Drinos tiltai

 

Šį pavasarį sukanka 30 metų nuo agresijos prieš Bosniją ir Hercegoviną pradžios. Apie šio konflikto sudėtingumą byloja vien jau tai, kad gan sunku nustatyti tikslią karo pradžios datą. Paprastai nurodoma 1992 m. balandžio 6 d., nors pavieniai susirėmimai įvyko jau prieš savaitę. Sarajevo apgultis prasidėjo balandžio 5 d. Po dienos Bosnija ir Hercegovina paskelbė nepriklausomybę, o Sarajevą puolantys daliniai į tai atsakė šaudydami į minią, į miesto gatves išėjusią už taiką. Nors žmonės protestavo iš esmės prieš visus, po apšaudymo jie buvo priversti pasirinkti tam tikrą pusę. Paskelbus nepriklausomybę pradėjo augti konfrontacija tarp Alijos Izetbegovićiaus vyriausybės Sarajeve ir „Serbų Respublikos armijos“, kurią neoficialiai (nors ir demonstratyviai) rėmė Miloševićiaus vyriausybė Belgrade (vėliau paaiškėjo, kad Belgrado vyriausybė taip pat mokėjo algas Serbų Respublikos armijos karininkams).

Minia protestavo prieš visų pusių politikus, įskaitant prezidento Izetbegovićiaus vyriausybę, kuri paskelbė nepriklausomybę visiškai nepasirengusi ir aiškiai suvokdama neišvengiamą reakciją į veiksmus, kurie privedė prie karo. Iškart po karo pradžios serbų pajėgos, kurioms oficialiai vadovavo apsišaukėlių Serbų Respublikos prezidentas Radovanas Karadžićius ir „generolas“ Ratko Mladićius, užėmė daugiau kaip 70 % šalies teritorijos.

Todėl trisdešimt nepriklausomybės (kaip ir karo) Bosnijoje ir Hercegovinoje metų užgožia tūkstančiai vietinių jubiliejų, vienos ar kitos tragedijos, ištrėmimo ar žudynių minėjimai, įrodytų nusikaltimų atminimai ir raginimai ištirti tūkstančius nusikaltimų, kurių teismai niekada negalėjo, nesugebėjo ar nenorėjo ištirti.

Per ateinančius trejus su puse metų sulauksime dar daug jubiliejų.

 

Ćuprija ir Andričgradas Višegrade

 

Prasidėjus didžiaserbiškai agresijai, vienas iš pirmųjų jos smūgių taikinių buvo Rytų Bosnija, arčiausiai Serbijos esantis Bosnijos ir Hercegovinos regionas, ypač vienas svarbiausių tranzito punktų, jungiančių Serbiją ir Bosniją, – Višegrado miestas.

Mieste yra garsusis tiltas per Driną¹, kurį pastatė bosnių janyčaras Mehmedas Paša Sokolovićius ir kurį Ivo Andrićius įamžino savo romane „Drinos tiltas“ (Na Drini ćuprija), už kurį 1961 m. rašytojas buvo apdovanotas Nobelio literatūros premija. Bene kruviniausias šio tilto istorijos etapas įvyko lygiai prieš trisdešimt metų, nors minėtas romanas, be kita ko, yra literatūrinis paminklas kruvinai gyventojų (daugiausia stačiatikių), kuriems tiltas galiausiai turėjo tarnauti, istorijai.

Višegradas, tiksliau, miestelyje išlikę bošniakai, susibūrę į asociaciją „Ćuprija“, taip pat mini jubiliejų – masinių Višegrado gyventojų musulmonų žudynių metines. Remiantis liudijimais, 1992 m. gegužę–birželį daugelis jų buvo beveik rituališkai nužudyti ant to paties Mehmedo Pašos Sokolovićiaus tilto ir vėliau sumesti į Driną.

1992 m. balandį po trumpo ginkluoto konflikto Višegradą užėmė JLA – Jugoslavijos liaudies armijos pajėgos [kovojusios serbų pusėje]. Po trumpos okupacijos ir „serbiškosios Višegrado savivaldybės“ įkūrimo gegužės 19 d. miestą užėmė Vojislavo Šešelio² sukarinta milicija ir pradėjo internuoti ir sistemingai žudyti musulmonus bošniakus gyventojus. Šimtai jų buvo nuvaryti prie tilto, kur buvo nužudyti ir sumesti į Driną. Tarptautinio baudžiamojo tribunolo buvusiai Jugoslavijai duomenimis, Višegrade buvo nužudyta daugiau kaip 3 000 bošniakų, tarp jų 600 moterų ir daugiau kaip 100 vaikų. Iš 13   000 prieš karą Višegrade gyvenusių bošniakų mieste liko tik 1 500. Hagos tribunolas žudynes Višegrade pavadino „vienomis žiauriausių visoje Bosnijoje ir Hercegovinoje“.

