●

  

mes kaip skirtingos planetos

skriejančios tomis pačiomis trajektorijomis

vienas kitą atspindėdami

vienas kitą švelniai prilaikydami

širdžių šešėliais

 

 

lėkdami greičiau negu šviesa palikusi namų langus

savo pačios greičiu išskridusi

ieškoti laimės už šios planetos ribų

 

 

kur ant krūtinės nelyja bombų skeveldrom

ir laikas sklaidosi lengvai raibuliuodamas kaip puta –

 

 

 

prisirpinęs dangų o ir tą lauktą valandą

pakilo pilnas mėnulis

ir tau gimus sniegas

ryte pridengė dulkes nuo tavo akių

 

 

nebegalėjau atpažinti šitos planetos

kuri lyg baltas kristalas pakilo tarp mūsų širdžių

ir sujungė mus su žvaigždžių ūkais

atitekėjai jais nešamas vandenų

kurie nubėgo anksčiau laiko – – –

 

 

taip mano žemė ir tavo dangus tapo viena

taip atrandu jį begalinį kai žvelgiu į tavo akis

 

 

dabar jau vis ieškančias ko čia vėl paragauti

ar anglies ar tų dulkių kurias nutirpus sniegui

vis tiek pamatei

 

 

jau matau kaip į burną dedi

mano auskarą

nežinau ar tuo skoniu

tu suprasi kažką apie mane

apie mano norą

kartais dėti jį į ausį

 

 

tik žinau kad dabar šis pasaulis

visas yra valgomas tik tau mano meile laižyk

ragauk visą jo tvarų paviršių

kurį prakandęs kažkada gal užtiksi

 

 

tą nesuvokiamą gyvybės esmę

tūkstančiais vatų kibirkščiuojančią

neįkandamą sielų ugnį