Lietuviškas šiurpes įsivaizduojant
Rudenį kitu metų laiku nematytais būriais iš vėsių filmavimo studijų į šiltus ekranus atpurpsi įvairūs serialai, o kartu – ir jų aptarinėjimai su kitais žiūrinčiaisiais. Regis, nelabai tekę diskutuoti tik apie vieną iš žiūrimųjų – „Amerikietišką siaubo istoriją“ (American Horror Story), ko gero, itin rudenišką, – jis beveik visuomet išleidžiamas taip, kad apgaubtų savo tematinį gravitacijos centrą, Helovyną. Pradėtas rodyti 2011-aisiais, serialas kasmet išsitraukdavo vis kitą temą iš lentynos, apdalindamas iš esmės tą pačią aktorių trupę kaskart naujais vaidmenimis. Naujausias sezonas paaiškėjo besąs apie Niujorko gėjų bendruomenę 1981-aisiais, imant plisti ŽIV. Temos pasirinkimas per daug nenustebino – jau ankstesniuose sezonuose buvo aiškiai juntama orientacija į „kultūriškai kairiuosius“ JAV žiūrovus, tuo serialas neišsiskyrė iš bendrų tendencijų (ir juo labiau nenustebino vis tiek sulaukęs kritikos kaip per daug rodantis baltuosius vyrus). Suabejojau, ar man bus įdomu, bet žiūrėti likau iš inercijos, kaip dažnai darau ir su kitais serialais. Galiausiai atkurta devintojo dešimtmečio atmosfera, daugiausia naujų aktorių kolektyvas, leidęs susikoncentruoti daugiau į siužetą ir mažiau į atlikimą, ryškios, nors kiek chaotiškos metaforos, paveikiai pateikta pabaiga, įgarsinta „Kraftwerk“ „Radioactivity“, – nors konkreti, bet patogi perinterpretuoti universaliau (vienišumas, senatvės neišvengiamumas), paliko gana stiprų įspūdį – o tai šis tas, kai tema svetima.
O kai ji nesvetima? Andriaus Jakučiūno knygoje „Utopijos“ įvairūs fantastiniai scenarijai nagrinėjami pozityviu rakursu. Kažin kokios būtų lietuviškos šiurpės, jei imtume kurti savo analogiją-antologiją? Rankas iškart keltų antraščių ryškiausiosios – politinės temos, tačiau jas apeisim, kaip apeiti tektų bet kokį minų lauką. Sudėtinga ir su garsiom kriminalinėm bylom, ir su gerai žinomais socialiniais skauduliais – bandymas tuo pasinaudoti būtų rizikingas, grėstų suprantami kaltinimai aukų eksploatavimu ar privatumo negerbimu, o juolab jei tai būtų daroma šiek tiek karikatūriškai, kas būdinga amerikiečių serialui (to privengiančiam gal nebent naujausiame sezone). „Amerikietiška siaubo istorija“ savo pasakojimų pamatuose dažnai įmūrija paranormalius elementus ir magiją; kai kada būna atsispiriama į tragiškas realijas (AIDS epidemija, kultas, vergijos laikai ir kt.). Lietuvių kūrinyje irgi visa tai būtų suderinta, galbūt nenaudojant tiek kraujo, kiek amerikiečių kine, viską darant lėčiau, būtent taip, kaip moka lietuvių kinematografas (prisimenu nuotaiką, lydinčią filme „Tvano nebus“), o kad būtų dar sunkiau kaltinti nusižiūrėjimu, galėtų įterpti ir juodojo humoro, gal net absurdo atspalvių.
Viskas prasidėtų serijomis apie gerai pažįstamą vieningai peikiamą ir kartu periodiškai gyvenimą aplankantį reiškinį; personažai kamuotųsi su nesibaigiančiu remontu, telefonu neatsiliepiančiais, o jei pasirodo, pašiurpinančiais remontininkais; pasitaikytų ir tokių, kurie dirbtų dorai, tačiau patys kentėtų nuo keistai besielgiančių šeimininkų; visi kartu vargtų nuo to, kad remonto nepavyksta baigti. Galiausiai žiūrovams būtų atskleista, kad namą pertvarkyti trukdo ir įvairiausias iliuzijas kelią bildukai, o darbininkai neatsiliepią ir vėluoją, nes jiems savo ruožtu dažnai reikią palikti telefonus ir automobilius irgi remontuoti: pirmųjų tvarkymas užima daug laiko, o antrųjų – ir pinigų. Visa tai todėl, kad ten atitinkamai gyveną aitvarai ir kaukai. Šis sezonas savo bendrumu duotų toną visam serialui, o tada pasipiltų kiti.
