RAIJA SIEKKINEN

Meilė

 

Raija Siekkinen (1953–2004) – viena stipriausių, nuosekliausių ir įdomiausių novelisčių Suomijos literatūros istorijoje, beje, visada ir norėjusi rašyti trumpąją prozą (nors yra išleidusi ir tris romanus). Kaip 2010 m. išleistoje Siekkinen kūrybos rinktinėje rašo vertėjas ir žurnalistas Martis Anhava, rašytojos apsakymų centre visuomet yra moteris: viena arba su vyru, namuose, kelionėje, užsienyje, kartais pagrindinis, kartais šalutinis personažas, kartais – tiesiog prisiminimas, bet ją „visuomet atpažinsi iš tam tikro sąmoningumo, skiriančio ją nuo kitų, kažin kokios vienatvės auros, supančios moterį, kad ir kur, kad ir su kuo ji būtų“. Vienatvė, menkiausios išraiškos ir detalės, visa, kas neišsakyta, bet pranašingai lydi skaitytoją iš vieno apsakymo į kitą, ir yra kertinis Siekkinen kūrybos ženklas.

Apsakymas Rakkaus – iš rinkinio „Kaip gimsta meilė“ (Kuinka rakkaus syntyy, 1991). Lietuviškai dar yra publikuotas Siekkinen apsakymas „Šventasis Ambraziejus“ („Š. A.“, 2015.XI.20, vert. U. L.).

 

 

Buvom keturiese, visi išsiskyrę. Sėdėjom virtuvėj prie tamsiai raudono stalo ir gėrėm. Matydavomės retai, bet susitikę daug valgydavom, daug gerdavom ir daug kalbėdavom, ir kitą rytą pabusdavau arba linksma, arba prislėgta, nelygu apie ką kalbėjom vakare. Tai žinodama, vakaro metu visad stengdavausi pakreipti diskusiją taip, kad pabusčiau linksma. Pavykdavo retai. Buvom keturiese, visi turėjom daug ką papasakoti, o vynas nesibaigdavo ir tada, kai visas maistas jau seniai būdavo suvalgytas.

Buvo kažkuris iš velykmečio laisvadienių. Valgėm avieną; ant stalo nebeliko nei maisto, nei lėkščių, tik žvakės dar degė, ir jų liepsnelės, taip pat ir pro langą per visą kambarį iki virtuvės nusidriekusi trapi saulės šviesa nušvietė rąstų sieną, bet šiaip tvyrojo prieblanda. Nemėgau šio metų laiko: žemė išsausėjusi, nederlinga ir plika, bet pro langus jau veržiasi balta, šalta, dulkėta šviesa. Vis dėlto dabar, virtuvės prieblandoje, su žmonėmis, kuriuos laikiau savo draugais, atrodė, kad metų laikai neturėjo jokios reikšmės, kad galėjo būti koks tik nori laikas, mes vis vien būsim neliečiami.

– Kaip seniai visi matėmės, – girdėjau Anją sakant.

– Pakelkim tostą už draugystę. Už draugystę ir meilę!

Anja buvo Heinoneno žmona, Heinonenas – mano draugas jau gerą dešimtmetį. Pažinojau jį, kai paliko šeimą ir kai vėliau paliko moterį, dėl kurios paliko šeimą; pamenu, koks pakumpęs ir lėtas tada atrodė, kaip tarp juodų barzdos plaukų atsirado žilų ir kaip tada jis sutiko Anją ir vėl viskas pasikeitė: Heinonenas ėmė kalbėti taip, tarsi gyventi dar būtų likę kažin kiek, norėjo susitvarkyti santykius su dviem moterimis, kurioms mokėjo alimentus, kalbėjo apie žemdirbystę ir skaitė apie ją knygas. Ir kartais prisimindavau, kokia pati buvau ir koks buvo Ėras, kai susipažinome.