Pasak liudininkų, 1992 m. gegužę–birželį tiltu tekėjo kraujo upė. Tai anaiptol nėra metafora.

Kaip Višegrado miestas įamžina šią neseniai įvykusią kalvariją – jei iš viso įamžina, – kaip ją pristato miesto lankytojams? Kokius paminklus gali pastatyti bendruomenė, kurią slegia tokia našta?

Tikėjausi išvysti daug istorinių iškraipymų ir akių dūmimo ar bent jau ignoravimo, tačiau tai, ką pamačiau, pranoko visus mano lūkesčius. Miestelis su istoriniu tiltu tapo didelio masto serbiškuoju pramogų parku, tiesiogiai skirtu dešimtojo dešimtmečio tragedijai. Tačiau anaiptol ne masinėms žudynėms, o „tragedijai“, susijusiai su Andrićiaus biusto, anksčiau stovėjusio priešais tiltą, pašalinimu.

Projekto idėjinis vadovas režisierius Emiras Kusturica statybų pradžią pagerbė šiais žodžiais: „Jie mums nugriovė Andrićiaus paminklą, todėl dabar gavo Andričgradą. Tegul kitą kartą būna atsargesni.“ Andričgradas – tai didžiulis 15 mln. eurų vertės kompleksas – didingas serbiškas Disneilendas, kuriame yra daugiau nei 50 pastatų, išsidėsčiusių 17 hektarų plote. Tai groteskiška struktūra, kurią sudaro kelios Osmanų, viduramžių, Habsburgų ir renesanso stilių gatvės ir aikštės. Renesanso stilius čia itin svarbus, nes iliustruoja prarastą regiono pažangą, kadangi Balkanai dėl Osmanų okupacijos neva neteko renesanso (!), kaip rašoma Andričgrado interneto svetainėje.

„Tegul jie būna atsargesni.“ Andričgradas – tai bausmė už paminklą, kurį 1991 m. birželį pašalino iš miesto viešosios erdvės. Taigi Andričgradas yra reakcija į bošniakų provokacijas, o ne į karą ir ne į tai, kad po metų visi miesto gyventojai musulmonai buvo išžudyti arba ištremti. Tikroji šiuolaikinio Višegrado tragedija – tai paminklo pašalinimas ir renesanso stoka.

Andričgradas – tai didingo didžiaserbiškumo šventovė su didžiule stačiatikių cerkve, kino teatru su mozaika, kurioje pavaizduotas Gavrilo Principas ir jo bendražygiai, parduotuvėmis su kičiniais Mihailovićiaus, Džokovićiaus ir Teslos portretais ir gausybe renesanso stiliaus statulų – Nikolos Teslos aikštėje stovi didžiulė Ivo Andrićiaus statula, o priešais įvažiavimą į Andričgradą – Mehmedo Pašos Sokolovićiaus paminklas; jo istorija papasakota pirmuosiuose Andrićiaus romano skyriuose.

Privačiose Višegrado kapinėse bošniakų bendruomenė pastatė kuklų paminklą Višegrado genocido aukoms su užrašu „Visų nužudytų ir dingusių be žinios bošniakų, vaikų, moterų ir vyrų, Višegrado genocido aukų, atminimui“. Višegrado savivaldybė pasipriešino šiam memorialui, teigdama, kad kol kas nėra teisinio pagrindo pripažinti žudynes jų mieste genocidu, o bošniakų bendruomenė net neturi atitinkamo leidimo statyti memorialą. Todėl Višegrado savivaldybė nurodė iš paminklo pašalinti žodį „genocidas“, o patį paminklą paliko tokį, koks yra, stovėti privačioje žemėje. „Nereikia priminti, kiek serbų tauta nukentėjo šiose vietovėse ir kaip jautriai ji reaguoja į šį žodį, nes ji įnirtingai kovojo prieš satanizaciją ir įrodė, kad nėra genocido vykdytoja“, – tuometinis meras Popovićius parašė oficialiame laiške, protestuodamas prieš šį paminklą aukoms. Serbų politinės partijos taip pat vietoj teisingumo naudoja vadinamojo „kreivingumo“ taktiką: kol teismas nepriėmė sprendimo, mes nieko negalime daryti; jei teismas priima mums palankų sprendimą, mes jį pripažįstame, o jei teismas priima mums nepalankų sprendimą (kaip Srebrenicos atveju), mes tiesiog jo nepripažįstame.

