Kaulų perkėlimas

 

Pernelyg daug protėvių, todėl renkame jų kaulus.

 

Varguolių – tų, kurių antkapius suskaldė medžių šaknys. Kurių kapo akmenys nugairinti iki sniego baltumo.

 

Pirkome didelį žemės plotą. Pastatėme mauzoliejų. O dabar pildome jį kaulais.

 

Tų, kuriuos pražudė musono sukelti potvyniai. Tos, kuri palaidota su vestuvine suknele. To, kuris užkastas su savo medaliais.

 

Kadangi ateis laikas, kai negalėsime jų susekti, išsibarsčiusių kapinėse it palaidūnai, renkame kaulus.

 

Tų, kurių veidus vis dar pamenu. Tų, kurie mirę jau šimtas metų. Renkame jų kaulus.

 

Prie kiekvieno atidengto kapo galvojame apie kūną, įgaunantį tėvo, sesers, pusbrolio, dėdės pavidalą. Trokštame sužinoti kiekvieno jų istoriją.

 

Laikome kaulus, nors žinome, kad atmintis dažniausiai užuomarša. Arba atmintis – tai šlavėja, kas rytą nubraukianti šaligatvį. Arba atmintis – šluota.

 

Mauzoliejus marmurinis, tam tikrų rožių baltumo, namo formos. Jame užteks vietos visiems, kuriuos paguldysime.

 

Turtingųjų, kurių paminklai spindi aukso dažais. Kūdikių meiliais vardais. Atveriame jų kapus. Perkeliame jų kaulus.

 

Pažvelk tolėliau atgalios, ir tavo šeima pasidarys nebepažįstama, žmonių ratas blunkančiu perimetru.

 

Kai apie tai įsimąstau, namai tampa gimimo vietos, gimtojo miesto, šalies ir tautos raizginiu.

 

Einame per kapines, rodome į saviškius ir rankiojame jų kaulus.

 

Galbūt atmintis yra nevilties ištiktas faraonas, įsakantis šio gyvenimo daiktams keliauti su juo į kitą gyvenimą.

 

Aš su savim pasiimčiau knygas, kurias mylėjau labiausiai. Stiklainį vandenyno, jungiančio dvi mano šalis. Saulėtų mylimosios plaukų gumelę.

 

Pasiimčiau ryžių maišelį. Oranžinę mamos skepetą. Tėvo chalatą, kuriuo susisiautęs naktį eina virtuvėn atsigerti vandens.

 

Idant galėtume nuvykti į vieną vienintelę vietą ir juos pagarbinti, nusistebėti, kas gi jie buvo, mes perkeliame kaulus.

 

Mūsiškė eroso ir acto gentis. Juodi mūsų plaukai, paprastos mūsų mintys.

 

Laikydami kaulus tariame mirusiųjų vardus, skiemenų muzika, pakerinti širdis tų, kuriems jie atsiliepė. Mes laikome kaulus.

 

Kiekvieną griežtą kaukolę. Kiekvieną išdidų krūtinkaulį. Kiekvieną grakštų šonkaulį, išlenktą kaip horizontas.

 

 

Vertė Andrius Patiomkinas

 

 

1969 m. Filipinuose gimusio, Amerikoje augusio ir gyvenančio poeto Ricko Baroto Moving the Bones pirmąkart paskelbtas 2021 m. svetainėje poets.org. Nors makabriška eilėraščio vaizdinija gali būti suprasta tiesiog kaip įspūdinga metafora, pažymėtina, jog kai kuriuose Rytų Azijos kraštuose iki šiolei praktikuojamas mirusiųjų „kaulų surinkimo“ ritualas, kai mirusiųjų palaikai po 5–7 metų iškasami, pradžiūvę kaulai nuvalomi ir sumalti arba nedeformuoti surinkti į krūvą vėl tam tikru būdu palaidojami. (Vert. past.)