Su Anja susipažinom tik praeitą rudenį, tačiau ji nuo pat pradžių elgėsi taip, tarsi visada būtume vieni kitus pažinoję, ji greitai įsiliejo į Heinoneno draugų ratą ir netrukus apie juos jau kalbėjo taip, tarsi drauge būtų nemažai patirta. Nesilioviau stebėtis, man amžinai atrodė, kad nieko apie nieką nežinau, o dar mažiau žinau apie save. Dabar, į ją žiūrėdama, prisiminiau mūsų pirmą susitikimą, kaip atėjusi iš Heinoneno kiemo ji pasakė:

– Heinonenai, vėjas nulaužė mūsų obels šaką.

O po akimirkos:

– Heinonenai, mūsų pievoj laikas pjauti žolę.

Akimirksnį atrodė, kad tarp daugiskaitos pirmojo asmens įvardžio ir greito prisitaikymo svetimoje aplinkoje buvo kažin koks ryšys; tačiau tik pamėginusi apie tai susimąstyti bemat pamečiau mintį, taigi tik pakėliau taurę prie lūpų kaip ir kiti. Ėras ir Heinonenas, atkreipiau dėmesį, irgi gėrė, bet kalbėjo nesustodami, kaip niekur nieko; juodu diskutavo, kaip matuojamas inkaro virvės ilgis, nugirdau.

– Tai kuo gi pastaruoju metu užsiimat? – paklausiau Anjos, mat Ėras su Heinonenu vis dar kalbėjosi tarpusavy, o Anja pirštu glostė taurės kraštelį, lyg tuoj ketintų kažką sakyti.

– Žinai, – pradėjo Anja.

Prisiminiau, kad per tuos pusę metų nuo tada, kai susipažino, jie suspėjo parduoti šalia jachtų prieplaukų ir senos, apleistos, vijokliais apaugusios raudonų plytų lentpjūvės stovėjusį Heinoneno namą ir nusipirkti kitą. Jie susituokė; liepą gims vaikelis.

– Akis vienas kitam kabinam, – atsakė Heinonenas.

Tada nusijuokė. Pažvelgiau į jį. Didelis vyras juoda barzda, su džiaugsmu sakęs siaubingus dalykus ir paskui iš jų kvatojęs taip, kad dantys švietė barzdoje, ir net tada, kai žinojau, kad jis nejuokavo, vis vien negalėjau ir pati nesijuokti. Anja dirstelėjo į Heinoneną, paskui į mane.

– Aišku, pasipykstam, juk dar tik pratinamės vienas prie kito, be rietenų neapsieisi, – pasakė ji. – Čia taip rėžiam sparną, juk ir patys žinot.

– Gamtoje patinai pešasi tarpusavy, – tarė Heinonenas.

– Dėl patelių.

– Tai aišku, – pasakė Anja. – Tiek ir aš žinau. Reikia daugiau kalbėtis, visi ginčai kyla dėl to, kad žmonės nesikalba. Aš pati esu skaičiusi.

– Visi ginčai, – įsiterpė Ėras, – kyla dėl to, kad žmonės kalba per daug.

Pažvelgiau į jį. Jis šypsojosi, labai rimta šypsena. Tada dirstelėjo į mane, ištiesė ranką, iš pakelio, kuris gulėjo ant stalo, išsiėmė cigaretę, prisidegė. Degtuko liepsna plykstelėjo akinių stikluose, ir aš prisiminiau, kaip su juo susipažinusi pagalvojau: pavojingas žmogus. Pragyvenom kartu ketverius metus, prakalbėjom ištisas naktis iki pat ryto, ištisas dienas, kalbėjom tiek, kad galiausiai nutilau, atsisėdusi nugara atsirėmiau į viryklę, skruostais riedėjo nuovargio ašaros.

– Paklausykit, – tarė Heinonenas, – turiu kai ką jums papasakoti.

– Taigi, apie mūsų remontą, – tarė Anja.