Višegrado savivaldybė ginasi teigdama, kad tai, kas įvyko dešimtojo dešimtmečio pradžioje, dar nėra pakankamai ištirta, ir kad apie šiuos įvykius reikia kalbėti itin atsargiai, kad niekam nebūtų pakenkta. Žmogžudysčių tyrimas yra sunkus ir sudėtingas, be politinio pobūdžio kliūčių, jis yra keblus ir logistiniu požiūriu, nes tyrimo teritorija yra sunkiai prieinama ir iš dalies esanti po vandeniu. Be to, pagrindinis įrodymas, patvirtinantis liudijimus apie žudynes ir žmonių kūnų mėtymą į Driną, buvo atskleistas atsitiktinai – 2010 m., rekonstruojant užtvanką, ežeras buvo nusausintas. Prie užtvankos buvo rasta daugiau kaip 300 kūnų, kurie nuo žudynių metų gulėjo upės dugne.

Andričgradas yra genocido ir didžiaserbiškos istorijos išbalinimo paminklas. Jis daug įskaitomesnis nei bošniakų paminklas su užrašytu ant jo žodžiu „genocidas“, kuris neturėjo tinkamo leidimo. Griūvantis ir tuščias miestas su Osmanų imperijos laikų tiltu ir didžiuliu architektūros kompleksu, kuris kiekviename žingsnyje ragina mus galvoti apie tolimą praeitį – pamiršti pastaruosius 30 metų, sutelkti visą dėmesį į buvusius prieš tai 500 metų ir susimąstyti apie tai, kaip būtume gyvenę, jei mūsų protėviai būtų patyrę renesansą.

Pagrindinė miesto įžymybė yra Didžiojo vizirio tiltas – Osmanų imperijos architektūros perlas (tiltą pastatė architektas, be kita ko, sukūręs garsiąją Mėlynąją mečetę Stambule), kuris 2007 m. buvo įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą iš dalies Turkijos (o ne Serbijos), pagrindinės investuotojos į šiuolaikinį Višegradą, dėka. Andričgradą visiškai finansavo Serbų Respublikos vyriausybė, o Kusturica buvo projekto iniciatorius ir ideologas, kuriam priklausė 49 proc. akcijų (vėliau kilo ginčas, dėl jo Kusturica pasitraukė iš projekto arba buvo priverstas iš jo pasitraukti). Šis megalomaniškas projektas buvo parengtas nepasitarus su Bosnijos ir Hercegovinos nacionaline paveldosaugos komisija, o tai, pasak Amros Hadžimuhamedović³, ateityje gali kelti pavojų UNESCO pasaulio paveldo statusui. Laisvosios Europos radijui pateiktame komentare ji išreiškė nepritarimą projektui: „Tai tikrai mėgėjiškas požiūris, moksle vadinamas pseudosinonimija, visiškai ne vietoje ir nepagrįstas, už mokslo konteksto ribų paprastai labai dažnai vadinamas kiču.“

Faktas, kad miesto valdžiai trukdo vienas žodis ir atitinkamų dokumentų stygius, bet tuo pat metu jie užmerkia akis prieš ištiso miesto statybą neturint atitinkamų leidimų, yra groteskiškai iškalbinga istorija.

Andričgradas yra paminklas didžiaserbiškumui ir didžiaserbiškumo projekto metafora iš esmės. „Atpildas už įžeidimą“ – biusto pašalinimą – tai 17 hektarų paminklas, visiškai nepastebintis tikrųjų žudynių, kurčias mieste tebesančių liudininkų balsams. Iš tiesų tai didžiaserbiškumo modus operandi. Neabejotina, kad žiaurumus vykdė abi pusės. Reaguodami į Višegrado žudynes, bošniakai taip pat likvidavo kai kuriuos serbų kaimus, ypač Goraždės apylinkėse, kur prieglobstį rado išgyvenusieji Višegrado žudynes. Neabejotina, kad šiomis žudynėmis taip pat buvo tiesiogiai siekiama paaštrinti konfliktą, nes jos iš karto sukėlė atitinkamą atsaką. Sarajevo vyriausybė pripažįsta savo atsakomybę ir atsako į Tarptautinio Teisingumo Teismo raginimus. Tačiau tai ne metodo, o masto klausimas: Andričgradas buvo neproporcingas atsakas į paminklo pašalinimą, o žudynės buvo neproporcingas atsakas į Bosnijos serbų politinės atskirties ar tariamos marginalizacijos jausmą nepriklausomoje Bosnijoje ir Hercegovinoje.

