Žvilgsniai lyg špagos

Vakaras nei staigmenų, nei sugadintos nuotaikos nežadėjo. Daug tokių vakarėlių teko iškentėti. Taip, taip, ne patirti katarsio, bet, būtent, iškentėti. Atrodytų, suderinęs pareigą ir malonumą atsidurtum devintame danguje, bet kur dingti, jei pareiga vietoj malonumo panardina į kančią? Taigi ten, priekyje, prie mikrofono pluša, prakaituoja vakaro vinis, gal ne vinis, o plaktukas, nors, nevyniojant į minkštą audinį, poetas, pateikiantis tautai naują savo kūrinį – kuklią poezijos knygelę. Neperdedant prakaituoja, nes, neaiškiai kažką murmėdamas panosėje, ilgai šnarina knygutės puslapius, ieškodamas eilėraščio. Atrodo, kad norimas eilėraštis į rinkinį nepateko, bet eureka! Pagaliau atrado. Skaito neišraiškingai, lyg tai būtų sąskaita už šilumą bei laiptinės valymą kartu sudėjus. Bet ko norėti, Petrarka ar Šekspyro sonetais čia nekvepia, tai nėra geriausi žodžiai, sudėstyti geriausia tvarka, kaip sakoma apie poeziją. Vaizdžiai tariant, jeigu gatvėje pasiūlysi pirmiems pasitaikiusiems žmonėms burtis į bendruomenę – šššš… išeis. Taip ir čia. Nėra poezijos ir iki prozos toli. Nuobodybė.

Bet gal tik tau vienam taip, nes kritikė ir mokslų daktarė, pradėdama nuo Adomo ir Ievos, pasiremdama numerologija ir kitais okultiniais mokslais, be vargo įrodo, jog prieš mus poezijos gigantas, kuriam delne ir ant kaktos užrašyta šviesi ateitis su Nobelio premija. Išgirdus tokį įvertinimą, pasidaro lengva tarsi pašalinus iš organizmo toksinus ir kitokias atliekas. Nei dėmesio, nei nuomonės apie vyksmą nekoreguoju. Kritikė gali sakyti, kas ant seilės užeina, – toks jos darbas bei pašaukimas. Juo labiau kad kalba keista maniera: atrodo, jog žodžiai ir mintys kyla ne smegenų raukšlėse, bet kažkur iki jų, jog tai yra ne išmąstymo pasekmė, o atsitiktinai prirankiotų ir bet kaip smegeninės prieangyje suverstų svetimų teiginių rinkinys. O jei pridėsime šaižų balsą, verčiantį gūžtis…

Kartojuosi: tai ne išskirtinis renginys, o eilinis vakarėlis, kurį reikia iškentėti – niekur nedingsi. Ir būčiau iškentėjęs, nes pripratau, surambėjo oda, klausos organuose savaime susiformavo vožtuvai, veikiantys automatiškai, – praleidžia nuo sveiko proto pernelyg nenutolusias mintis, poezija atsiduodančius posmus, o visa kita blokuoja. Taigi būčiau iškentęs iki galo, jei ne jis, pavadinkime T.  A. Įslinko pavėlavęs ir lyg nesuradęs riebaus kirmino varnėnas maitintojas susigėdęs sudribo į tos pačios eilės, kurioje buvau įsitaisęs, pradžią. Pamatyti manęs neturėjo šansų, greičiau būtų susiskaičiavęs gyvaplaukius ant sėdinčiojo prieš jį pakaušio. Nieko panašaus neįvyko, nes visi, užburti vyksmo, vietomis atsiduodančio absurdu, buvo virtę druskos stulpais.