Jai pradėjus pasakoti, prisiminiau jų namą  – didžiulį, trijų aukštų, kiekvienam aukšte po šimtą kvadratų. Kadaise ten veikė parduotuvė, kampuose iki šiol mėtėsi senos prekės: audinių rietuvės, ryšuliai virvių, didžiuliai pakai nesaldžių, poros dešimčių metų senumo trapučių. Anja pasakojo, kiek dar visko ketina nuveikti: nušlifuoti laiptus į viršų, išklijuoti sienas tapetais; plytelėmis iškloti vonios kambario grindis, o sienoje iškirsti didžiulį langą.

– Tik pamanykit, aš ir nežinojau, – pasakė Heinonenas.

Anja kalbėjo apie kiemą. Prisiminiau, koks jis didelis, ir kad po senomis obelimis žėlė aukšta žolė. Sklype augo ir didesnių medžių, tačiau šiaip jau, kiek akis užmato, aplinkui driekėsi vien laukas, o per vidurį ėjo gelžkelis. Svarsčiau, kaip namas atrodytų žiemos vakarais, kai lauką dengia sniegas, kažkur tolumoje žiba vienas kitas pakelės žibintas ir dukart per dieną baltu peizažu nudunda traukinys, o namuose verkia vaikas.

Anja vis kalbėjo. Ji vartojo tokius žodžius kaip „kraštovaizdžio dizainas“, vardijo krūmų ir vejų tipų pavadinimus, ir gėlių pavadinimus, pasakojo, kad sodo gilumoje stovės pavėsinė. Mačiau, kaip Heinonenas ėmė į ją spoksoti, o ji vis tarškėjo.

– Kieme, – įsiterpė Heinonenas, – pasodinsim bulvių. Pradėsim kompostuoti, aš auginsiu vištas.

– Taip, – atitarė Anja, – būtent. Tad rudenį būtinai turėsit mus aplankyti, paruošiu makaronų su daržovėmis, bazilikais ir laurų lapais, nusipirksim vyno. Pradėsiu džiovinti žoleles, pakabinsiu ant virvelės, aukštyn kojom, juk žinot, ir jūs turėsit prieskonių žiemai.

Dabar jau visi į ją žiūrėjom ir niekas nieko nesakė.

– O rytais, – tęsė Anja, – bėgsiu per žolę vienais naktiniais patikrinti, ar vištos padėjo kiaušinių.

– Aha, – pasakiau.

­ – O žiemą – per pusnis, – pridūrė Heinonenas.

– Ir jūs savo senam name, apsupti tokios idilės, viskas tiesiog nuostabu.

Mačiau, kaip Ėras dėbtelėjo į ją. Du kambariai mūsų name vis dar buvo remontuojami, pastarąsias savaites gyvenom tarp akmens dulkių, pjuvenų ir lentgalių, o viduje amžinai triukšmavo elektrinė šlifavimo mašina. Rodės, kasdien tik tolom nuo savo tikslo ir šią akimirką tiesiog stengėmės viską ištverti.

Ėras čiupo vyno butelį ir pripylė taures, tada atsistojo, nuėjęs į sandėliuką paėmė naują. Vakaro pradžioje stengėmės nurinkti tuščius butelius nuo stalo ir iškratyti pelenines, ilgainiui butelių susikaupė, peleninės prisipildė, ant stalo vis pribirdavo pelenų. Vis dėlto šįkart Ėras nueidamas išnešė ir tuščią butelį. Buvo tik vėlyva popietė, saulė apšvies virtuvę dar gerą pusvalandį.

– Leiskit, aš jums papasakosiu vieną dalyką, – pasakė Heinonenas.

– Žinom mes tuos tavo dalykus, – tarė Anja. Nusijuokė. Tada atsigręžė į mane. – Vyrai, – pasakė. – Klausyk, gal išsiruoškim į Helsinkį, į teatrą, tik dviese. Vien moteriškės, aš galiu vairuoti, pavakarieniausim, tinka?

