Erik Varden: „Esame priklausomi nuo trikdymo“

 

Norvegijos Trondheimo mieste apniukęs šeštadienio rytas, o vyskupas Erikas Vardenas gieda į telefoną. Skardžiu ir melodingu balsu jis intonuoja „Benedicamus Domino“.

48-erių vyskupas, priklausantis trapistų ordinui, prisimena vaikystėje girdėtą muzikos ištrauką. Klausantis Mozarto mišparų, ausis staiga pagavo dangiškas grigališkojo choralo kadencijas. Pakerėtas jis vėl ir vėl klausėsi tų pačių kelių sekundžių.

Vardenas užaugo Degerneso kaime maždaug 80 kilometrų į pietryčius nuo Oslo. Jo tėvas buvo kaimo veterinaras, namuose visada buvo daugybė augintinių, tarp jų ir senegalinė papūga. Vardenas dar paauglystėje pasižymėjo intelektine branda. Sulaukęs devyniolikos, jis priėmė krikštą Katalikų Bažnyčioje. Entuziastingai tyrinėjo Bažnyčios paveldą, gilinosi į grigališkąjį giedojimą, kuriame net mažiausia frazė yra „mažas garsinis pamokslas“, išmoko sirų kalbą – aramėjų kalbos, kuria, kaip manoma, kalbėjo Jėzus, dialektą.

Po paslaptingo susitikimo su benamiu Paryžiuje Vardenas įstojo į Šv. Bernardo kalno abatiją, trapistų vienuolyną Šiaurės Anglijoje, kur pelnė įžvalgaus dvasinio autoriaus reputaciją. 2015 m. buvo išrinktas šio vienuolyno abatu. Jo rūpesčiu vienuolynas perėjo nuo pienininkystės prie alaus gamybos. 2019 m. spalį popiežius Pranciškus paskyrė Vardeną vadovauti Trondheimo teritorinei prelatūrai, kuri apima centrinę Norvegiją. Dėl pervargimo kurį laiką buvo pasitraukęs iš aktyvios veiklos. 2020 m. spalį įšventintas vyskupu. Pandemijos metu Vardenas įkūrė interneto svetainę, joje sukaupti visi jo raštai. Apie svetainės atidarymą pranešė „Vatican News“ – tai ženklas, kad vyskupas turi sekėjų visame pasaulyje.

Luke’o Coppeno interviu su vyskupu Eriku Vardenu buvo paskelbtas portale „The Pillar“ (čia pateikiamas sutrumpintas pokalbio vertimas).

 

– Vyskupe, kas yra krikščionybė?

– Krikščionybė iš esmės yra tikėjimas ir egzistencinis prisirišimas prie Jėzaus Kristaus apreiškimo. Turiu galvoje Kristaus mokymą, bet iš esmės tai yra per jį atskleistas žmogaus pašaukimas dalyvauti pačiame Dievo gyvenime, jo pergalėje prieš mirtį. Iš esmės krikščionybė yra tikrumas, kad Kristuje mirtis neteko savo geluonies. O iš to išplaukia visa kita.

Tai buvo pirmoji kerigma, su kuria susiduriame Naujajame Testamente: „Kristus prisikėlė.“ Iš šio teiginio kyla begalė pasekmių, paprastesnių ir ne tokių paprastų, sudėtingesnių ir ne tokių sudėtingų, kurios apima visą egzistenciją. Tačiau iš esmės tai yra krikščionybės šerdis.

– Kas yra malda?

– Malda yra širdies kėlimas, cituojant frazę iš dialogo, skambančio prieš Mišių prefaciją. Tai mano būties atsivėrimas Dievo tikrovei ir mano būties įsitraukimas į Dievo būtį savotiškame dialoge, o tas dialogas kartais būna aiškus, o kartais – labai netiesioginis ir slėpiningas.

Kartais manau, kad mes pernelyg supaprastiname maldą. Esu tikras, kad jums teko susipažinti su Antonijaus Bloomo raštais. Yra nuostabus pasakojimas apie tai, kaip jis nuvyksta į senelių namus ir sutinka pagyvenusią ponią, kuri išgyvena didžiulę dvasinę krizę, nes sako dieną ir naktį kartojanti Jėzaus maldą, bet vis tiek esanti dvasinėje dykumoje.