Antrasis turėtų šiokią tokią šviečiamąją potekstę. Jis vyktų užsieny, ir keliaujantiems atostogauti, svetur gyvenantiems ar (ir) studijuojantiems personažams tektų pereiti visus galimus skrydžio nesklandumų, problemų su viešbučiais, biurokratijos įsikuriant ir lėto pažinčių mezgimo bei kultūrinio prisitaikymo pragaro ratus. Galiausiai personažai sugrįžtų Lietuvon, jau nebe lėktuvais, o žiūrovai išvystų, kad visas negandas sukėlė senieji baltų dievai, palaikantys vietinę demografinę padėtį bei ekonomiką, bendradarbiaudami su Valpurgijos raganomis, kurios nemėgsta skrydžių – sakosi esančios už klimato tausojimą, bet slapčia rūpinasi ir eismo danguje šluotomis patogumu.
Siaubo serialas nepavyktų, jei visai ignoruotume sovietmetį; tačiau atitinkamame sezone represiniai organai galėtų būti antraplaniai, o žiūrovų vertinamas jis taptų už didelį darbą vaizduojant ano meto bohemą, pogrindį ir buitį: dalis jaunesnės auditorijos sakytų manę, kad ten ta buitis ir buvo baisiausia. Tai paskatintų kitąmet apsilankyti artimesnėje praeityje, rodant kiosko ir jo klientų (o galbūt banko ir jo klientų) gyvenimą ankstyvaisiais nepriklausomybės metais. Spalvingą dabarties fasadą terliotų ir naujoviško gyvenimo viltis stabdytų amžinas dėsnis, kad sukčiai ir nusikaltėliai ne tik pirmi prisitaiko prie pokyčių, bet neretai ir patys ima už padėties vadžių. Vis dėlto tarp it lapai krentančių pagrindinių veikėjų vienas išliktų – tas, kuris suprato, kad čia yra aukštesnių jėgų skirtas periodinių išbandymų metas ir esmė yra atsilaikyti neprarandant savasties – kaip bibliniam Jobui.
Dabartin sugrąžintų serijos, vykstančios miestiečių tėvų kolektyviniam sode – šie nelabai supranta, kodėl vaikai priešinasi kelionėms, kaltina technologijas ir išlepimą. O štai žiūrovai mato, kad tvenkiny gyvena laumės, suaugusiesiems nematomos, bet mažuosius gąsdinančios taip, kad šie nenori nė palikti automobilio (iš laumių perspektyvos atrodo, kad jos vilioja, bet šiuolaikiniai vaikai nesupranta). Ilgainiui tėvai pasistato namą ir ten persikelia, kaip ir daugelis pasiturinčių šeimų aplink. Paaiškėja, kad ši gentrifikacija paveikia ir anapusinį pasaulį, ir vietoj su laiku nespėjančių laumių į sklypą atsikrausto naminukas – jis su vaikais sutaria.
Prie šviečiamosios misijos grįžtume sezone, skirtame parodyti vis dar kai kuriems mįslingą darbą „su kompiuteriais“. Matytume tarnautoją, klaidžiojantį tarp nerangių informacinių sistemų, jas kuriantį programuotoją ir žinių portalo praktikantą, prabėgomis besidomintį jų darbo rezultatais. Visi būtų užversti darbais ir visiems būtų besiformuojančios priklausomybės. Apsimetusi žyne į kiekvieną iš jų kreiptųsi deivė Gabija ir įtikintų, kad visiems stinga jaukaus namų židinio. Tokį susikūrus bėdos imtų nykti.
Serialui pasiekus žiūrovų piką išeitų bene ambicingiausias sezonas – eurokoridoriai; čia matytume iš visų Europos šalių susirenkančius politikus, tarnautojus, lobistus, kurie išties būtų užsimaskavusios atitinkamo krašto mitinės būtybės ir rungtųsi naudodami sau būdingas taktikas. Tokiu keistu posūkiu, auditorijos suvoktu nevienareikšmiškai, tačiau palengvinusiu amžiną nesuvokimą apie procesus, vykstančius ES lygmeniu, ir baigtume.