– Kodėl gi ne, – atsakiau.

Prisiminiau visus tuos kartus, kai ji siūlė kartu grybauti arba nueiti į miestelio teatrą, arba tiesiog drauge kur nors pavakarieniauti; kaip Kalėdoms ji visad planuodavo didžiulę šventę, pasakodavo, ką rengsis, kokios muzikos klausysim ir ką valgysim. Nė vienas iš tų planų taip niekad ir neišsipildė, ir žinojau, kad neišsipildys ir šįkart.

– Girdėjot? – dabar Anja kreipėsi į Heinoneną ir Ėrą. – Mes eisim į teatrą Helsinky, jau greitai, tik dviese.

– Tai pirmyn, – atsakė Heinonenas.

– Į kokį spektaklį? – paklausė Ėras.

Anja sėdėjo su taure rankoje, žiūrėjo į Heinoneną, šypsojosi.

– Kaip aš myliu šitą vyrą, – pasakė ji. – Ar galit patikėti, iš tikrųjų jį myliu.

Tada aš ir pasakiau; paklausiau:

– Kas iš tiesų yra meilė? Kaip tu manai?

 

Saulė nusisuko nuo virtuvės. Iškart sutemo, atsistojau ieškoti antros žvakidės, radau, uždegiau žvakes. Ėras pripildė taures. Ant stalo pradėjo varvėti stearinas, bet aš nekreipiau dėmesio, net popierinių rankšluosčių nepakišau, kaip kad kartais darau. Sutvarkysiu rytoj, pagalvojau. Jau žinojau, koks laukia rytas, ir nenorėjau klausytis šitų kalbų, apie meilę. Vis dėlto išeiti nebuvo kur, tad tik atsistojau iškratyti peleninių, paskui vėl grįžau į savo vietą.

Anja kalbėjo apie buvusią Heinoneno žmoną. Žmona jai patinkanti, jiedvi geros draugės, ji suprantanti, kodėl Heinonenas jaunystėje dar nieko neišmanydamas turėjo vesti moterį, kurios nemylėjo; praktišką ir veiklią, tikrą hausfrau, to nepaneigsi, sakė Anja; vis dėlto tokią paprastą. Ji papasakojo apie vakarėlį, į kurį ir buvusią žmoną ketino pakviesti.

– Aš mylėjau tą moterį, – pasakė Heinonenas. – Prieš penkiolika metų.

– Taigi, suvokimas, žinoma, keičiasi, – pasakė Anja.

Ji ketino paprašyti buvusios žmonos vaikiškų rūbelių, juk josios vaikams jau per dvidešimt, o žmona per sena, kad vėl gimdytų.

– Leiskit, aš jums papasakosiu istoriją, – pasakė Heinonenas. – Istoriją apie meilę.

– Klausyk, gal patylėsi, tų istorijų esam prisiklausę per akis, – tarė Anja. Ji spoksojo į Heinoneną rankoje laikydama taurę, ilgą mirksnį tylėjo, tada greitai išmaukė vyną ir tvirtai pastatė taurę ant stalo. – O gal geriau aš papasakosiu. Leiskit, aš jums kai ką papasakosiu.

Mėginau ką nors sakyti. Mačiau, žvakės varvėjo. Atsistojau ieškoti popierinio rankšluosčio, kalbėjau apie varvančias žvakes; niekas manęs nesiklausė. Anja kalbėjo. Nuėjau į kitą kambarį, atsistojau prie lango: saulė jau leidosi, į langus švietė tik siauras rausvos šviesos ruoželis, stikluose mirgavo vaivorykštės spalvos. Pasiėmiau popieriaus, grįžau į virtuvę, išgirdau, kaip Anja pasakė Heinonenui:

– Tu tik palauk, kol aš pagimdysiu – įstatysiu tau tokius ragus, kad visas miestas juoksis.

