Povaizdžio švytėjimas

 

Leena Krohn (g. 1947) – viena savičiausių ir žinomiausių suomių autorių; kūryba, kurią sudaro dešimtys romanų, apsakymų, esė rinkinių, knygų vaikams, versta į daugiau nei 20 kalbų. Savo knygose Krohn nagrinėja tokias temas kaip žmogaus santykis su savimi ir pasauliu, moralumas, ribos tarp tikrovės ir iliuzijos, gyvenimo problema dirbtinio intelekto kontekste. Lietuviškai yra pasirodžiusios jos knygos „Svajonių mirtis“ (2008, vert. A. Krilavičienė) ir „Pelikanas: miesto pasakojimas“ (2013, vert. V. Urbaitė).

Čia publikuojamas apsakymas Jälkikuvan hehku – iš rinkinio „Matematinės būtybės arba bendri sapnai“ (Matemaattisia olioita tai jaettuja unia, 1992), už kurį autorė buvo apdovanota prestižiškiausia Suomijos literatūros premija „Finlandia“.

 

 

Amputavus koją porą savaičių teko gulėti vienuoliktame skyriuje. Gretimoje lovoje gulėjo berniukas, kurio kairė ranka baigėsi ties alkūne. Ne amputuota, berniukas nepatyrė kažin kokios nelaimės, jau gimė vienarankis.

Berniukas šiek tiek praskaidrino jam dienas.

Vieną vakarą, kai juodu sėdėjo salėje prie televizoriaus, berniukas atsisuko ir tarė:

– Greitai gausiu naują protezą.

– Juk tai puiku, – atsakė jis. – Kuo tu vardu?

– Okė. O tu iškart pastebėjai, kad turiu tik vieną ranką? – paklausė berniukas.

– Beveik, – atsakė jis.

– Aš tai iš karto pamačiau, kad neturi kojos. Žmonės mato. Tavo mama ką nors valgė?

– Ką turi galvoj?

– Ką nors, ko negalima, kai buvai vaisius. Kai aš buvau mamos pilve, ji valgė kažką, ko negalima.

– Ne, mano mama čia niekuo dėta. Kojoj buvo auglys, todėl ir teko nupjauti.

– Ahaa. Bet vis tiek turbūt turi dvi kojas.

– Ne, juk pats matai.

– Aišku, matau tik vieną. Bet iš tikrųjų jų yra dvi.

– Ne, man liko tik šita, – aiškino jis vis labiau trikdamas.

– A, – pasakė Okė nusivylęs. – Aš tai turiu dvi rankas.

– Nejaugi? – paklausė jis.

– Aš jaučiu ir kairę, – tęsė berniukas. – Dažniausiai. O kai pavargstu, ją ima skaudėti.

Teko pripažinti, kad ir jam kartais maudė amputuotą koją. Jis žinojo, kad fantominiai skausmai – įprastas reiškinys, tačiau nemanė, kad juos jaučia ir nuo gimimo kurios nors galūnės stokojantys žmonės.

– Ar tavo kairė ranka – tokia pat kaip ir dešinė? – paklausė jis.

– Žinoma, kad nevisiškai tokia pat, – atsakė berniukas. – Nes ji kairė.

– Turėjau omeny, ar ji su delnu ir pirštais, alkūne ir taip toliau?

– Žinoma. Dilbis, riešas, pirštai – jaučiu viską.

– Ir visados jautei? – paklausė jis. – Net kai buvai labai mažas?

Berniukas susimąstė.

– Visados. Visada turėjau dvi rankas. Tik atrodo, kad esu vienarankis. Aišku, antrąja negaliu nieko daryti. Be to, ji nematoma. Todėl ir negaliu jos naudoti. Vis vien ji yra. Nes aš ją jaučiu. Galiu net liesti daiktus. Tik kad jie nesilaiko delne, ranka tarsi pereina kiaurai. Jaučiu ranką, bet nejaučiu daiktų. Tarsi viskas tai rankai tebūtų vaizdiniai.

– Suprantu. Ar žinai, kas yra holograma? – paklausė jis.

– Esu matęs, – atsakė Okė. – Tokie daugiamačiai paveikslėliai.

– Ar galima sakyti, kad daiktai atrodo kaip hologramos?

– Gal, – atsakė Okė.

