Vakaronė pas Nadeždą Mandelštam
Studijų metais buvau šiek tiek girdėjęs apie tragiško likimo poetą Osipą Mandelštamą. Tos miglotos nuogirdos jokio aiškesnio vaizdo apie poetą neteikė. Nesu tikras, ar tuo metu (septintojo dešimtmečio viduryje) Lietuvos bibliotekose buvo kas nors iš šio įstabaus poeto kūrybos. Ir štai po kelerių metų jau studijuodamas Maskvos universiteto aspirantūroje kiek netikėtai buvau pakviestas apsilankyti pas Nadeždą Mandelštam, poeto našlaujančią žmoną. Buvo 1971 metai, Maskvoje buvo galima patirti šiokį tokį kultūrinio gyvenimo pagyvėjimą: populiarumo viršūnėje buvo maištingasis Vladimiras Vysockis ir Tagankos teatras, eilių kūrėjas ir dainininkas Bulatas Okudžava, paskelbtas Michailo Bulgakovo romanas „Meistras ir Margarita“. Tapo gana populiaru draugams susiburti kur nors privačioje erdvėje. (Paraštėje verta pažymėti, kad aštuntajame dešimtmetyje, ypač jo pirmoje pusėje, ideologinė padangė buvo palyginti giedra – kad ir kokia ribota ir nenuosekli buvo Stalino kulto kritika, ji vertė cenzorius atlaisvinti varžtus, leisti atviriau diskutuoti įvairiais visuomenės gyvenimo klausimais. Tiesa, šis tarpsnis ilgai netruko: jį keitė brežnevinė mitinių laimėjimų visuose „frontuose“ patetika.)
Susitikime, kuriame dalyvavau, buvo kalbama apie O. Mandelštamo kūrybinį palikimą ir deklamuojamos jo eilės. Kai kurias ištraukas N. Mandelštam perskaitydavo pati iš užrašų. Vakaro šeimininkės kalbėjimas apie lageryje žuvusio vyro kūrybą buvo nelinksmas ir lydimas vos vos pagaunamo ironiško, kartais skausmingo šypsnio. Ji aiškiai vengė rodyti emocijas ir stengėsi laikytis neutralios stilistikos. Nepalyginsi su jos knygų intonacija. N. Mandelštam jau buvo parašiusi ir Prancūzijoje paskelbusi knygą apie savo ir vyro kančių kelius kalėjimuose ir tremtyje „Hope Against Hope“ (pagal prasmę turėtų būti verčiama „Turėti viltį nepaisant nieko“ arba „Viltis stipresnė už viską“). Mes, keli susirinkusieji į N. Mandelštam erdvaus kambario butą, tuomet nežinojome apie šią jos nepaprastos raiškos knygą. Galbūt saugumo sumetimais vakaro metu ji neužsiminė apie publikaciją. Apie tai sužinojau gerokai vėliau.
Kiek pamenu, šeimininkė kūrė tokio kamerinio literatūrinio renginio atmosferą. Tai atitiko ir tų susitikimų iniciatorės mano studijų kolegės Lilijanos Izoldos Kučmajevos sumanymą. Ji buvo nenuilstama mažiau matomų ir žinomų, bet gelmingų tikėjimo ir apskritai dvasingumo klodų ieškotoja. Mus suartino jos jaudinantis susižavėjimas Mikalojaus Konstantino Čiurlionio daile, jam nusilenkti Rasose ir Kaune ji atvažiuodavo iš Maskvos arba prašydavo mane padėti gėlių ant jo kapo.
Žinau, kad ir vėliau pas N. Mandelštam vykdavo vakaronės.
●
Ištrauka iš N. Mandelštam prisiminimų apie kalinimą: „Paskui aš dažnai susimąstydavau, ar reikia staugti, kai tave (kalėjimo kameroje – J. L.) muša ir trypia batais. Ar ne geriau sustingti demoniškoje puikybėje ir atsakyti kankintojams niekinančia tyla? Ir aš nusprendžiau, kad staugti reikia. Šiame apgailėtiname staugime, kuris kartais nežinia iš kur atklysdavo į aklinas garsui nepralaidžias kameras, sutelktos žmogiškojo orumo ir vilties gyventi liekanos. Šiuo staugimu žmogus palieka pėdsaką žemėje ir praneša žmonėms, kaip jis gyveno ir mirė. Staugimu jis gina teisę gyventi, siunčia žinutę į laisvę, reikalauja pagalbos ir priešinimosi. Jeigu nieko kito nebeliko, reikia staugti.“