 

Likusį vakarą sėdėjau šalia lovos laikydama Anją už riešų, ji mosikavo ir rėkavo dalykus, kuriuos stengiausi iškart pamiršti; paskui ji užmigo, tad grįžau į virtuvę pas Ėrą ir Heinoneną. Pastarasis knapsėjo prie stalo, Ėras sėdėjo tylus, atlošęs galvą ir rūkė, žinojau, kad jie girdėjo kiekvieną žodį. Heinonenas kilstelėjo galvą.

– Leiskit, aš jums papasakosiu, kaip myli moterys, – dabar tarė jis, o mes tylėjom. – Pažinojau tokią moterį, dar iki Anjos, ji tikino mane mylinti. Ji turėjo protiškai atsilikusią dukrą. Abi miegojo vienam kambary, nors vietos bute buvo kažin kiek. Kaskart, kai suguldavom su moterim, dukra imdavo stūgauti kaip koks gyvulys; moteris ramindavo: nekreipk dėmesio, ji nieko nesupranta, tęsk. Ta moteris tikrai prisiekinėjo mane mylinti. Turėjau nutraukti santykius, o moteris taip ir liko nesupratusi, kodėl.

Jo galva vis labiau sviro, jis nutilo, sėdėjom prie stalo nebylūs, žvakės beveik sutirpo, žvilgėjo tuščio vyno butelio šonas, ant peleninės krašto kybojo susmilkusi cigaretė, pilkas trapių pelenų cilindras. Vėliau iškviečiau Anjai ir Heinonenui taksi; keldamasi ir lygindama drabužius Anja tarė:

– Nekreipkit dėmesio, kas čia ką tik buvo, tokiuose aistringuose santykiuose tai – kasdienybė.

 

Į teatrą nenuėjom: daugiau apie tai nė neužsiminėm. Kartą buvom pakviesti vakarienės, bet maisto nebuvo, Heinonenas pasiūlė naminio vyno, Anja – duonos ir sūrio, paaiškėjo, kad juodu nesusitarė, kurio eilė eiti į parduotuvę. Sėdėjom virtuvėj, Anja pasakojo apie buitinius prietaisus, kuriuos planavo įsigyti, pati, už savo pinigus, ir kaip tada viskas eisis kaip per sviestą. Kūdikis jau buvo gimęs, tada vos kelių mėnesių, jis verkė gretimam kambary, ir kartkartėmis Heinonenas nueidavo pažiūrėti. Anja aiškino, kad Heinonenas pernelyg atsargus, ji pati buvo skaičiusi apie gabių vaikų problemas ir galėjo daug ką pasakyti apie vaikų auginimą. Svarbiausia jo nesuvaržyti, sakė ji. Vos prasidėjus vakarui, Anja nuėjo miegoti, ir Heinonenas pradėjo vaišinti tikru vynu, bet šnekėti nebuvo apie ką, tad netrukus išėjom. Perėję apleistus, slogius ir tamsius pirmo aukšto kambarius atsidūrėm lauke, ilgai stovėjom laukdami taksi, abiejose kelio pusėse pūpsojo pusnys, virš galvos kybojo juodas dangus ir ryškios žvaigždės. Name už nugaros taip trinktelėjo durys, kad langai sudrebėjo, tada išsijungė šviesa; stojo visiška tyla.

 