Jis paklausė:

– Jeigu jauti, kad kažkas yra, ar tai reiškia, kad tas dalykas iš tikrųjų egzistuoja?

– Žinoma, – Okė neabejojo. – Kiekvienas žino, kas tiesa, o kas ne. O jeigu skauda, žinai dar tvirčiau.

– Bet jeigu viena ranka negali jausti daiktų, o kita – gali?

– Vienai rankai daiktai egzistuoja kitaip nei kitai.

Realybėje, kaip Okė ją patyrė, jo kūnui nieko netrūko. Tiesiog kiti to nematė.

– Vis tiek norėčiau, kad abi rankos matytųsi, – liūdnai tarė Okė. – Tada visi žinotų, kad turiu dvi rankas. Ne taip aš ir skiriuosi nuo kitų. Bet dabar jie nežino, jeigu nepasakau, o aš juk negaliu eiti prie kiekvieno praeivio ir aiškinti.

Paskui Okė pridūrė:

– Net jeigu man nupjautų visas galūnes, vis tiek jas jausčiau. Kartais galvoju apie Prancūzijos revoliuciją.

– Kodėl?

– Man atrodo, net jeigu man nukirstų galvą kaip Prancūzijos karaliui, ir Marijai Antuanetei, ir Robespjerui, ir visiems kitiems, vis tiek jausčiau galvą savo vietoj.

– Juk tada būtum negyvas.

– Tai aišku. Tačiau man taip neatrodytų, – aiškino Okė. – Aš ir kairę ranką turiu, nors jos nesimato, taigi tikrai jausiu ir kitką, net jeigu ką nors pašalintų.

– O tu nemanai, kad tas jausmas kyla iš smegenų, – paklausė jis ir bemat susigėdo.

Okė papurtė galvą žiūrėdamas į jį taip, tarsi netikėtų savo ausimis.

– Smegenų? Ne, jausmas kyla iš manęs.

Paskui pridūrė:

– Juk aš – tai ne smegenys. Su smegenim viskas taip pat kaip su rankom ir kojom. Aš tiesiog jomis naudojuosi.

 

●

 

Dabar Okė jau namie; jį, kita vertus, perkėlė į privačią palatą kitame skyriuje.

Anksčiau beveik kiekvieną šeštadienį juodu su žmona eidavo į turgų pirkti šviežių pomidorų, bazilikų ir tikros mocarelos. Sekmadienio pietų užkandžiui netiko joks kitas sūris.

– Esi nepasotinamai godus, – kartą pasakė viena iš jo buvusių merginų.

Tai buvo seniai. Dabar, gulėdamas penkioliktame skyriuje, giliai viduje jis pripažino, kad mergina kalbėjo tiesą. Jis buvo godus ir reiklus. Niekad nenorėjo rinktis. Visad troško visko iškart. Tutti e subito! Toks buvo jo moto. Pasiūlius gerdavo ir kavos, ir arbatos. Turėjo ir žmoną, ir meilužę, butą mieste, kaime ir dar vieną pietuose.

Ir jeigu būtų galėjęs, ir šįkart rinktųsi abu: ir gyvenimą, ir mirtį. Mirties ramybę be skausmo, gyvenimo teikiamas galimybes.

Kaipgi skambėjo toji daina, kurios žodžius jaunystėje buvo nusirašęs į sąsiuvinį: „Nesitenkink trupučiu mandagiai padėkojęs ir atsisakęs daugiau – juk jautiesi išalkęs. Ar tavo siela gyva? Tad leisk jai tave pamaitinti!“

Žodžiai buvo tarsi jam sukurti. Jis elgėsi kaip lieptas ir dabar visiškai nesigailėjo. Jam neatrodė, kad kada nors būtų ką nors nuskriaudęs – godulys veikiau buvo nukreiptas į pačią būtį. Kita vertus, nesijautė ir filantropas, mat tik reti išrinktieji – ir geriausi, pagalvojo jis – atkreipdavo jo dėmesį. Su jais jis norėjo dalintis viskuo. Kitų nė nepastebėdavo.

Jis troško visko: tiek geismų pasaulio, akimirksnį trunkančių juslių ir malonumų stebuklų, tiek intelektualaus pasaulio, žinių, abstrakcijų ir idėjų amžinybės. Jis buvo godus gyvenimo spindesio, taurumo ir grožio, erdvių kambarių aukštomis lubomis, ilgų vakarų, aitrių prieskonių ir ryškių spalvų, naujausios elektronikos, švelnios odos.