Andričgradas pats savaime yra paminklas genocidui. Tai paminklas nesugebėjimui pažvelgti į dabartį, paminklas tautai, kuri gyvena ir klastoja istoriją dabarties sąskaita. Istorinė tauta, kuri yra įkalinta savo istorijoje. Spindinti utopija griūvančiame mieste, pilname tuščių namų, kuriuos paliko perkeltieji ir nužudytieji, su nykstančia pramone, apleistu geležinkeliu, mieste, kuriame daugiausia investuojama į išgalvotą istoriją ir įsivaizduojamų skriaudų atitaisymą. Paminklas, kuris – visiškai nedviprasmiškai – skirtas istorijai falsifikuoti.

 

Didysis viziris ir didžiaserbiškumas

 

Andričgrado epizodas slepia daugybę šiuolaikinių Balkanų antinomijų. Turkai engė serbus, bet vis dėlto paliko jiems UNESCO paveldą (nors ir atėmė iš jų renesansą). Turkai išnaudodavo ir įžeidinėjo serbus, tačiau jų „vergas“ Mehmedas Paša Sokolovićius tapo didžiuoju viziriu ir aktyviai rėmė savo tėvynę bei stačiatikių bažnyčią. Didieji viziriai buvo faktiniai Osmanų imperijos – arba Aukštosios Portos, kaip buvo vadinamas sultono dvaras Stambule, – valdovai.

Prie įvažiavimo į Andričgradą stovi Mehmedo statula – jis pavaizduotas kartu su broliu Makarijumi Sokolovićiumi. Didysis viziris savo brolį paskyrė Pečo patriarchato (dabar Pejë Kosove) vadovu, taip po daugelio šimtmečių atkurdamas Serbijos Ortodoksų Bažnyčios autokefaliją. Stulbina istorinė ironija – didysis viziris kaip didžiaserbiškumo ikona ir kartu turkų vergovės simbolis. Reikėtų pažymėti, kad Osmanai iš tikrųjų pirmenybę teikė stačiatikių bažnytinėms struktūroms, kurių būstinės buvo imperijos teritorijoje, priešingai nei katalikų (tik pranciškonams buvo leista veikti), kurie, Portos nuomone, buvo pavaldūs už imperijos ribų esančioms jėgoms. Todėl Bosnijoje buvo skatinama stačiatikių, o ne katalikų kolonizacija (katalikai daugiausia apsigyvendavo miestuose kaip pirkliai). Prieš Osmanų invaziją Bosnija buvo kur kas labiau katalikiška (ypač turint omenyje tariamai eretišką Bosnijos Bažnyčią, apie kurią mažai žinoma) ir tik Hercegovinoje viduramžiais taip pat vyravo stačiatikiai.

Devširme, arba „mokestis žmonėmis“, įpareigojo krikščionių šeimas atiduoti tam tikrą skaičių vaikų į „vergiją“; kai kurie vaikai atitekdavo janyčarams, kai kurie – Osmanų administracijai. Stambule serbų-kroatų kalba buvo darbinė kalba tarp janyčarų ir kai kurių pareigūnų, todėl ji buvo trečioji imperijos kalba po turkų ir arabų kalbų. Kaip rašo Perry Andersonas knygoje „Absoliutistinės valstybės genealogija“ (Lineages of the Absolutist State, 1974), Osmanų imperijoje vyravo ypatingas požiūris į vergus, nes tik vergai galėjo pakilti į „valstybinės“ administracijos gretas, nes, kaip ir valstybė, jie priklausė sultonui. Taigi klasių kova Osmanų imperijoje vyko atvirkščiai – ji ne emancipavo vergus, bet į vergų klasę, t. y. į sultono nuosavybę, priėmė ir musulmonus. Bosnijoje taip pat buvo pranešama apie atvejus, kai musulmonų šeimos papirkinėjo krikščionių šeimas, kad šios atiduotų savo vaikus, tikėdamosi iš to gauti naudos vėliau, kai šie vaikai įsitvirtins Stambule. Patys janyčarai neturėjo savo šeimų, tačiau po dvidešimties tarnybos metų jiems buvo leista apsigyventi kitur, dažnai gimtajame mieste. Manoma, kad pirmenybės teikimas bosniams atrenkant janyčarus yra viena iš (tariamų) priežasčių, kodėl Bosnijoje ir Hercegovinoje dabar gyvena palyginti daug slavų musulmonų [bošniakų], o išėjusių į pensiją janyčarų, kurie po tarnybos apsigyvendavo gimtajame mieste, būtent čia buvo daugiau.