Pavasarį apsilankėm dar kartą. Heinonenas kieme ruošė daržą; jis buvo išdeginęs nuvytusių žolių plotus – juoda žemė, apsitraukusi pluta, iš jos dygstanti žalia žolytė ir šviežiai išvarpyta drėgna dirva, viskas taip smarkiai kvepėjo, galėjai įsivaizduoti, kad ateityje laukė daug nuostabių metų. Tačiau Heinonenas buvo nekalbus, o Anja, kuri sėdėjo ant laiptelių su storais „Marimekko“ naktiniais marškiniais, nors jau buvo popietė, pareiškė metanti darbą ir nuo šiol liksianti namie: iš jos algos Heinonenas nemokėsiąs savo alimentų. Nuėjom drauge į virtuvę įsipilti kavos. Matėm indaplovę, pilną nešvarių indų, prie kriauklės jų buvo dar daugiau. Nuėjom apžiūrėti skalbyklos ir sienos, kur bus iškirstas langas. Ant skalbimo mašinos gulėjo krūva nešvarių sauskelnių, kambary tvyrojo salsva smarvė, taigi pasakėm netrukus vėl juos aplankysią ir išėjom. Kieme Heinonenas stovėjo pasirėmęs į kaplio kotą, kone iki kelių molyje ir pasakė ketinantis išnuomoti apatinį aukštą. Tilptų keturi, po vieną į kiekvieną kambarį.

– Juk nesudrums mums ramybės, – pasakė jis.

 

Vasarą Anja išsikraustė iš namo, kurį juodu su Heinonenu buvo nusipirkę beveik prieš dvejus metus. Heinonenas nupirko Anjos dalį, Anja nusipirko dvidešimties kvadratų butuką mieste. Heinonenas priėmė nuomininkų, visi buvo išsiskyrę vyrai, gėrė ir kol turėdavo pinigų, naktimis grįžinėjo taksi, paskui – dviračiu. Pats Heinonenas nieko nebegėrė, vilkėjo ilgą apsmukusį megztinį, su kuriuo panėšėjo į rusų žemdirbį, visai apleido barzdą, kasdien valgė vien daržovių sriubą, o tualete vietoj popieriaus pradėjo naudoti laikraščius. Kartais sutikdavau Anją mieste, jos plaukai kaskart būdavo dažyti vis kita spalva.

– Žinai, dabar sutariam geriau nei kada nors anksčiau, – sakydavo ji. – Aš tokia laiminga savo bute, vos jį pamačiusi supratau: čia mano vieta. Kai įsimyli du tokie temperamentingi žmonės, kartais reikia laikytis atstumo.

Ji pažvelgė į mane, tada pasakė, kad aš turbūt nesuprasiu, juk esu tokia atšiauri ir santūri.

– Mudu su Heinonenu dar niekad taip gerai nesutarėm, – tikino Anja, ir aš atsakiau, kad tikiu.

Tada Anja pasakė, deja, skubanti: Heinonenas pasiima vaiką savaitgaliui, ji ketino nusipirkti gero vyno ir pagaminti lazaniją, ir išsinuomoti kokį gerą filmą, jeigu Heinonenas netyčia sugalvotų likti. Paskui dar padiktavo lazanijos receptą, paklausė, ar Heinonenui patinka Tarkovskis, tada nuėjo.

Kartais žiemos vakarais sėdėdavau tamsiam kambary priešais langą ir mąstydavau apie visus, kuriuos pažinojau, ir kaip susiklostė jų likimas, ir kaip dar susiklostys. Matydavau dangų, juodą, danguje žvaigždes arba mėnulį, gatvės žibintus ir sniego šuorus arba speige žvilgančias ledo kruopeles. Pro šalį visuomet eidavo žmonės ir visi atrodė vieniši, kad ir kaip tvirtai susiglaudę.

Prisiminiau, kaip žiemą stovėjom su Ėru priešais Heinoneno namą ir kaip metaliniai Ėro akinių rėmeliai atspindėjo žibinto šviesą, o stiklai – dalį Heinoneno namo, ir visai nesimatė akių; kartais bijodavau.

O kartais palaukdavau, kol jis užmigs, tik tada atsiguldavau, prisislinkdavau taip arti, kaip tik galėjau, ir taip gulėdama galvodavau apie dalykus, apie kuriuos niekad ir niekur daugiau negalėjau galvoti. Prieš užmigdama trokšdavau, kad niekad jų nepamirščiau. Tačiau netrukus vėl pamiršdavau.

 

Vertė Urtė Liepuoniūtė

 

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.