Juodosios gėlės

 

Cyprianas Kamilis Norwidas (1821–1883) – lenkų poetas, dramaturgas, dailininkas, dažnai laikomas antrosios romantikų kartos atstovu. Nuo 1842 m. studijavo, dirbo, gyveno užsienyje, daugiausia Londone ir Paryžiuje. Be lyrinių kūrinių, parašė prozos ciklą „Juodosios gėlės“ (Czarne kwiaty, 1856), skirtą jo draugų – pripažintų to meto menininkų poetų Stefano Witwickio (1801–1847), Juliuszo Słowackio (1809–1849), Adomo Mickevičiaus (1798–1855), kompozitoriaus, pianisto Fryderyko Chopino (1810–1849) – paskutinėms gyvenimo akimirkoms. Šiame kūrinyje poetas ieškojo meninės formos, kuria galėtų išreikšti visas emocijas, lydinčias jį per aprašomus susitikimus.

 

[...]

Jau vėliau… vėliau… Paryžiuje Fryderykas Chopinas gyveno Šajo gatvėje, nuo Eliziejaus Laukų kylant į kalną, kairėje namų eilėje, pirmame aukšte, kur butų langai išeina į sodus, Panteono kupolą ir į visą Paryžių… tai vienintelis taškas, iš kurio pamatysi vaizdus, šiek tiek artimus tiems, kuriuos gali išvysti Romoje. Tokį butą su tokiu vaizdu turėjo ir Chopinas, to buto pagrindinė dalis buvo didelis salonas su dviem langais, kur stovėjo jo nemirtingasis fortepijonas, ir tas fortepijonas anaiptol nebuvo išskirtinis – panašus į spintą ar komodą, prabangiai dekoruotas kaip madingiausi fortepijonai – trikampis, ilgas, trimis kojelėmis, toks, kokius, man atrodo, mažai kas benaudoja butui apstatyti. Tame salone Chopinas penktą valandą ir pietaudavo, o paskui, kaip sugebėdamas, nulipdavo laiptais ir važiuodavo į Bulonės mišką, o iš ten grįžusį jį laiptais užnešdavo, nes užlipti į viršų pats nebepajėgė… Šitaip pietavome su juo ir buvome išvažiavę daugybę kartų, ir pas Bohdaną Zaleskį¹, kuris tada gyveno Pasi², sykį pakeliui užsukome – nelipome pas jį į viršų, į butą, nes nebuvo kam Chopiną užnešti, tad likome sodelyje priešais namą, kur tuo metu dar mažas poeto sūnelis ant žolės žaidė…

Nuo to įvykio praėjo daug laiko, ir aš nesilankiau pas Chopiną, tik visuomet žinojau, kaip jam sekasi ir kad iš Lenkijos atvažiavo jo sesuo. Pagaliau vieną kartą užėjau jo aplankyti – prancūzė tarnaitė pasakė man, kad jis miega; prislopinau žingsnius, palikau kortelę ir išėjau… Vos spėjau laiptais porą pakopų nulipti, tarnaitė atsekė iš paskos ir pasakė: Chopinas, sužinojęs, kas apsilankė, kviečiąs mane – žodžiu, jis nemiegojęs, tik nieko nenorįs priimti. Taigi įžengiau į kambarį šalia salono, kuriame miegodavo Chopinas, būdamas labai dėkingas, kad jis nori mane pamatyti, ir aptikau jį apsirengusį, bet pusiaugula lovoje, ištinusiomis kojomis, kurios, nors su kojinėmis ir apautos bateliais, iškart krito į akis. Menininko sesuo sėdėjo prie jo, iš profilio nuostabiai panaši į jį… Jis, gilios lovos su užuolaidomis šešėlyje, atsirėmęs į pagalves ir apsigaubęs šaliu, buvo labai gražus, toks kaip visada, dažniausiai gyvais judesiais išreikšdamas kažin ką išbaigta, kažin ką monumentaliai nupiešta… tai, ką Atėnų aristokratija gražiausioje graikų civilizacijos epochoje galėjo laikyti religija, arba tai, ką vaidina genialus dramos aktorius, pavyzdžiui, klasikinėse prancūzų tragedijose, kurios nors dėl savo teorinio sudėtingumo nė kiek nepanėši į antikinį pasaulį, tačiau jas kokios nors, tarkim, Rachel³ genialumas sugeba paversti natūraliomis, įtikinamomis ir iš tikrųjų klasikinėmis… Tokiu tad natūraliu patetišku gestų išbaigtumu pasižymėjo Chopinas, kada tiktai ir jei tiktai jį pamatydavau… Taigi trūkčiojančiu nuo kosulio ir dusulio balsu jis ėmė priekaištauti, kad taip ilgai jo nelankiau; paskui kažką pajuokavo ir norėjo kuo nekalčiausiai paūdyti mane dėl polinkių į mistiką, ir tai jam teikė malonumo, ir aš jam leidau; paskui kalbėjausi su jo seserimi; paskui buvo kosulio protrūkiai; paskui atėjo laikas, kai reikėjo jį palikti ramybėje, todėl atsisveikinau, ir jis, suspaudęs mano ranką, nusibraukė plaukus nuo kaktos ir tarė: „Išeinu!“ – ir pradėjo kosėti, ir aš, žinodamas, kad jo nervams į naudą, kai kartais jam prieštaraujama, pabučiavęs į petį ir nutaisęs dirbtinį toną pasakiau, kaip sakoma stipriai ir drąsiai asmenybei: „Taip išeini kiekvienais metais… ir vis dėlto, ačiū Dievui, matome tave gyvą.“

