Klausimai prie duonos
Vieną iš „Scanoramos“ vakarų, ties gatvių išsišakojimu pakeliui į „Vingį“, kažkodėl prisimenu trikampį skverelį ir jo „Lakštingalą“. Dabar skulptūra dangoraižio šešėlyje sumažėjusi, nublankusi. Berniukas, nuleidęs nuo kolonos basas kojas, nelinksmai žvelgia į miestą. Rankoje turėtų būti švilpynė, kuria jis moka pamėgdžioti paukščius. Skulptoriaus Rimanto Dauginčio kūrinys. Kai skulptūra ten atsirado Gorbačiovo laikais, kiti šaipėsi, kad berniukas lakštingalų trelėmis esą vilioja, o gal aprauda „dolerinės“ lankytojus. Buvo tokia kultinė parduotuvė priešais, ant Konarskio gatvės kampo, užsienio svečiams už dolerius ar markes apipirkti deficitinėmis prekėmis savo gimines ir draugus. Dabar „Lakštingala“ jau kaip paminklas tragiško likimo skulptoriui, susideginusiam blokados metu, protestuojant prieš okupantus. Galėtų ir pats skveras vadintis jo vardu.
O šiaip lyriška berniuko-lakštingalos figūra atkeliavusi iš gerai žinomo Petro Cvirkos apsakymo. Ten lyrika pramaišiui su klasta ir krauju: išdegintame kaime vienas sau švilpiniuojantis vaikis apmulkina vokietį leitenantą su visa jo karių kuopa ir nuveda gilyn į mišką, tiesiai į rankas sovietų partizanams. Lakštingala-galvažudys. Lyg traukte ištraukta iš klaikių rusų liaudies pasakų. „Ir lengva, smiltinga žemė sugėrė nukautųjų vokiečių kraują“, – tą apsakymo vietą prisimenu nuo mokyklos. Kaip ir vokiečio leitenanto pagyrimą tam, kuris jau rezga atėjūnams pražūtį: „Sumaninga, vaike, sumaninga!“ „Lakštingala“ buvo literatūros programoje, ir visai nelaukiant aukštesniųjų klasių, kuo anksčiau, gal kad išmoktum nekęsti priešų. Bet, skirtingai nuo filmų apie indėnus, nepatiko man tas kraujas. Nė dabar nepatinka, kai kasdien rašo ir rašo, kiek karių likviduota, tebūnie jie žvėrys okupantai, kaip Cvirkos apsakyme, ar dar kas nori. Turbūt paskaičiuoja, didžiuojasi ir kita pusė.
Scena su rusų belaisviais, tiesiančiais rankas į duoną, aišku, iš ano karo. Užrašo nėra. Pastatai nuotraukos fone neprimena tarybinės architektūros. Tvora per daug tiesi ir tvarkinga. Ir jauna moteris su duonos kepalu atrodo „ne mūsiškai“. Gali būti, kad fotografuota kur nors Rytų Europoje ar net pačioje Vokietijoje. Griuvėsių nematyti. Kad belaisviai yra rusų kariai, atpažįsti tik iš kepurių, kareiviškų piločių. Įsivaizduoju, kad šiandien visi belaisviai laikomi kitaip, labiau izoliuotai, slapta nuo pašalinių žmonių. Nepaduosi jiems duonos ar vandens. Be jokių emocijų iš šalies.
Kai rodė per televiziją Mariupolio gynėjus, paimtus į nelaisvę ir nežinia kur gabenamus, viena gražaus amžiaus parapijietė, politikos per daug neišmananti, sakė susiradusi maldaknygėje Mergelės Marijos litaniją ir varė kelis kartus. Atrodo, kad bus suveikę. Po kurio laiko buvo apsikeista belaisviais. Popiežiaus Pranciškaus diplomatijos ir maldų vaisiai. Greičiausiai ir visa kita, ką šio karo metu pavyksta padaryti belaisvių labui, tyliai prasideda Vatikane. Kitus stebina ir siutina popiežiaus komentarai apie rusų tautos gerumą, bet jam, matyt, nė motais, ką kas paleidžia į jo pusę. Kaip ir kitais žinomais atvejais. Kokią dar kainą galima mokėti už gailestingumą ir atleidimą? Pritaikomi ar nepritaikomi karuose tie magiški septyniasdešimt septynių atleidimo kartų skaičiai iš Evangelijos? Priešų meilės įsakymas? Kada ir kaip? Nežinau. Patriarchas Kirilas, matyt, nepritaiko, nenori ar nemoka. Ir dar daug kas per visą krikščionybės istoriją. Net labai mieli pranciškonų šventieji nepritaikė.
Adventas, kaip ir kasmet, bus tas laikas, kada viskas paskęsta ne tik laukime, ilgesy, bet ir daugybėje paslapčių. Negali iš anksto žinoti, ką laikų pabaigoje išgirsi iš istorijos Viešpaties brangakmenių akimis. Aišku, jei būtų toks noras žinoti.
O kol kas, vien tik žmogiškai, paprastai, per tvorą priešui atkišta duona man gražiau nei priešų kraują sugėrusi žemė. Ir jeigu dar ateina mintis, kad jaunasis lakštingala, įvardijant priešą, galėjo pats apsigauti ar buvo barzdotų diedų miške apgautas, iš baimės dabar juo labiau norisi pulti prie duonos.
Po priešams ir nusidėjėliams išdalytos duonos gal truputį dažniau nei po automato kulkų ar bizūno gali rastis širdyje įtarimas, kad galbūt klystu, esu apgautas, suvedžiotas blogio. Arba tiesiog atsiversti į Kristų, kaip bus kartojama per adventą. Arba mūšio lauke staiga pagalvoti ką kita ir šauti pro šalį. Visai nešaudyti. Pasiųsti savo valdžiai klausimą: kodėl aš turiu žudyti kitus ir pats žūti?
Iš senų laikų prisimenu vieną ano karo metu pasižymėjusią moterį šaulę, snaiperę, apdovanotą visais šlovingiausiais sovietų ordinais. Mūsų šeimos kurį laiką bendravo. Ir ji kalbėjusi, kad sapnuoja po daugelio metų tuos turbūt irgi suskaičiuotus jaunus vokiečių kareivėlius, konkrečius veidus, į kuriuos buvo paleidusi kulką. Ne žemėn susigėrusį priešų kraują, ne pergalės šventę.
Ir vėl nežinau, kodėl taip nutinka. Ir kodėl iš viso, pamačius kitą veidą, svetimą, nebūtinai gražų, įmanoma šitaip pasikeisti, kad imi elgtis nelogiškai, nesaugiai, sau nenaudingai. Negi iš tiesų ten galėtų būti Dievo paveikslas ir panašumas? Tau net netikint Biblijos tekstais? Pavyzdžiui, tas nuotraukoje kvailai išsižiojęs, apibintuota galva. Ar mongoliškų bruožų. Ar tas, kurio jauni kaimietiški skruostai įsprausti tarp tvoros štakietų.