Išskyrus mane – privalėjau įjungti budėjimo režimą ir nepastebimai, bet budriai sekti kiekvieną T.  A. judesį. Ir tai daryti taip išmoningai, kad jis nė iš tolo nepajustų ir nenutvilkytų manęs žvilgsniu. Taip, taip, užtenka pūsti jums, mieli skaitytojai, miglą į akis, ne peilio, ne švino kulkos bijau, o žvilgsnio. Tai nėra Kašpirovskio ar Mesingo užburiantis žvilgsnis (dėl antrojo galios abejonių mažiau), o, būkim teisingi, eilinio piliečio, kuris viešai suniekino mano pasiūlymą bendradarbiauti, pareikšdamas, jog linkęs bendrauti tik su protingais, o ne su visais iš eilės. Kitaip sakant, tfu ant tavęs. Nemalonu tai girdėti ir kai sako akis į akį, ir kai deklaruoja viešai, girdint miniai. Pirmuoju atveju pats vienas pajunti savo svorį, o gal nesvarumą, antruoju atveju dalis tautos sužino, ko tu vertas. Kiek procentų patiki, kas ten apskaičiuos, bet užtenka, jei kas trečias mintį pagauna ir suvirškina. Tarkim, jog karalius nuogas ir tipas pasakė tiesą, bet kas jam davė tokią teisę sakyti tiesą. Vaikui iš pasakos teisę pranešti tautai, jog karalius nuogas, davė vaikiškas naivumas ir dar neišmoktas menas meluoti. O T.  A.? Įgimtas ir neišmoktas slėpti chamizmas? Ar bandymas demonstruoti viršenybę, tai yra begalinis pasitikėjimas bei susižavėjimas savimi. Aišku viena, žemindamas kitą aukštini save – elementari tiesa, nereikalaujanti papildomų išvedžiojimų ar įrodinėjimų. Jam pasisekė. Ar pasipildė jo gerbėjų ir šalininkų ratas, irgi neaišku, bet mano, be abejonės, sumažėjo. Dabar dėl žvilgsnio. Tikriausiai visi mano, jog pagavęs jo žvilgsnį pulsiu draskyti marškinius ant krūtinės ir su putomis ant lūpų bei sugniaužtais kumščiais kibsiu į atlapus. Nieko panašaus. Aš ne mušeika. Ir ne chamas. Ir ne keršytojas, alsuojantis akla neapykanta. Man tik neramu, jog nežinau ir net nenujaučiu, kaip reaguosiu sutikęs jo žvilgsnį. Linkterėsiu pasisveikindamas, padarysiu grėsmingą grimasą, parodysiu vidurinį pirštą ar brūkštelėsiu delnu per kaklą. Kokie dar variantai? Kad daugiau nežinau.

Tuo tarpu salėje vyksmas pačiame įkarštyje, galima sakyti, įkaitęs iki raudonumo, nes klausos vožtuvai atsiveria ir išgirstu: tieskime lieptus pušinių lentų / iš tokių kala varguoliams karstus / ne mirčiai, o žodžiui / kuriam lemta būti ištartam… – vos pralemena kūrėjas.

Keista, poetas ne pirmos jaunystės, kūryboje ne naujokas, pradžioje buvo sakyta, jog tai bene penktoji jo knyga, bet iki šiol niekas nedrįso pamokyti, jog skaityti savo poeziją nėra gėdingas užsiėmimas, kuriam nebūtina ruoštis. Skaityti reikia gilinantis į prasmę ir akcentuojant vietas, kurios turi būti pabrėžtos, kurios to vertos. Be monotonijos, be murmėjimo panosėje automatiškai tarsi kasdieninę maldelę. Jausmas, kur tavo jausmas? Dabar atrodo, lyg gręžtų ką tik išskalbtus skudurus. Kam tada užsiiminėti tokiais subtiliais darbais? Kalk vinis, skaldyk malkas, skaičiuok viščiukus ir nebandyk virpinti savo artimo sielos stygų gražiausiais žodžiais, sudėliotais gražiausia tvarka. Taip, taip, prisimenu, jog jau sakiau, kad jo kūryba tuo kvepia tik kartais. Žinote, kai tykų vakarą iš kažkur pakilęs ar atklydęs vėjelis užneša kažkieno sode svaigų žydinčių jazminų kvapą. Tai tęsiasi tik akimirką, net nespėji susivokti. Taip ir su jo poezija. Žybtelės viena kita metafora ir tuštuma, pilna nuvalkiotų ar iš kitų poetų nugvelbtų eilučių.

Užtat sacharino putėsių kritikės lūpose kiek širdelė geidžia. Poetas gaudo juos ausimis, lūpomis, net rieškučiomis. Tiek daug posmuose pasakyta, tiek prasmės atkartota, ką bepridėti… skausmas, kančia, beprotybė – viskas poeto išsakyta jei ne tiesiogiai, tai tarp eilučių, atvirai ar slaptomis metaforomis, kurias klausytojui ar skaitytojui tenka išlukštenti. Poetas viską supranta, kiekvienai minčiai, ką ten minčiai – kiekvienam žodžiui ar net garsui, kuris palieka kritikės lūpas, pritaria energingai linksėdamas ir net rankutėmis mosuodamas tarsi koks dirigentas. Klausyti ir girdėti nebūtina, nes ir taip vaizdelis traukiantis žvilgsnį, kaip pantomima ar nūnais madingas performansas. Tik trūksta kitoniško beprotiškumo, viskas pernelyg buitiška.

Vienu metu kyla įtarimas, jog šio kūrybos vakaro idėja kilo prieš renginį, susitikus poetui ir kritikei, kaip kitaip paaiškinti tą abiejų nuolatinį knisimąsi, karštligiškai ieškant norimo pacituoti kūrinio. Juk jei iš anksto esi pasirengęs, tai pasižymi norimas cituoti vietas ir be vargo jas atrandi. Kur tau, jie net dalijasi viena knygute.