O Chopinas, tęsdamas kosulio nutrauktus savo žodžius, tarė: „Sakau tau, išeinu iš šio buto gyventi į Vandomo aikštę…“

Tai buvo paskutinis mano pokalbis su juo, nes netrukus jis persikėlė į Vandomo aikštę ir ten mirė, ir po šito apsilankymo Šajo gatvėje daugiau jo aš nemačiau…

 

●

 

…Dar prieš Chopino mirtį kartą užsukau į namą Pontjė gatvėje, Eliziejaus Laukuose, kur durininkas maloniai atsakydavo, jei užėjusysis paklausdavo jo, kaip gyvenąs Monsieur Jules?.. Ten, viršutiniame aukšte, buvo kambarėlis, kuo kukliausiai apstatytas, bet jo langai vėrėsi į erdvę, kokia visuomet matosi iš aukštai, tik pagražintą raudonų saulėlydžių atspindžiais langų stikluose. Priešais tuos langus, verandoje, stovėjo keli gėlių vazonai, ir gyventojo nesibaidantys žvirbliai suskrisdavo ten ir čirškaudavo. Šalia buvo dar vienas nedidelis kambarys – miegamasis.

Buvo tai apie penktą valandą po pusiaudienio, kai priešpaskutinį kartą aplankiau ten Juliuszą Słowackį, jis tuo metu kaip tik baigė valgyti vakarienę – sriubą ir keptą vištą. Taigi Słowackis sėdėjo prie apskrito stalelio kambario viduryje, apsivilkęs ilgu papilkėjusiu paletot⁴ ir murzina purpurine konfederate⁵ – patogiu užleistos galvos akcentu. Ir kalbėjomės mes apie Romą, iš kurios ne per seniausiai atvykau į Paryžių, – apie kai kuriuos pažįstamus ir bičiulius: apie mano brolį Ludwiką, kurį a. a. Juliuszas švelniai mylėjo, apie „Nedieviškąją komediją“⁶, kurią labai vertino, apie „Priešaušrį“⁷, kuris per daug gražus ir vaikiškas… Ir apie meną, – kad šis pasidaręs mechaniškas, – ir apie Chopiną (kuris dar buvo gyvas), apie kurį Juliuszas kosčiodamas pasakė: „Dar prieš porą mėnesių buvau sutikęs tą mirtininką…“ O juk pats pirma Fryderyko Chopino paliko šį pasaulį, numiręs.

Į šį mažą kambarėlį, kurio, kaip sakydavo Juliuszas, „visiškai pakaktų žmogaus laimei, jei ne tie kampai, kurie vienoje pusėje ne visai kvadratiniai, blogai išlenkti“, į šį, kaip sakau, kambarėlį įžengiau vieną vakarą, ir Juliuszas stovėjo prie židinio, pypkę ilgu kandikliu rūkydamas, kaip įprasta Lenkijos kaime; ant kanapos sėdėjo tapytojas prancūzas (kurį Juliuszas vėliau paskyrė savo testamento vykdytoju), bet šis sėdėdamas nekalbėjo ir nelabai natūraliai tylėjo. Virš židinio atbrailos kabojo bronzinis medalis, su Juliuszo atvaizdu, vienas iš gražiausių Oleszczyńskio⁸ kūrinių.