 

Dvi Nobelio premijos ir dvi „Auksinės palmės šakelės“

 

Ivo Andrićius buvo mįslingas žmogus. Gimė katalikų šeimoje Travnike, augo Sarajeve, rašė naudodamasis ekavica⁴, gyveno Belgrade. Jaunystėje jis persiėmė Jugoslavijos idėja, o kaip „Jaunosios Bosnijos“ narys [Pirmąjį pasaulinį] karą praleido kalėjime. Tikriausiai nė vienas rašytojas buvusioje Jugoslavijoje nesulaukė daugiau manipuliacijų ir skirtingų interpretacijų savo atžvilgiu.

Kodėl Bosnijos valdžios institucijos pašalino jo statulą nuo garsiojo tilto? Andrićius, kaip įsitikinęs idėjinis jugoslavas, tikėjo visų pietų slavų suvienijimo į vieną valstybę idėja; jis tikriausiai manė, kad Serbija atliks Balkanų Pjemonto vaidmenį ir galės suvienyti pietų slavus kaip vienintelė (suvereni) valstybė, galinti tai padaryti. Šiuo požiūriu jis buvo artimas daugeliui to meto intelektualų, pavyzdžiui, Ivanui Hribarui⁵, kurio slavofilizmas buvo nukreiptas į pagarbą slavų galios centrams, esantiems Prahos, Belgrado ir Maskvos ašyje, su trumpa ideologine stotele Sofijoje.

Andrićius paliko Bosnijai turtingą kūrybinį palikimą – visų pirma vadinamąją Bosnijos trilogiją (į kurią įeina ir „Drinos tiltas“), kuri iš dalies šlovina Bosnijos tautinę įvairovę, o iš dalies ją smerkia, nes Andrićius, kaip sąlygiškai revoliucingas rašytojas, rašė „ateičiai“, siekdamas sugriauti senas struktūras ir šlovinti „engiamuosius“. Dar verta pridurti, kad Andrićius, kaip į pensiją išėjęs Jugoslavijos karalystės diplomatas (prieš karą jis buvo ambasadoriumi nacistinėje Vokietijoje), Antrojo pasaulinio karo metais Belgrade rašė kitą romaną, kai tuo metu Bosnijoje siautėjo ustašiai ir SS divizija „Hanđar“.

Kad ir kokios būtų aplinkybės, faktas lieka faktu, kad Andrićius savo rašiniuose daugiausia dėmesio skyrė Osmanų imperijos vaidmeniui, akcentuodamas serbų kančias. Pavyzdžiui, viena garsiausių apdovanojimą pelniusio romano ištraukų yra labai vaizdingas (ir liūdnai pagarsėjęs) serbų sukilėlių kančių aprašymas, kaip jie buvo žudomi sodinant ant baslio: „Netaręs daugiau nė žodžio, Radisavas atsigulė kniūpsčiais, kaip jam buvo įsakyta. Čigonai užlaužė jam už nugaros rankas, prie kojų aukščiau riešų pririšo po virvę. [...] Paskui išsitraukė iš už diržo trumpą platų peilį, atsiklaupė ir pasilenkė prie pasliko pasmerktojo prapjauti jam kelnių tarpukojy ir praplėsti angą, pro kurią baslys turėjo įsmigti į kūną. [...] Radisavo kūnas mėšlungiškai traukėsi; nuo kiekvieno kūjo smūgio jo nugara išsiriesdavo, bet virvės vėl ištempdavo ir ištiesindavo. [...] Čigonas protarpiais sustodavo, pasilenkdavo prie ištempto kūno, patikrindavo, ar teisingai eina baslys, ir įsitikinęs, kad nesužalotas nė vienas svarbus vidaus organas, vėl imdavosi darbo.“⁶ 

Pasak „Deutsche Welle“, karo pradžioje generolas Mladićius esą platino minėto romano kopijas savo kariams kaip motyvacinę literatūrą, o Serbijos žiniasklaida skleidė melagingą informaciją, kad panašios tragedijos (galvų nukirtimas) įvyko serbams skirtingose Bosnijos ir Kroatijos dalyse. Rezultatas tikriausiai buvo kruvinos žudynės, kurios, remiantis liudininkų pasakojimais, buvo šokiruojančiai panašios į Andrićiaus aprašymus.