Daugiau jis niekad neberagaus mocarelos. Jam uždraudė gerti viskį. Jis nieko nebegalėjo valgyti. Įsimetus infekcijai burna tapo balsva ir žaizdota, o dantenos ir nosis vis kraujuodavo. Rankos ir vienintelė koja buvo nusėtos didžiulėmis mėlynėmis, kurias jis praminė mirties bučiniais.

Keisčiausia vis dėlto tai, kad jis ir nebetroško to, ko negalėjo gauti. Ar buvo iš ko rinktis? Buvo: jis galėjo arba norėti to, ką privalės padaryti, arba nenorėti. Ir jis nusprendė rinktis pirmąjį variantą: tai, kas kadaise buvo pavadinta amor fati, kitaip tariant, pamilti prievolę.

Mat šioje situacijoje tai buvo geriausias sprendimas. Kita vertus, pamažu jis suvokė, kad šis paskutinis sprendimas pareikalavo daugiau nei kuris kitas anksčiau.

Nesusaistyto džentelmeno gyvenimas dabar praeityje. Kasdien jis darėsi vis labiau priklausomas nuo kitų. Savaime suprantami dalykai tapo sudėtingi. Viskas pasidarė beprotiškai sunku: valgyti, miegoti, tuštintis. O pastaruoju metu netgi atsisėsti, apsiversti ant kito šono.

Jis nebegalėjo nueiti į salę su televizoriumi, be to, ten nebesutiktų vienarankio berniuko. Jis suvokė dažnai pagalvojantis apie Okę – taip dažnai, kad pats stebėjosi. Jis troško, kad Okei pritiktų naujasis protezas. Neprisiminė, kad kada nors būtų taip nesavanaudiškai ko nors norėjęs.

Slaugės apversdavo jį pasitelkusios paklodes, o po kulnais buvo pakišusios avies odos gabalą, kad neatsirastų pragulų.

– Viskas taip kūniška, – pasakė jis žmonai.

Liga buvo žeminanti bet kokio juslingumo pusė. Jis gėdijosi savo kūno ir jautė dėkingumą tiems, kas jį prausė, vartė ir rengė, nejausdami arba bent jau nerodydami jokio pasišlykštėjimo, nes toks buvo jų darbas.

Virškinimas, šlapinimasis, tuštinimasis, endokrininė sistema, limfmazgiai, kaulų čiulpai. Kodėl jie turėjo rūpėti? Juk anksčiau visiškai apie juos nesusimąstydavo. Dabar, vos išgaruodavo morfino poveikis, įvairiausi nepatogumai, mauduliai, patinimai ir skausmai bemat apie juos primindavo. Tarsi kažkas būtų smarkiai sugriebęs už sprando ir verste privertęs pažinti tai, su kuo jis neturėjo jokio noro pažindintis. Kam reikėjo mokytis patirti bjauriausias kūno apraiškas, jeigu galų gale jo vis tiek teks atsikratyti? O jis dar nė iš tolo nepasiekė žiauriausios fazės.

Jis stengėsi galvoti kaip Okė: kad buvo kažin kas kita nei kūnas. Netrukus jį ištiks toks pat likimas kaip Robespjerą ir Mariją Antuanetę – tegul ir be giljotinos. Jis neprisileido artyn nuolat tykančios panikos. Jis mokėsi išlikti abejingas. Ištinęs pilvas, sulysusios, mėlynių nusėtos rankos, viena likusi koja – atsiribojo nuo jų kaip nuo pernelyg įkyrių giminaičių.

Tam buvo itin praktiška ir neišvengiama priežastis: jeigu tik atsiribodavo nuo kūno, jam kiek palengvėdavo, kaip, savo nuostabai, netrukus pastebėjo.

Jo tėvas, šimtus žmonių palaidojęs bažnyčios vikaras, turėjęs tikėti prisikėlimu ir amžinu gyvenimu, mirties patale užvis labiausiai bijojo neteksiąs savo paliegusio kūno. Jiems nuėjus aplankyti tėvas pabudo nuo balsų ir suirzo:

– Kodėl mane pažadinot? Nejaugi nesuprantat, kad kovoju dėl savo gyvybės?