Kalbėjomės apie Prancūziją, apie revoliuciją, apie Romos įvykius; jis – natūraliais, bet spalvingais žodžiais ir netikėtais kalbos posūkiais, ir kartais rezignuoto gyvenimo akcentais, primenančiais filosofinių Malczewskio „Marijos“⁹ sentencijų gelmę. Kurie vis dėlto ne visuomet su jo didelėmis, juodomis, liepsningomis akimis, su rytietiškais skruostikauliais ir išraiškingomis ereliškos nosies skylutėmis derėjo… Pokalbio pabaigoje jis man pasakė: „Krūtinė, krūtinė mano įtempta, man liepia jau tik saldainius valgyti, kurie truputį apmalšina kosulį, užtat skrandžiui labai kenkia. Ateik kitą ar dar kitą savaitę, paskui… jaučiu, kad netrukus ir man iš šio pasaulio teks iškeliauti.“ Pasakė man tai išraiškingai, žaisdamas su pypkės kandikliu, lėtai judindamas jį kaip sieninio laikrodžio švytuoklę… Kitą savaitę vėl skubėjau aplankyti Słowackio, bet sutikau kažkokį žmogų (galima sakyti, iš jo mokinių), grįžtantį iš jo, o buvo jau tamsu, ir jis man pasakė: „Užsuk pas Juliuszą geriau rytoj, nes šiandien ir išėjau dėl to, kad jis kaip nesavas…“ – „Kaip jaučiasi?“ – paklausiau. „Nežinau, – atsakė, – bet pasakysiu tik tiek, kad, pasak Juliuszo, jis labai nerimauja dėl savo sveikatos ir šiandien jau šaukėsi šv. arkangelo Mykolo pagalbos ir užtarimo, vildamasis, kad suteiks jam jėgų dar kurį laiką.“ Tuos žodžius išgirdęs (nors ir be dviprasmiškos nuostabos, nes žinojau, kad Słowackis buvo labai religingas), savo vizitą atidėjau kitai dienai.

Ta kita diena išaušo kitą savaitę, bet buvo ankstyva valanda, kai įėjęs į vidų pirmas pamačiau atšalusį Juliuszo kūną, nes praeitą naktį priėmęs sakramentus (motinos laiškas, gautas kaip tik mirties akimirką, buvo perskaitytas) jis užmigo amžinai ir iškeliavo į kitą pasaulį. Mažai tokių gražių mirusiojo veidų pamatysi, kaip buvo Słowackio, kurio baltą profilį ryškino išblukęs tamsus kilimas, skiriantis lovą nuo sienos ir vaizduojantis kažin ką iš Lenkijos istorijos. Paukštukai suskrido ant neprižiūrimų vazonų su gėlėmis – per laidotuves buvo šurmulys, o kokios jos buvo, aprašoma įvairiai. Aš tose laidotuvėse mačiau dvi moteriškas būtybes – viena graudžiomis ašaromis apsipylusi, ir tai labai paguodžiančiai prisiminiau po daugelio dienų, lankydamasis gausioje tuo metu Paryžiuje veikusioje lenkų draugijoje, nes tuo metu Paryžiuje būta daug (kaip visada, mielų ir nepaprastų) lenkių…

Turiu Juliuszo piešinį, kurį jis iš natūros piešė Egipte, nes būtent peizažus jis piešė labai gerai, bet tą atminą aš padalinau į dvi dalis: vieną padovanojau atvykėlio iš tėvynės albumui, kitą pasilikau sau – išsipildė žodžiai, parašyti „Beniovskyje“¹⁰, kad „dešiniąją tavo pirštinę pakabinsiu kokiame nors muziejuje, o dėl pamestos kairiosios skųsiuos…“, ir ši graži ironija, tokia kaip Juliuszo, nė kiek nesutrikdo mūsų pomirtinio atminimo. Iš tiesų tai skamba panašiai kaip žodžiai, kuriuos Pilypas Makedonietis kartodavo sau atsibudęs: „Karaliau, saulė jau teka, visą dieną atmink, kad esi mirtingas!“

 

●

 

[...]

 

Vėliau… vėliau… kai grįžau į Europą, Adomas Mickevičius gyveno netoli Bastilijos aikštės, Arsenalo bibliotekos pastate, kur dirbo ir bibliotekininku. Šią vietą, kurią pats sau išsipranašavo, švento ir amžino atminimo Adomui Mickevičiui, – vietą kuklią, visai nedaug pajamų gausiai poeto šeimai duodančią, – pasiūlė žmogus iš Didžiojo Napoleono (šiandieninio Prancūzijos imperatoriaus) dinastijos, ir pasiūlė jam, regis, gerokai vėliau, nei laikraščiuose perskaitėme, kad Prancūzijos kolegijos profesorius Adomas Mickevičius ir keli kiti atsisakė prisiekti ištikimybę Prancūzijos imperatoriui. O vėlesniais imperatoriaus valdymo mėnesiais Bibliotekininkas Horacijaus kalba parašė Imperatoriui neišbaigtos formos „Odę“, be galo tinkančią jam patikėtoms pareigoms ir vietai.