Paniręs, tegul ir negiliai, į vakaro atmosferą, pamiršau savo bėdas, kol pajutau, nė kiek neperdedu, skruostu slenkant lazerio spindulį. Gerai, atsipalaiduokite, tai nebuvo lazerio spindulys, o tik T.  A. žvilgsnis jums, o ne man, bandančiam jo išvengti, pasislėpti. Jums nei šilta, nei šalta, buvo nebuvo, slinko nuslinko, o mane deginte degina. Negaliu žinoti, ar jis mane pastebėjo, ar išskyrė iš minios, ar tiesiog slinko ir nuslinko žvilgsniu nieko neužfiksavęs. Atrodo, jog nepastebėjo, kitaip būtų ilgiau sulaikęs ar, vaizdžiai kalbant, net pradeginęs skylutę skruoste. Pažymėjęs lyg vergą. Kvailą vergą, kurį viešai tokiu paskelbė.

Mano padėtis T.  A. atžvilgiu palanki, nes šalia sėdi dama vešlia šukuosena, už kurios patogu pasislėpti. Vienintelis trūkumas, jog dama, tikriausiai įsimylėjusi poetą ar prastą poeziją, po kiekvieno perskaityto eilėraščio pašoka ant kojų ir kaip pašėlusi ploja. Lieku tarsi ką tik gimęs kūdikis nuogas ir beginklis. Dar reikėtų pridėti, kad salėje viena tokia, tad jai pakilus visi sužiūra į mūsų pusę, man belieka lįsti po kėde. To, suprantama, nedarau, bet gūžiuosi kiek įmanydamas ir nesidairau į šalis. Kol kas viskas sėkmingai.

Girdžiu tik nuotrupas: kuriam lemta būti ištartam / ir nežūti tyloje ar triukšme / bet pataikyti girdinčion ausin… / ir suprastam virsti… / veiksmu… / ar kūnu… / nes tai žodžio misija… Dūsauja poetas, išgyvendamas kartu su mano kaimyne iš dešinės bei kritike tikrą katarsį. Dėlioju toliau mintis ir prielaidas labiausiai neduodančiu ramybės klausimu. Kodėl T.  A. toks šlykštus? Stop, stop, būkim objektyvūs, gal yra tokių, kuriems jis visai mielas? Juk ne visus viešai išdergia, gal tik tuos, kurie nesugeba tinkamai atsikirsti, stipresnius, naudingus giria ir šlovina, tai kodėl jis turi būti jiems nepriimtinas? Tad kalbėsiu griežtai savo vardu, visi kiti verskitės kaip išmanote. Netikėtai pagavau už uodegos, beje, originalią mintį: T.  A. likimas apdovanojo kiauru šaukštu ir nors normalus šaukštas išrastas prieš du tūkstančius metų, jis neįstengia pasikeisti šaukštų. Mintis gudri bei gili, tiesa? Tokia gudri, kad nesistengiu jos iššifruoti, tegul taip ir lieka. Dar turiu prisipažinti, jog mane valdo pyktis, o ne šaltu protu grįsta išmintis. Mat su T.  A. susidūriau tik tą nelemtą kartą, o apie jį nebuvau girdėjęs nieko konkretaus, šiaip pabirus gurinukus, paskalų paskalas. Todėl dar kartą patvirtinu, jog mano sprendiniai jo atžvilgiu gali būti ir tikriausiai yra neobjektyvūs. Bet abejonės į šalį, mano tikslas – ignoruoti jį, ne tiek atremti žvilgsnį, kiek savo žudančiu žvilgsniu priversti jį suprasti, jog yra šūdniekis.

Tikriausiai atkreipėte dėmesį, o jei ne, tai paviešinsiu, jog esu prieštaravimų maišelis, prisimenu, vaikystėje vieną tokį vadinome bezdalų maišeliu, tik neprisimenu dėl ko: ar gausiai bezdėjo, ar tiesiog dėl smagumo, vaikams daug priežasčių nereikia. Prieštaravimų gausa gali liudyti baimę ar nenorą pasižiūrėti tiesai į akis. Ko turėčiau bijoti? Kad dar kartą viešai sumenkins mano autoritetą? Kad neužteks smarvės žvilgsniu jį sutriuškinti? Kad pirmas nuleisiu akis ir eisiu šalin lyg šunytis, pabrukęs uodegą? Kad liksiu galutinai įtikintas, jog T.  A. visa galva viršesnis ir teisesnis, o aš tik toks, kokiu jis mane ir pavadino.