O kartą kiek vėliau:

– O, kad dar būčiau jaunas ir stiprus.

„Koks apgailėtinas troškimas“, – tada galvojo jis, nors pagaila gniaužė gerklę. Ne mažiau absurdiška būtų vakare pasakyti: „O, kad dar būtų rytas.“

Jis iš principo netroško susigrąžinti jaunystės. Kratėsi užuojautos žodžių. Žmonos, sūnaus ir meilužės apsilankymus dar pakentė, tačiau pažįstamiems, kurie eidavo prie mirties patalo iš skausmo perkreiptais veidais ir sentimentaliai žvilgančiomis akimis, norėjo rėžti:

– Nejaugi manot, kad patys esat nemirtingi?

Atrodė, kad jie godžiai laukė jo mirties ir kad ir kokia liūdna buvo jo padėtis, jiems ji kėlė ne tik pasibjaurėjimą. Tačiau, net ir matydamas susirūpinusius žmonos, meilužės ir sūnaus žvilgsnius, iš dalies jis sutiko su pažįstamų požiūriu. Troško, kad tai, kas turėjo įvykti, įvyktų kuo greičiau. Greitai! Tuojau pat! Tutti e subito!

Taigi, net ir dabar buvo godus, troško mirties.

Jo nuomone, niekas žmonėse apskritai, o jame ypač negalėtų tęsti gyvenimo, neturėtų ir nenusipelnė jo tęsti.

Tačiau pasakęs sau: „Žinau, kad mirštu“, suvokė, kad pagrindinio ir šalutinio sakinių numanomi veiksniai buvo dvi skirtingos būtybės. Mintis tiesiog šmėstelėjo gulint ant šono ir spoksant į siauroje vazelėje ant naktinio stalelio pamerktus narcizus, visoje palatoje skleidžiančius tyrą, švelnų džiaugsmą.

Šalia lovos sėdėjo sūnus ir balsu skaitė laikraštį. Tačiau jis nesiklausė.

Šalutinio sakinio „aš“ iš tikrųjų numirs, tačiau pagrindinio sakinio „aš“ – tas, kuris žino mirsiąs, – nemirs niekada. Mat tai buvo kažin kas beasmenio ir todėl negalėjo išnykti. Kita vertus, šalutinio sakinio „aš“ buvo nesąmoninga būtybė. Ji tiesiog gyveno. Ji savęs nepažinojo ir niekad nesusivoks numirusi. Kokia čia mirtis, jeigu jos niekad nepatiri?

Taip greta egzistavo dvi viena kitai prieštaraujančios ir tarpusavyje nesuderinamos tiesos: jis buvo ir mirtingas, ir nemirtingas.

– Gal tu jau eik, – pasakė jis sūnui, ir tas dvejodamas ir nenoromis pagaliau išėjo.

Dabar jį apvertė ant kito šono, veidu į sieną. Tačiau jis matė ne sieną, o savo praeitį. Ją gaubė panašus švytėjimas į tą, kurį matai užmerkęs akis, kai prieš tai ilgai spoksai į kokį nors ryškų daiktą. Net jeigu aiškiai matai kontūrą, spalva pasikeičia. Po vokais matai ne tikrąją, o ją papildančią spalvą, ir ši švyti lyg fosforas. O kontūrai kiek išskydę, virš jų, kaip virš saulės, išsiveržęs protuberantas.

Nedingo niekas, ką jis kada nors yra galvojęs, sakęs ar daręs. Jį, jo gyvenimą ir nešė kūnas, tačiau netolimoje ateityje jiems teks išsiskirti.

Ar jo laukė mirtis? Grimztant į miegą pamažu ėmė atrodyti, kad veikiau – jo paties gyvenimas. Laukė poelgiai, žodžiai, mintys, sapnai, prisiminimai, visi pasirinkimai, visi pasiteisinimai, visi sprendimai ir akimirkos, kai jis atsisakė rinktis. Jis ruošėsi pasitikti ne mirtį, o save.

Ir kiekvienas, net ir menkiausias įvykis – taip pat ir klaidos – tarsi pasidengė švytinčia spalva. Visi turėjo reikšmę, kurios jis veltui ieškojo tada, kai jie vyko. Tačiau jis pats netrukus taps kitiems nematomas, lygiai kaip kairė Okės ranka.

 

Vertė Urtė Liepuoniūtė