Kaltas klimato atšilimas
Šią žiemą padariau sau banaliai paprastą atradimą, kad po miestą judėti (keliauti) viešuoju transportu yra pigiausia ir patogiausia, o tai darydamas patiri dar ir bendravimo su žmonėmis trūkumo kompensaciją. Patogu važiuoti automobiliu, bet sėdėdamas jo uždaroje erdvėje ir laukdamas šviesoforo žalios šviesos tegali veidrodėlyje stebėti už tavęs stovinčio vairuotojo mąslų nosies rakinėjimą ar pėsčiųjų perėja skubančias susigūžusias figūrėles. Viešajame transporte, ypač mikroautobusuose, patsai tiesiogiai nedalyvaudamas, patiri bendravimo su kitais keleiviais, su vairuotoju malonumą. Pavyzdžiui, vieną ankstyvą ir labai tamsų sausio pradžios vakarą išsiruošiau keliauti į jaukų šeimos lizdelį. Vidurdienį snyguriavo, o dabar smagiai pliaupė lietus. Tik išėjęs pro duris įsirioglinau į telkšančią balą, o ir toliau bridau tamsoje nematomais vandens klanais. Jau įlipęs į autobusą pasiguodžiau vairuotojui – jis su manimi, vieninteliu keleiviu, buvo labai kalbus, – kad mane nuo kojų iki galvos triskart aptaškė pravažiuojantys automobiliai. Nuo šito jis kažkodėl pralinksmėjo, o aš prisiminiau, kad ryte šiuo autobusu, tik su kitu vairuotoju, jau važiavau. Tada buvo apie 11 valandų ryto, bet autobuso laikrodis rodė 5:37. Dabar buvo apie 19 valandų, o laikrodis po senovei rodė tą šešių valandų skirtumą. Negana to, malonus moteriškas balsas vis kartojo: „Aušros gatvės stotelė… Aušros gatvės stotelė… kita stotelė – Miesto parkas… kita stotelė – Miesto parkas…“ Ir taip klausiau visą maršrutą – keitėsi tik stotelių pavadinimai. Man, vieninteliam keleiviui, šoferis paaiškino, kad tai dėl lietaus ir klimato atšilimo. Ryšio tarp šių dalykų nemačiau, bet pritariamai palinksėjau galva.
Autoriaus piešinys
Tuo metu įlipo kita auka – telefonu kalbanti mergina dideliu užpakaliu. Vairuotojas jai aiškino, kad važiuojančiame automobilyje kalbėti telefonu ar žiūrėti televizorių (?) nesveika akių lęšiukams. Mano galvoje mintys persijungė kita kryptimi – apie didelius ir kitokius užpakalius. Prisiminiau mados istoriko Vasiljevo mintį, jog moterys, kad ir kokio amžiaus, turėtų vengti demonstruoti aptemptą šakumą. Praėjusią vasarą ir ankstyvą rudenį buvo apsėdęs nesąmoningas užpakalių ir pilvų formų dešifravimas: nesvarbu, tai moteris ar vyras, pasąmonėje juos išrengi, o vėliau apvelki galimais jiems apatiniais, kol prieini prie esamų drabužių. Tais laikais, kai mokiausi piešti, vengdavau važinėti troleibusais, nes matydavau ne žmonių veidus, o kaukoles, – žmones, kurie patys to nejautė, matydavau nuogus, regėdavau jų kūnus, judinamus sąnarių ir raumenų. Žmogaus anatomija, kūno konstrukcija, jo keičiantis formas mobilumas žavėjo, buvau pasiruošęs giedoti himnus kūno grožiui. Liūdnai pagalvojau, kad dabar jį retai jaučiu – gal todėl, kad retai piešiu. Gal kaltas mano amžius, o gal ne tik amžius, bet ir tai, kad gražių formų žmonių matau vis mažiau ir mažiau? Gal tai, kad seni ir jauni nuo sotaus maisto tampa panašesni į blogai sujungtus balionus?
