Sonetas

 

Sonetas

 

Vidunaktis – blausus šešėlis žemę dengia,

Širdy nėra jausmų, taip pat ramybės.

Pradingus meilė visad ieško tobulybės.

Atodūsiai krūtinėj sąmyšį surengia.

 

Nuvargęs kūnas visad sapnuose pailsi,

Mintis nuskrieja greitai į svajonių šalį.

Vaiduoklį vejasi, pavyti vis negali,

Dvasia sapnuos gyva, į aukštumas pakilsi.

 

Yra gėlė, kuri nakties tamsoj pražysta,

Mėnulis žvelgia, o naktis tyloj kvėpuoja,

Kol rytmečio aušra pasaulį vėl išvysta.

 

Yra širdis, kuri savu skausmu kraujuoja,

O naktimis pravirksta, gailingai vis alsuoja,

O dienomis giliai kančia širdin atklysta.

 

 

Eilės

 

Ir mes tuose pasaulio plačiuose erdvynuos,

Nors širdimi kartu, tačiau kituos likimuos.

 

Tuoj pat, kai jūroje vėl rytmetis nušvinta,

Kai burėse vėjelio dvelksmas sualsuoja,

Manyk, kad įkvėpimo bangos nepulsuoja,

Kuris minčių sparnais ties tavimi nukrinta.

 

Tik vienas turtas dabartį mūs žemėj lemia,

Mintis, kuri be kliuvinių širdy vis šviečia.

Ir nuskraidino į tavąją gimtinės žemę,

Mane, deja, tik dykumų kraštai paliečia.

 

Man leisk patirt svajonių daug gražiausių,

Grąžink nors valandėlę atminčių šviesiausių.

Deja, kaip žvaigždės dvi visatos plotuos yrės,

Mus amžinai lemtis seniai, seniai atskyrė.

 

 

Vertė Aleksandras Šidlauskas