrauti ir bendradarbiauti su šiais žmonėmis (kultūros atašė įpareigojami dirbti su institucijomis, o šie žmonės nedalyvavo kovoje už gerai apmokamas nuolatines pozicijas). Tačiau bendraudama neoficialiai turėjau galimybę įvertinti jų demokratišką, horizontaliais ryšiais paremtą bendruomenę, draugiškus, rūpesčiu grindžiamus tarpusavio santykius, jų erudiciją, nepriklausomą mąstymą, tikslo pojūtį. Jų vardai žinomi tik profesiniuose sluoksniuose, nors tai, ką jie kalba, šiuo metu daugiausia tarpusavy, Rusijos viduje, peržengia profesinius klausimus. Mums juos užgožia iš Rusijos emigravę žurnalistai, liberalios pakraipos socialinių tinklų veikėjai. Beje, daugiausia tai moterų vardai, ir dėl šios priežasties taip pat liberalams nežinomi ar jų ignoruojami. „Jiems mes neegzistuojame“, – yra sakiusi Nadežda, kai bandžiau feisbuke nurodyti jos publikacijas rusų politologui Aleksandrui Morozovui. Todėl, žinoma, neatsitiktinai, trumpai formuluodama savo ir savo bendraminčių programą, ji teigia, kad atėjo laikas įsiklausyti ir į kitų, ne tik „šestidesiatnikų“ berniukų – vaikų ir anūkų – balsus. Laikas įžiebti feminizmo ugnelę. Taip pat – sugrąžinti į politiką išsilavinusius žmones. Tai yra kitos ir kitokios Rusijos balsas. Jis teikia vilties.
Taigi, paradoksalu, bet manau, kad egzistuoja kultūrinių ryšių su Rusija perspektyva. Kalbu apie tą Rusiją, kuri atsiras, kai dabartinė pralaimės savo pačios pradėtą karą.
Šlovė Ukrainai, kuri šį karą kariauja!
Pranešimas skaitytas šių metų lapkričio 18 d. Lietuvos Respublikos Seime vykusioje tarptautinėje konferencijoje „Kultūros diplomatijos galimybės kuriant tvarią naujojo pokario Europą“