Tokios ir panašios mintys gali kilti tik važiuojant viešuoju transportu – kitur tam paprasčiausiai laiko nėra. Antra vertus, važinėti autobusais įdomu – tiek gali prisižiūrėti ir prisiklausyti, kad suteikia mintims peno apie žmonių įvairovę, kuri vis dėlto nėra tokia jau marga, nes pakeleivius galima klasifikuoti atskiromis grupėmis. Pavyzdžiui, įdienojus vyrauja vyresnio pensinio amžiaus apkūnios moterys, rankinėse beieškančios pažymėjimų ir pinigų už važiavimą, o po visko išsiaiškinančios, kad įlipo į ne joms reikalingo maršruto autobusą. Vienai pažįstamai aiškinau, kad jai reikia išlipti prie Laidojimo namų, o man prie Karių kapinių. Mūsų pokalbį girdėjęs vairuotojas vėliau papasakojo, kad jį, anksčiau važinėjusį tarpmiestiniu autobusu, visados pralinksmindavo pravažiuojant vieną miestelį Šaudyklos gatvėje esančios kapinės – būna pasaulyje kuriozų!
Kitoje stotelėje suguža būrelis labai judrių ir dalykiškų pradinukų. Pora jų, aplenkdami nepaslankias senutes, įsitaiso prieš mane ir pradeda būtinąjį ritualą: niuksuojasi, vienas kitam užsmaukia ant veido kepurę ir pan. Vėliau pereinama prie rimtesnių dalykų: pirmasis aiškina šiandien neruošiąs lietuvių namų darbų, pasiliksiąs rytdienai, antrasis pasiguodžia, kad jų klasėje anglistė pavedė išmokti penkis žodžius, bet jis jų nesimokys. Už jų stovinti soliariume įdegusi panelė jaučiasi daug pranašesnė už visą šitą publiką ir žiūri kažkur į NIEKUR. Galvoju sau, kad mes zoologijos sode vertindami gyvūnus vienus jų laikome patraukliais, o kiti kažkodėl mums atkarūs. Įdomu, kokiais kriterijais vadovaudamiesi gyvūnai vertina mus? Gali būti, kad beždžionės raudonais užpakaliais viena kitai yra dailios, o mūsų dailutės makiažu dekoruotais veideliais joms atgrasios. Nejaugi man grįžta troleibusiniai laikai, kai matydavau veiduose kaukoles? Ateina laikas vienam prieš mane sėdėjusių vyrukų išlipti, todėl su draugu susitaria susitikti stotelėje rytoj „trim devynios“, tarpduryje atsisuka – „išmoksiu tuos penkis žodžius“, pasiliekantis – „paruošiu lietuvių namų darbus šiandien, atia“. Tuo metu autobusiukas prisigrūda apkūnių žmonių – vyrų ir moterų su dideliausiais krepšiais. Man vėl sugrįžta nesąmoningas kūnų formatų stebėjimo įprotis. Prisimenu, kaip senais laikais važiuojant autobusu tarp dviejų apkūnių moterų su milžiniškais krepšiais kilo konfliktas ir kaip jis buvo išspręstas. Viena jų norėjo išlipti, kita, stovinti tarpduryje, jai trukdė. Ne paslaptis, kad rusakalbiai ne tokie santūrūs kaip mūsiškiai, todėl viso autobuso keleiviams teko klausytis polemikos, bet ją nutraukė garsus stovinčios tarpduryje spiegimas – pageidaujanti išlipti dūrė jai į užpakalį smeigtuku.
O šiandien, šiltuose namuose sėdėdamas prie kompiuterio, norėdamas susikurti tinkamą muzikinį foną, įsijungiu „Mezzo“ kanalą. Ne kažin kas, kaip ir pas mus, kartoja tą patį. Suka ir suka ratus. Bet kai ekrane pradeda bėgti trimis kalbomis užrašas RŪKYMAS KENKSMINGAS JŪSŲ SVEIKATAI, tai visai netinkamiausiai atrodo jų vidurinis rusų kalba, todėl išjungiu – išeisiu geriau parūkyti. Ir dėl viso šito, anot vairuotojo, kalta klimato kaita.