Taigi prieš pat misiją į Rytus, į kurią poną Adomą nuvedė bibliotekininkystė, nuėjau pas jį į Arsenalo biblioteką, tamsų pastatą su koridoriais ir akmeniniais laiptais; buvo tai sekmadienį, nes prisimenu, kad ėjau iš mišių ir turėjau su savimi knygą. O ėjau jo pasveikinti nuoširdžiau nei bet kada, o dar… dar labiausiai dėl to, kad buvau priblokštas, jog man išvykus į Ameriką jis mane prisiminė, – nes kai ten išplaukiau, jis kažkam prasitarė: „Tai jis sakytum į Per Lašezą¹¹ išvažiavo!..“, ir tai, kad kažkas mane prisiminė Europoje, be abejonės, mane pamalonino, todėl taip pat su malonumu ėjau jo pasveikinti. Jis linksmai pažvelgė į mane ir apkabino, ir kalbėjau su juo iki saulės laidos, nes, pamenu, langas raudonavo, kai rengiausi išeiti. Tai buvo mažas kambarėlis su gerai įkurta krosnimi, kurioje retkarčiais ponas Adomas nežymiai žarstekliu pakurstydavo žarijas.

Apsivilkęs buvo ponas Adomas nutrintu kailiniu švarku, aptrauktu pilkšvu audiniu, – ir kur Paryžiuje tokį buvo galima gauti: tokios spalvos, sukirpimo ir taip nudėvėtą?.. – įdomus klausimas, nes tai, atrodo, buvo kapota, kokias mažažemiai šlėktos žiemą nešioja provincijose, gerokai nutolusiose nuo Varšuvos. Kambarėlyje kabėjo graži reprodukcija, vaizduojanti šv. arkangelą Mykolą, pagal originalą, kuris yra pas Romos kapucinus, o gal pagal tą Rafaelio paveikslą, kuris kabo Luvre, – gerai nepamenu. Ir Aušros vartų Švenčiausioji Motina, ir Domenichino originalus piešinys, vaizduojantis šv. Jeronimo komuniją, ir dar Napoleono I priešais generolus maža reprodukcija, portretuota dar prieš jam tampant generolu, o po ja – dagerotipija pagyvenusio vyro, stovinčio tiesiai, užsagstytu surdutu, tokiu, kokį nešioja prancūzų veteranai, – ir tai tiesiog atspindėjo paskutinio karo pirmųjų žygių metą… Na, o ant rašomojo stalo dar neseniai atsiradę pas poną Adomą du lokiai, išlieti iš gipso.

Tai buvo dar prieš Adomo Mickevičiaus žmonos mirtį, o praėjus kokioms dviem savaitėms po jos mirties ir laidotuvių, vėl užėjau pas poną Adomą gal kokią dešimtą valandą ryte ir sutikau jį ant durų slenksčio, išeinantį, tad atidaręs duris į jį atsitrenkiau; tuomet jis liko namie dar kokiai pusantros valandos, ir mes kalbėjomės, o paskui kartu išėjome, nes jis turėjo kažkur eiti dar prieš tą pusantros valandos… Jis papasakojo man apie žmonos mirtį išsamiai, labai ramiai, su mažais nukrypimais: apie tai, kad tiesos nežinojimas tik sukelia mirties ir su ja susijusių dalykų siaubą… ir kai vienoje iš gatvių aš turėjau pasukti į vieną pusę, o jis – į kitą, paspaudė man ranką ir tvirtu balsu ištarė: „Na… adieu!“ Kadangi niekada nei prancūziškai, nei tokiu tonu su manimi neatsisveikindavo, – o juk tiek kartų buvome išsiskyrę, – nuėjęs beveik į kitą miesto galą ir lipdamas laiptais į savo namus tebegirdėjau tą atsisveikinimą: „Adieu!“

Likimas taip lėmė, kad nuo to karto negalėjau nei pono Adomo pamatyti, nei atsisveikinti su juo, kai jis vyko į Rytus, – žodžiu, tai buvo paskutinis, tuomet man taip keistai nuskambėjęs atsisveikinimas… Kad būtų aiškiau, reikia pridurti, kad velionis ponas Adomas žinojo, jog mano atmintyje įstrigo ne tik tai, ką jis pasakė, bet ir kaip pasakė…

[...]

 

Vertė Nida Timinskaitė