Vakaro kontekstas nesikeičia, tik ima atrodyti, jog laikas užstrigo ties valandos padala. Gera poetui, gera kritikei, atrodo, jog neblogai ir publikai, bent jau niekas iš sėdinčiųjų nepalieka salės, neburba, nemaigo telefonų, nesišnabžda su kaimynais, nepatikėsite, bet visi sėdi lyg palankaus likimo pabučiuoti ir dar apdovanoti, patyrę nirvaną. Tai pažadina mintį, jog ir čia kažko nesuprantu. Nereikia pasiduoti minios nuotaikai, bet ignoruoti ją irgi nevertėtų. Palanki akimirka genialioms mintims atplaukti. Taip ir atsitinka, nes ūmai susigriebiu: kas, jei T.  A. aš kaip toks net neegzistuoju, jei jis, norėdamas save įtvirtinti ir iškelti virš kitų, visus sutiktus kelyje viešai niekina, tad manęs, kaip asmenybės, nebus įsidėmėjęs ir visi manevrai išvengti jo žvilgsnio yra betiksliai, nes mano veido minioje jis neišskirs. Mintis pasirodo visiškai logiška, nei pridėti, nei nukirpti, o tiesiog maga išbandyti praktiškai. Suformuluoju mintyse klausimą ir jau rangausi stotis, bet kaimynė iš dešinės, nepatikėsit, griebia už šlaunies ir skaudžiai spaudžia. Ne, ne, jokios erotikos, ją jaudina eilės, kurias virpančiu balsu byloja poetas: apsiausk mane tyla / nuo irzlaus kasdienybės bruzdesio…

Palaukęs, kol poetas galutinai pritrūks kvapo ir padarys pauzę, nuėmiau poezijos gerbėjos, ką ten gerbėjos –
dievintojos ranką sau nuo šlaunies ir jau stojausi girdėdamas garsiai ištariant savo klausimą. Tik tai darė ne mano lūpos, ne mano balsas, o žodžiai buvo beveik tie patys kaip ir klausimo esmė: dar visai neseniai poezija vadinosi surimuotos eilutės, o dabar žodžiai dėliojami bet kaip, iki rimo toliau nei iki Marso, eilėraščio mintį sugauti nėra šansų, bet vis tiek visas tas chaosas vadinamas poezija, kas paskatino tokį virsmą? Vogravo nesidairydamas į šalis ne kas kitas, bet, tikriausiai atspėjote, T.  A. Čia tai bent posūkis! Kaip gali priešas dėstyti tavo mintis? Anoks priešas, jei mąsto taviškėmis kategorijomis. Tiesą sakant, šį klausimą suformulavau kaip provokaciją, o ne norėdamas išgirsti atsakymą. Bet vis vien gana pikantiška situacija. Beje, vienos akies krašteliu stebėjau kalbantį T.  A. Nieko neįprasto neišvydau: žvilgsnis neklaidžiojo sėdinčiųjų pakaušiais, bet buvo įsmeigtas į tuos, kuriems skirtas klausimas. Galėjau jį stebėti visa akimi, ne krašteliu, nebūtų atkreipęs dėmesio.

Atsakymo necituosiu, nes jis buvo nei pasvert, nei pamatuot, ne iš esmės, bet iš debesų. Nenustebau, nes to ir tikėjausi, poetas, tikintis savo talentu, net nemano lipti nuo pjedestalo, ant kurio pats ir užsiropštė, ir atsakinėti į klausimus, verčiančius jį žemyn.

Vakaras baigėsi, poetas pasirengęs dalinti autografus, bet niekas iš publikos neturi knygos, todėl visi juda durų link. Pamanęs, jog T.  A., sėdintis prie pat durų, išeis anksčiau, pasiduodu minios srautui ir lėtai iriuosi išėjimo link. Netoli nuėjęs pakeliu galvą ir beveik kaktomuša susiduriu su tuo, kurio taip visą vakarą vengiau. Kakta į kaktą, akis į akį. Ir neprasivėrė žemė po kojomis, ir nevirtau druskos stulpu, ir nesuanglėjau liepsnose. Absoliučiai nieko nepajutau, nes jo žvilgsnis nuslydo mano veidu lyg tuščia vieta, o pats T.  A., braudamasis prieš srovę, tikriausiai skubėjo užduoti vakarėlio dalyviams dar vieno klausimo. Nesirengiau jo stabdyti, nes man užteko to, ką pajutau „paragavęs“ jo žvilgsnio. Atvirai sakau: nieko nepajutau, tai tas pats, kai visą dieną pranešinėjama apie atslenkančią audrą su viesulais, o vakare sulaukiama tik trijų lietaus lašų. Iš didelio debesio…

Ar tai reiškia, jog ėmiau kitaip žiūrėti į T.  A.? Anaiptol. Panieka pasididintos savivertės išsišokėliui nesumažėjo, tik tas viešas pažeminimas tarsi išbluko ir nustojo žeisti savimeilę.

Pasirodo, akys nėra vien regėjimo organai?

Švendubrė