Reikšminga tai, kad ir Peterį Handkę, ir Ivo Andrićių – abudu pietų slavų kilmės Nobelio premijos laureatus – galima pavadinti didžiaserbiškumo rašytojais, nors pirmasis juo buvo visą savo gyvenimą, o antrasis – tik rašydamas.

Stebėtinai ironiška, kad šie du autoriai, kuriuos galima laikyti mažiausiai proserbiškais, buvo apdovanoti Nobelio literatūros premija. Ypač jei atsižvelgsime į tai, kad didžiaserbiškumo idėjos ideologinė esmė – amžinosios pasaulio galingųjų sąmokslo prieš serbų tautą paieškos. Miloševićius net ėmė kalbėti apie „Vatikano ir Kominterno sąmokslą“. Kita vertus, Nobelio premija, net ir pažangesnių mąstytojų, dažnai gana pagrįstai suvokiama kaip Vakarų „sąmokslas“; tai itin subjektyvi premija, skiriama tai pasaulio daliai, kuri patenka į dabartinių Vakarų interesų orbitą. Nobelio premija Andrićiui buvo skirta kaip paskatinimas Jugoslavijai atsiplėšti nuo Maskvos įtakos.

Panašų dvilypumą, kaip ir Andrićiaus atveju, galima rasti ir Emiro Kusturicos, iš Sarajevo kilusio bošniakų kilmės režisieriaus, kuris, kaip pats teigia, „vieną dieną tiesiog nuėjo į biblioteką ir sužinojo, kad yra serbas“, o paskui persikūnijo į Nemanją, atveju. Karo metu Kusturica tapo vienu pagrindinių didžiaserbiškumo kurstytojų. Kusturica yra vienas iš nedaugelio režisierių, dukart laimėjusių „Auksinę palmės šakelę“ – prestižiškiausią Europos kino apdovanojimą. Pirmąją premiją jis pelnė už filmą „Tėtė komandiruotėje“ (1985), o antrąją – už filmą „Pogrindis“ (1995); pastarąjį jis sukūrė kaip režisierius iš Sarajevo, o žiuri sprendimui neabejotinai turėjo įtakos noras „Auksine palmės šakele“ apdovanoti režisierių iš apgulto miesto, nors filmą finansavo Miloševićiaus režimas. Slavojus Žižekas ne kartą „Pogrindį“ yra pavadinęs „blogiausiu kada nors sukurtu filmu“, nes jis platina stereotipą apie Balkanus kaip apie chaoso erdvę, kur konfliktas yra vienintelė išeitis ir kur visos pusės yra vienodai pamišusios. Žižekas, be kita ko, kaltina filmą, kad jame esama atvirai proserbiškų elementų: visi šio filmo neigiami personažai išimtinai yra ne serbai; filmo pradžioje yra kadrų, rodančių invaziją į Jugoslaviją, montažas, Mariboro ir Zagrebo minios entuziastingai sveikina nacius, kartu kaip kontrastas rodomi mirštančio ir šalto Belgrado kadrai ir t. t.

 

Tiltas po Drinos tiltu Goraždėje

 

Senoji ćuprija Višegrade nėra vienintelis tiltas per Driną (ir ne vienintelis pačiame Višegrade), socialistinė Jugoslavija pastatė daug tiltų (nors tas pats režimas neva engė serbus). Toks tiltas per Driną yra ir Goraždės mieste. Tiltas Goraždėje kartu su memorialu yra daug mažiau poetiškas ir kuklesnis nei tiltas Višegrade. Deja, su juo susijusi istorija yra dar kruvinesnė. Goraždė yra vienintelis musulmonų anklavas Bosnijos rytuose, kurio niekada nebuvo užėmusi Serbų Respublikos armija. Srebrenica ir Foča krito, tačiau Goraždė išsilaikė per 1   336 dienas trukusią apgultį. Šis anklavas buvo prieglobstis likusiems gyviems bošniakams, kuriems pavyko pabėgti iš visos Rytų Bosnijos, įskaitant Višegradą, į šį maždaug už dešimties kilometrų pasroviui nuo Višegrado esantį miestą. Taigi 20   000 gyventojų turintis miestas priėmė 30   000 pabėgėlių ir nuo 1992 m. gegužės buvo visiškai apsuptas. Miestą apgulę kovotojai įsitvirtino aplinkinėse kalvose ir beveik ketverius metus apšaudydavo ir bombardavo badaujantį ir atkirstą miestą. Per apgultį žuvo 2   000 civilių gyventojų, įskaitant 148 vaikus, daugelis mirė nuo bado ir vaistų trūkumo.

