Laudacija „Pirmam sakiniui“

Sveikinu Mindaugą Nastaravičių ir Tomą Vaisetą, gavusius Vytauto Kubiliaus premiją. „Pirmas sakinys“ yra ta radijo laida, kurios visi (turiu omeny profesinę lituanistų, literatų bendruomenę) šventai klausomės. Tai nėra kritika įprastine to žanro prasme; jiedu nerašo tradicinių recenzijų. Bet laidos autoriai gerai išmano literatūros lauką ir paruošia pašnekovams analitiškus klausimus, nuosekliai domisi aptariamais reiškiniais, išsako savo nuomones. Bent jau man Vytautas Kubilius asocijuojasi su tvirta pozicija, susigaudymu, panoraminiu matymu. Gebėjimu daugiabalsį pasakojimą sutalpinti į vieną XX amžiaus literatūros istoriją. O Tomas su Mindaugu savo radijo laidomis rašo kažką panašaus į „XXI a. lietuvių literatūros istoriją“. Tik labai postmodernią, su siužeto šaudynėmis, garso įrašų pavidalu.

Literatūrologas Vytautas Kubilius, gali patvirtinti čia esančios Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto darbuotojos, bent jau čia, institute, buvo labai mylimas. Panašių simpatijų sulaukia ir laidos „Pirmas sakinys“ autoriai – matyt, dėl savo charizmos. Mindaugas yra tas, kurį visi myli, kaip sako Tomas, PDR’o meile (veikiausiai tai reiškia truputį dionisišką švelnumą). Tomas, priešingai, labiau įkūnija apolonišką pradą – kaip ir pridera akademiniam mąstymui. Abu kartu, kaip duetas, jie pasiekia beveik tobulos dermės – dar negirdėjau, kad radijo eteryje būtų susipykę ligi peštynių.

Vytautas Kubilius, kurį kultūroje suvokiame kaip itin solidžią mokslo ir kritikos figūrą, vis dėlto buvo nuolat besimokantis, nerimastingas, jautrus žmogus. Tą liudija jo dienoraščiai, kuriuose itin išgyvenama dėl nepripažinimo, gniuždymo, galimybių ribotumo, kūrėjo talento stygiaus. Nei Tomas, nei Mindaugas tuo skųstis negalėtų – abu yra įvertinti rašytojai. Bet turbūt savo dienoraščiuose išgyvena labai panašias egzistencines dramas – kas yra geras tekstas, kaip jį parašyti, galynėjantis su amžininkais ir visa literatūros istorija.

„Pirmo sakinio“ autoriai kalbina ir tuos literatūros palaukių dalyvius, kurie nepriklauso establišmentui, bet stengiasi nepasirodyti už juos pranašesni. Tai labai svarbu, nes šiandien sunku išvengti nuotolio tarp profesionalizmo ir tolerancijos mėgėjiškam kalbėjimui. Bet svarbiausia – jiems įdomu tai, ką jie daro; gal tai ir yra tos laisvės, apie kurią svajojo Kubilius, išsipildymas. Ne tik šalies, valstybės, bet ir rašymo, minties raiškos, mąstymo, kalbėjimosi, knygų leidybos laisvės. Laisvės savo valia pasirinkti, ką šiame gyvenime veiki.

2022 m. lapkričio 23 d.