Metropolitas Antonijus išklauso jos, o tada sako: „Ar galėčiau duoti jums patarimą?“ Moteris atsako: „Žinoma.“ Tuomet jis sako: „Noriu, kad vadovautumėtės šiuo patarimu.“ Ji atsako: „Taip, žinoma.“ Ir jis sako: „Nuo šiol prašau jūsų kasdien po pusvalandį nekalbėti jokių maldų, o tiesiog sėdėti ant kėdės ir megzti Dievo akivaizdoje.“

Tas patarimas visiškai pakeitė šios moters dvasinį gyvenimą.

Kartais, jei išmoktume tiesiog užsičiaupti ir dėmesingai atsiverti, dauguma dalykų, kuriuos laikome savo didžiąja dvasine krize, tikrai išsispręstų.

– Ar tai vadinate kontempliatyvia malda?

– Vengčiau kaip nors apibendrinti kontempliatyvią maldą, kad tai nenuskambėtų kaip lozungas. Būčiau labiau linkęs kalbėti apie kontempliatyvų gyvenimą. Kontempliatyvus gyvenimas iš esmės yra dėmesio būsena.

Man labai įsiminė ir labai pagelbėjo viena frazė, kurią prieš daugelį metų radau traktate, parašytame Renesanso laikų Florencijos humanisto Pico della Mirandolos. Tame traktate jis kalba apie pagrindinį žmogaus pašaukimą būti universi contemplator. Taigi būti tuo, kuris kontempliuoja visatą, kuris kontempliuoja visumą.

Esu įsitikinęs, kad žmogus iš prigimties yra kontempliuotojas, tik jis turi tai atrasti. Gyventi kontempliatyviai iš esmės reiškia nurimti, skirti dėmesį ir žiūrėti.

– Vadinasi, kiekvienas žmogus yra slaptas kontempliuotojas?

– Nebūtinai toks jau slaptas. Šiuo metu mūsų kultūriniame kontekste daug kas prieštarauja kontempliatyviam gyvenimui, nes esame priklausomi nuo trikdymo. Mums patinka būti trikdomiems. Ir jei pastarąsias dvidešimt sekundžių mūsų niekas netrikdė, susirandame ką nors, kas trikdytų. Dalis sielos skausmo, nusivylimo ir net agresijos, kurią ši patirtis gali išlaisvinti žmonėse, yra ženklas, kad iš esmės esame sukurti kitokiam bendravimo su pasauliu būdui.

– Blaise’as Pascalis yra pasakęs, kad „visos žmonijos problemos kyla iš žmogaus nesugebėjimo ramiai pasėdėti vienam kambaryje“.

– Labai išmintingi žodžiai. Tokią pačią įžvalgą galima rasti ir ankstyvojoje vienuolinėje tradicijoje, Dykumos Tėvų mokymuose. Vienas abatas sakė savo mokiniui: „Lik ištikimas savo celei, ir tavo celė visko tave išmokys.“

– Ar Bažnyčiai vis dar reikalingi kontempliuotojai?

– Reikalingi kaip niekada, nes Bažnyčios širdis yra kontempliatyvi širdis. Mums reikia, kad mūsų žvilgsnis, protas ir širdis kaskart vis iš naujo atsigręžtų į Dievo slėpinį, jo amžinybę ir nuolatinį naujumą. Labai svarbu, kad būtų žmonių, kurie pagal profesiją imtųsi šios užduoties ir visą laiką ją vykdytų visos Bažnyčios vardu. Tačiau tai neatleidžia likusių mūsų nuo pareigos ugdytis kontempliatyvią laikyseną, pasaulėžiūrą ir praktiką.

– Vyskupe Vardenai, ar religinis gyvenimas Vakaruose žlugo?

– Nesu tikras, ar galima sakyti, kad jis žlugo. Vėlgi, svarbu į viską pažiūrėti iš ilgesnės perspektyvos. Žvelgiant į du tūkstančius krikščionybės istorijos metų, būta pakilimų ir nuosmukių, būta augimo ir didelio gyvybingumo laikotarpių, būta tam tikro sunykimo ir didžiulio skurdo laikotarpių. Todėl nemanau, kad dabar turėtume pernelyg jaudintis dėl konkrečių mūsų problemų.