Goraždė – tai miestas, įsikūręs abiejuose Drinos, plačios, bet seklios ir gana greitai tekančios upės, krantuose, apsuptas gana plataus slėnio. Vos už kelių kilometrų, kelyje į Višegradą, prasideda vaizdingas, siauras ir vingiuotas Drinos kanjonas, kurį to paties pavadinimo dainoje mini žinoma grupė „Zabranjeno pušenje“⁷. Jau aštuntojo dešimtmečio viduryje joje buvo galima įžvelgti nieko gero nežadančią būsimo konflikto pranašystę: „Tai nieko gero nežada, mano vaike. Viskas sugrįžta atgal. Gyvename susibūrę į gentis, kaip apačiai.“

Goraždė taip pat turi savo tiltą per Driną – ilgesnį, labiau socialistinį, apšviestą, šviežiai nudažytą mėlynai.

Kaip miestas, pasižymintis formaliai pripažinta trauma, įamžina šią nesenos istorijos dalį, palikusią tiek daug aukų? Kukliai. Miestelyje yra paminklas, ant kurio iškalti visų žuvusių vaikų vardai, o šalia tilto eksponuojami keli šokiruojančiai paprasti praėjusio karo „rekvizitai“: plaustas su generatoriumi, kuris suteikė gyventojams šiek tiek elektros energijos; furgonas, paverstas avariniu šarvuočiu. Apžiūrinėdamas plakatus lankytojas sužino, kad apgulėjai apšaudydavo tiltą nuo kalvų ir apmėtydavo jį granatomis, todėl iš pradžių per tiltą būdavo važiuojama šarvuotu furgonu, kuriuo sužeistieji ir personalas buvo gabenami į ligoninę kitoje Drinos pusėje.

Vėliau po tiltu buvo pastatytas dar vienas tiltas per upę. Dvigubo tilto istoriją primenantis užrašas yra labai paprastas: „Tiltai statomi tam, kad sujungtų žmones ir krantus. Selverio Sijerčićiaus vadovaujami Goraždės gynėjai 1994 m. pastatė tiltą po tiltu, kad gyvenimas nesustotų net karo sūkuryje.“

Ypač įdomus Goraždės muziejus. Apgulčiai skirtame kambaryje yra keletas daiktų, kuriuos Goraždės gyventojai naudojo gynybai: iš dviračių dalių pagaminti šautuvai, įvairūs elektros gamybos įrenginiai, portsigaras džiovintiems lapams, kurie buvo rūkomi, laikyti, padėklas su maisto produktais, kuriuos gyventojams ilgą laiką tiekė Jungtinės Tautos, kai jie buvo atkirsti nuo pasaulio.

Tiesą sakant, sunku įsivaizduoti, kaip galėtų būti sukurtas įspūdį paliekantis Goraždėje karo metu vykusių įvykių muziejus. Matant mėgėjiškai pagamintus ginklus, bet koks komentaras yra nereikalingas. Atvirai kalbant, viskas, pradedant atskirų objektų pateikimu ir baigiant pagrindinių faktų rinkiniu, čia būtų ne vietoje. Juolab kad šiame miniatiūriniame trijų kambarių muziejuje tik vienas jų skirtas miesto apgulčiai. Pirmasis kambarys skirtas didaktiniam priešistorinių laikotarpių pristatymui, antrasis – etnografiniams daiktams iš kasdienio kaimo gyvenimo, trečiasis – karo metu pagamintų daiktų ekspozicijai (šiame kontekste jie atrodo tarsi iš geležies amžiaus). Daiktai pristatomi išties „muziejiniu“ būdu, be patoso ar pretenzijų, tiesiog aprašoma, kas ir kodėl, tarsi tai būtų archeologinė paroda apie priešistorinį įvykį.