Tiesa, daugelis bendruomenių pritraukia mažiau narių. Nemažai vienuolinių bendruomenių ir kongregacijų užsidarė, drįstu sakyti, kad tų uždarymų bus ir daugiau. Tačiau kartu matome bendruomenes, kurios klesti, randasi naujų pašvęstojo gyvenimo formų, galbūt kuklesniu mastu, bet vis dėlto. Vienuolinio gyvenimo imperatyvas ir iššūkis yra tokie fundamentalūs krikščioniškojo pašaukimo elementai, kad jie niekada neišnyks. Jie išgyvens metamorfozę, bet visada sugrįš ir iš naujo sužydės.

– Ar šiandien žmonės mažiau dvasingi nei praeityje?

– Jie yra tokie pat dvasiškai jautrūs, tik yra gerokai praradę konceptualias priemones tam dvasiniam jautrumui įprasminti. Daugeliui žmonių tai kelia didžiulį skausmą. Aš, kaip krikščionis, teigčiau, kad žmogus yra dvasinė būtybė, ir kai žmogus nebeturi kalbos, kuria galėtų išreikšti dvasinius siekius, troškimus, net kančias, tada šie dalykai lieka neišsakyti ir tūno kažkur giliai. Jie įgauna kitus pavidalus, jų nebeįmanoma atpažinti tikruoju pavidalu, todėl kyla nusivylimas. Jautrumas išlieka tas pats, bet mūsų gebėjimas išreikšti šį jautrumą didele dalimi išblėso. Ir tai rimtas dalykas.

– Ar įmanoma dvasinė pažanga be Bažnyčios? Ar galiu įveikti savo ego, pasitelkęs į pagalbą dėmesingą įsisąmoninimą (mindfulness) ir kitas praktikas?

– Žinoma, bet manau, kad čia klausimas yra apie tai, ar savojo „aš“ įveikimą galima laikyti dvasine pažanga. Griežtąja prasme, apibrėžiant sąvokas krikščioniškai, dvasinis gyvenimas yra gyvenimas Dvasioje. Dvasia veikia visame pasaulyje. Krikščionys tą visada žinojo. Ir Dvasia veikia net tada, kai nėra atpažįstama.

Tačiau norint, kad pažanga būtų kryptinga, judėtų galutinio tikslo link, aš turiu žinoti, koks yra tas tikslas. Turiu žinoti, koks yra tikslas, kurio link judu. Taigi, taip, tam tikras dvasinis pabudimas ir augimas įmanomas ir už Bažnyčios ribų, bet norint, kad tas dvasinis augimas pasiektų išsipildymą, sakyčiau, reikalinga Bažnyčios teikiama malonė ir parama.

– Ar tą mūsų pažangą įgalina Bažnyčios bendruomeninis lygmuo?

– Neabejotinai. Tėvai cistersai labai mėgsta vieną eilutę iš Koheleto knygos, kurioje sakoma: „Vargas vienišam žmogui! Juk kai suklumpa, nėra kas jį pakeltų.“ Šioje eilutėje cistersai įžvelgė glaustą vienuolių bendruomenės apibūdinimą. Toks apibūdinimas galioja ir bažnytinei bendruomenei. Kokia tai malonė – eiti kartu su kitais žmonėmis, kurie prireikus išties man ranką ir kuriems aš irgi galiu ištiesti ranką, kai jie suklups.

– O kaip jūs? Kodėl, jūsų manymu, Dievas pašaukė jus būti vyskupu?

– O čia jau yra klausimas, į kurį negaliu atsakyti. Tai susiję su mano ypatingu tikėjimo slėpiniu. Tai man tebėra gilus slėpinys.

– Ar būti vyskupu ir būti trapistu yra suderinama?

– Nepasakyčiau, kad lengvai suderinama, bet nepasakyčiau, kad ir nesuderinama. Kaip galite įsivaizduoti, per pastaruosius porą metų daug apie tai galvojau. Senovėje vienuoliai neretai tapdavo vyskupais, o viduramžiais tai irgi nebuvo tokia jau reta praktika. O Rytų Bažnyčiose tai yra sisteminė praktika. Visi vyskupai yra vienuoliai.

Šventasis Tėvas nuolat primena vyskupams, kad jie pirmiausia nėra administratoriai ir plunksnos vedžiotojai, tad mąsčiau ir apie tokį kontekstą. Brevijoriuje yra vienas responsorijus – man rodos, tai Bendroji ganytojų malda, – kuriame kalbama apie ganytoją kaip apie žmogų, kuris „daug meldžiasi už žmones“. Man tai didelis įkvėpimas ir puikus priminimas, kad vienas svarbiausių vyskupo darbų yra melstis, prisiminti maldoje jam patikėtą darbą ir žmones.

Gyvenime pirmenybė visada turi tekti antgamtinei plotmei, tik tada bus galima nuveikti ką nors vertingo ir žemiškesnėje plotmėje.

– Kaip palaikyti tokį maldos gyvenimą?

– Vienas iš siektinų dalykų yra laikytis bazinės dienotvarkės ir pasirūpinti, kad iš tiesų skirtumėte laiko maldai, rimtam skaitymui, tiesiog ramiam buvimui ir klausymuisi. Tuo pat metu reikia būti ir labai lankstiems.

Tai irgi labai svarbi vienuolystės dalis. Šv. Benedikto reguloje sakoma, kad vienuolynas niekada nebūna be svečių. Benediktas nesako, jog vienuolynams labai svarbu vykdyti svetingumo tarnystę. Jis tiesiog teigia, kad vienuolyne niekada netrūksta svečių. Ir tai tiesa: žmonės pasirodo dėl įvairiausių priežasčių, iš anksto pranešę ir nepranešę.

Stebina tai, kad Benediktas sako, jog kiekvieną atėjusį svečią reikia priimti taip, tarsi jis būtų Kristus. Tai irgi yra bazinis dėmesingumo ir atvirumo gyvenimui lygmuo: visiškai įsitraukti į tai, kas dabar vyksta aplink mane, priimti net ir iš pažiūros blaškančius dalykus kaip galimus Apvaizdos paraginimus. Nuolatos klausti: „Kur visame tame yra Viešpats?“ arba „Kokią žinią neša šis žmogus ar ši aplinkybė?“ Tai yra kontempliatyvus gyvenimas blaškymų apsuptyje.

Žinau, kad kai kurie vienuolynai turi įsirengę chore varpelį, kad kai kas nors pasibeldžia į duris, paskirtas žmogus nueina atvykėlio įleisti. Reikia išlaikyti pusiausvyrą ir saugotis bereikalingo blaškymo. Tačiau kartais išėjimas iš apsauginės zonos, kurią laikau „savo dvasiniu gyvenimu“, jau savaime yra dvasinės pratybos, kurioms galiu būti pašauktas. Ir visada reikia teikti pirmenybę artimo meilei.

– Kodėl liturgija XXI a. Bažnyčioje tapo tokių aršių susirėmimų vieta?

– Todėl, kad ji glaudžiai paliečia mus visus. Taip pat todėl, kad liturgija mus suburia ir kviečia dalyvauti tam tikru mastu apeigose, kuriose kiekvienas turime atlikti mums paskirtą vaidmenį. Liturgija ragina atsisakyti asmeninių pageidavimų dėl bendro plano. Tai visada sunku bet kokiomis aplinkybėmis, nes aš noriu daryti tai, kas man patinka.

Tai viena iš priežasčių, kodėl liturgija yra tokia karšta tema. Kita priežastis – istorinis faktas, jog pastaruosius 60–70 metų tiesiog gyvenome tokioje eksperimentinėje visatoje, kurioje buvo tiek daug įvairių ir dažnai nesuderinamų liturgijos sampratų, kad mums šiek tiek pakriko nervai. Tvyro vos ne nerimo atmosfera, kuri kai kuriems katalikams atrodo neatšaukiama. Nemanau, kad taip turi būti.

Svarbiausia, kaip visada, yra irtis į gelmę. Kalbant apie istoriją, kurios paveldėtojai dabar esame, atėjo laikas nešališkai, su dėkingumu, bet kartu ir kritiškai pažvelgti į kai kuriuos pastarųjų dešimtmečių pasiekimus ir paklausti: kas mus praturtino, o kas ne?

Svarbiausia yra vis iš naujo ir vis tvirčiau įsišaknyti į išganingąjį liturgijos branduolį, prisiminti, kad mes nesame liturgijos subjektai. Iš esmės liturgijos subjektas yra Kristus. Mūsų dalyvavimas liturgijoje yra būdas įsitraukti į komuniją su Juo ir prisiliesti prie žmonijos atpirkimo vyksmo. Štai kas yra svarbu: kad būtų aiškus tas įsišaknijimas.

– Kodėl šiandien taip nesutariama dėl tradicijos?