Karo metu nuo pasaulio atkirsta Goraždė buvo aprūpinama dviem būdais: pirmaisiais apgulties metais iš Grebako, artimiausio Bosnijos ir Hercegovinos kariuomenės posto, atsargos buvo gabenamos keliu, kuriuo reikėjo 12 valandų žygiuoti per kalnus, vadinamu Alacho keliu, nes beveik kiekvienas žygis pareikalaudavo žmonių aukų. Ypač žiemą daugelis juo einančiųjų sušaldavo, nes karavanui nebuvo leidžiama sustoti. Grebake buvo perkamos būtiniausios prekės, pavyzdžiui, miltai ir tabakas, kuris karo metu tapo stabiliausia valiuta (universalesnė už dolerį ir Vokietijos markę). Karo pabaigoje Bosnijos ir Hercegovinos vyriausybė visiems viešajame sektoriuje dirbantiems asmenims atlyginimus mokėjo „Drina“ markės cigaretėmis; pavyzdžiui, mokytojas per mėnesį gaudavo 30 cigarečių pakelių. Užėmus Grebaką [serbams], Jungtinės Tautos parašiutais numesdavo maisto padėklus – gyventojai ištisas naktis bandė įžiūrėti iš dangaus krentančius maisto paketus, o paskui kovojo tarpusavyje dėl jų turinio. Vieną naktį viename lauke „siuntinių iš dangaus“ laukė net 7   000 žmonių. Vėliau, vos pasibaigus karui, Jungtinės Tautos atidarė vadinamąjį „mėlynąjį kelią“ miestui aprūpinti.

Goraždė taip pat turi savo literatūrinį ir grafinį paminklą – puikų amerikiečių komiksų kūrėjo ir žurnalisto Joe Sacco animacinį romaną „Goraždės saugoma teritorija“. Joe Sacco kurį laiką gyveno Goraždėje, o minėtas komiksas yra vienas iš svarbiausių pasaulinio komiksų reportažo pavyzdžių, nors Goraždės muziejuje jis nerodomas ir apskritai nepaminėtas. Įsivaizduoju, kad po patirties, įgytos gyvenant badu ir tokiomis sąlygomis, miestiečiai nori, kad tam tikri prisiminimai verčiau liktų neišsakyti.

Dabar Goraždė yra Bosnijos ir Hercegovinos Federacijos dalis, vienintelis jos kantonas prie Drinos upės. Tarptautinė bendruomenė siekė, jog mainais į Goraždę Federacijai būtų perduota daugiau žemių aplink Sarajevą, kad abu teritoriniai vienetai taptų vientisesni. Tačiau Sarajevo vyriausybė negalėjo pateisinti priemiesčių plėtros kantono, kuris taip atkakliai laikėsi ir tiek daug paaukojo Rytų Bosnijoje, sąskaita. Goraždę su Bosnijos ir Hercegovinos Federacija jungia sausumos koridorius, tačiau jame nėra kelio. Taigi Goraždė vis dar taip ir lieka anklavas.

 

●

 

2022 m. birželio pradžioje Hagos genocido tribunolas patvirtino, kad Serbų Respublikos armijos vadui Ratko Mladićiui skirta laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė už genocidą. Priešingai, iki šiol niekas nebuvo patrauktas atsakomybėn už nusikaltimus Goraždės gyventojams, nors Federacija išdavė kai kuriuos Goraždės gynėjus už įtariamus nusikaltimus serbų gyventojams. Birželio 18 d. išlikę gyvi Višegrado musulmonai ant Sokolovićiaus tilto tradiciškai padėjo 3   000 gėlių – po vieną kiekvienam nužudytam miesto gyventojui. Šiemet nebuvo pranešimų apie miestelėnus serbus, mėtančius gėles į upę, kaip tai buvo pernai ir užpernai.

Vieno Slovėnijos kelionių tinklaraščio kūrėjas gana nekritiškame įraše apie Višegradą pateikė įdomų pastebėjimą: anot jo, pagrindinė Višegrado pramonės šaka yra „šaldytuvų magnetukų“ su tilto motyvais, Dražos, Ivo, Ratko atvaizdais ir pan. prekyba. Goraždė negali pasigirti nei įspūdingu muziejumi, nei šaldytuvų magnetukais. Vis dėlto ji turi stiprią pramonę, ypač automobilių pramonės sektorių, kuriame dirba daug vietinių gyventojų, taip pat ir iš kaimyninės Serbų Respublikos.

 

old.razpotja.si

Vertė Nikodem Szczygłowski