– Nereikia galvoti apie tradiciją kaip apie kažkokį virvele perrištą paketėlį. „Tradicija“ yra dinamiškas daiktavardis, reiškiantis procesą. Svarbiausia yra rasti savo vietą tame gyvame perdavime ir tapti grandimi toje grandinėje, džiaugtis ir nuolankiai dėkoti, kad gaunu tai, kas man perduodama, taip pat džiaugtis ir nuolankiai dėkoti, kad galiu tai perduoti, – ir stengtis perduoti daugiau, negu gavau.

Reikia saugotis lengvabūdiškos polemikos gundymų ir išdrįsti pasipriešinti vyraujančiai kultūrai, o kartu ir nepasiduoti poreikiui nuolat ant kažko pykti, nes tai tiesiog nuobodybė ir tuščias jėgų švaistymas.

– Ar pyktis yra dominuojanti mūsų laikų emocija?

– Nesu tikras, ar tai dominuojanti emocija, bet ji vyrauja. Gyvename itin neramiais laikais. Kai pagalvoji apie karą Ukrainoje, ekonomiką, kultūros žlugimą, grėsmes aplinkai, labai daug žmonių jaučiasi įtraukti į šiuos deterministinius procesus, kurių jie visiškai negali kontroliuoti. Vienas iš būdų išreikšti ir įtvirtinti savo subjektiškumą yra pyktis.

Pykti ant visatos būtų per daug. Todėl pasirenkame savo mažas „kišenėles“, kuriose jaučiamės esą šiokie tokie šeimininkai arba manome, kad ten mūsų balsas gali būti išgirstas, ir tiesiog išliejame visą savo pyktį. Tai tam tikra kultūrinė tendencija.

– Ar Bažnyčia siūlo išeitį iš tokios padėties?

– Taip. Kiekvieną trečiadienį brevijoriaus Naktinėje kartojasi vienas skaitinys. Tai eilutė iš Laiško efeziečiams: „Tegul saulė nenusileidžia ant jūsų rūstybės!“ Tai reiškia – susitvarkykite su savo pykčiu.

Kaip ganytojas – ir tiesiog kaip žmogus – pastebiu, kad užgniaužtas, užblokuotas ar nepripažintas pyktis gali įgyti didžiulę įtaką daugelio žmonių gyvenime. Užuot leidus pykčiui tvinkti, reikia nuolankiai pripažinti, kad nešiojamės jį savyje, o tada paklausti: „Ką man dabar su juo daryti?“ Gali prireikti ir prašyti atleidimo. Tai krikščioniška praktika, kurią turėtume uoliai vykdyti.

Kartais naudinga turėti – kaip numato vienuolinė tradicija – dvasios tėvą ar dvasios motiną, asmenį, kuriuo pasitikiu ir kurio įžvalgumu pasikliauju, kuriam galiu tiesiog išsakyti tai, kas vyksta mano viduje. Ir galiu žodžiais išreikšti kartais įsisenėjusias ir miglotas sąvokas, plūduriuojančias mano sąmonėje, ir pamatyti, kas yra kas, o tada suformuluoti pagrįstą ir išmintingą atsakymą.

– Prieš įšventinimą į vyskupus jūs pasiėmėte atostogų dėl ligos, kurią sukėlė „didis nuovargis“. Ar pasveikote po to laikotarpio?

– Taip, manau, kad pasveikau. Žvelgdamas atgal, laikau visa tai didžiuliu palaiminimu. Tarsi brolis asilas būtų pasakęs: „Sustok.“ Kartu tai buvo ir tam tikras egzistencinis sukrėtimas dėl gilių permainų, kurių pareikalavo paskyrimas. Visas susikaupęs nuovargis išsiliejo į paviršių, nes kaip tik tuo metu vienuolyne steigėme alaus daryklą su visais iš to išplaukiančiais darbais. Buvo labai įtemptas laikas.

Tačiau esu labai dėkingas, kad man buvo suteikta galimybė tiesiog atsitraukti, nurimti, laukti Viešpaties – pripažinti visus savo ribotumus ir iš naujo įsigilinti į esminius dalykus.

Kitas mane labai sujaudinęs dalykas yra tai, kad vyskupiją man tiesiog išmeldė žmonės, kurie čia yra labai geri, jie rimtai prisiėmė šią intenciją ir meldėsi už mane. Man neapsakomai pasisekė, kad buvau išmelstas šiai vyskupijai.

 

Vertė Rūta Tumėnaitė