Jei mokėčiau siuvinėti

Jei mokėčiau siuvinėti… Ne. Jei mokėčiau siuvinėti kaip Vita Zaman… Ne. Jei mokėčiau siuvinėti ir tapyti kaip Vita Zaman. Pagaliau! Tuomet sukurčiau dvejetą paveikslų, kuriuose įkūnyčiau kai kuriuos praėjusio pavasario ir praėjusios vasaros vaizdus, teberusenančius mano atmintyje ir tebeteikiančius man apykarčio, bet visgi – neabejotino džiaugsmo. O keblumas tas, kad vaizdus norėčiau jungti poromis, po du. Ir dar tas, kad vienas vaizdas – iš knygų, o kitas – iš tikrovės. Tai čia, manau, ir pagelbėtų man toji Vitos Zaman metodika: iš pradžių ant drobės šį tą nutapyti, o paskui – dar ir pasiuvinėti…

Vita Zaman. Tarpupirščiai. 2021

Nemėgstu audringai, aršiai, siautulingai reiškiamų jausmų. Ne vieną kartą gyvenime, priverstas žvelgti į tokią raišką, jaučiausi nei šiaip, nei taip, nors tai su manimi nebuvo niekaip susiję. Pavyzdžiui, tuomet šokiuose. Pradėjus groti muzikai, vaikinas iš vyrų pusės patraukė link moterų, ketindamas kažkurią jų išvesti. Bet, jam pasiekus tuščio ploto vidurį, iš merginų tankmės prie jo metėsi išsitaršiusiais plaukais bei keistai raudonu veidu persona ir, klykdama „Nepalik manęs!“, puolė ant kaklo. Šis skėlė jai tokį antausį, kad net auskaras iššoko iš ausies, ir išėjo iš salės. Mergina suklupo ir ėmė grabalioti grindis, ieškodama to savo auskaro… Man buvo žiauriai gėda dėl abiejų. Ligi šiol nelabai suprantu – kodėl… Arba tada tose kapinėse. Kai karstas jau buvo nuleistas į duobę ir ant jo pabiro pirmieji grumstai, apyjaunė laidojamo vyro žmona suriko nesavu balsu ir nuo kapo pakraščio šoko į duobę. Kadangi buvo ruduo, kadangi lynojo, kadangi kapinės buvo molynėje, vienas josios botas liko įklimpęs molyje ir, jai atliekant tą salto mortale, visi pamatėme, kad visiškai prakiuręs jos vilnonės kojinės kulnas, o pro skylę šviečiasi kojos dalis… Vėl pajutau baisią gėdą. Nors šį sykį aiškiai suvokiau, dėl ko…

O šitas koktėjimasis pertekline jausmų raiška, spėju, turi įtakos mano santykiams ir su gėlėmis. Imkime bijūnus. Esu pripažinęs, kad tai – mylimiausia mano gėlė. Viename ankstyvame savo eilėraštyje net sakau: „Tai gera prigerti lig soties saldaus ir parausvinto pieno bijūnų!“ Ir vis dėlto bijūnas man gražiausias (artimiausias), kol jis dar nėra galutinai įveikęs pumpuro (jau eižėjančio, minkštėjančio, jau tuoj išsiskleisiančio) stadijos… Arba tulpės… Vėlgi – nesakau, kad nesigrožiu jomis, kai jos jau iki maksimumo išsikėtojusios demonstruoja savo tamsiąsias įsčias. Tačiau pirmenybę atiduodu dar savo aistrą suturintiems, dar stabtelėjusiems prieš galutinio pražydimo ekstazę tulpių varpams. Išimtį teikiu gal tik laukinėms aguonoms: mat, net ir žydėte sužydusios jos serga mažakraujyste, yra leisgyvės, galinčios čia pat numirti nuo stipresnio vėjelio gūsio…

O siuvinėjimo menu susižavėjau dar būdamas visai vaikas. Ne, ne, mūsų namuose niekas nesiuvinėjo: nei motina, nei sesuo, nei, juo labiau, tėvas. Tėvas! Tiesiog šypteliu nematoma šypsena, mėgindamas įsivaizduoti jo plaštakose, surambėjusiose nuo šakių koto, brezentinių vadžių, plūgo rankenų, kibirų lankų, kirvakočio, dalgiakočio, grėbliakočio laikymo, kažkokiu neįmanomu būdu atsiradusius siuvinėjimo įnagius… Nekabėjo ant mūsų virtuvės sienos nė „kilimėlis“, kuriame mėlyna kontūrine linija būtų išsiuvinėta sriubos dubuo, keletas vaisių, duonos riekelės bei lyg kriaušė, lyg vištos šlaunelė, o viską gaubtų sakinys „Sotink, Dieve, duona ir druska“ (dabar tokį turime kaime, bet jis mus pasiekė per žmonos giminės rankas). Su meniniais siuviniais aš susidūriau bažnyčioje, kur patarnaudavau kunigui mišių metu. Kaip bebūtų keista, bet šios nedidukės medinės (tiesa, labai senos) bažnytėlės zakristijos stalčiuose glūdėjo nemenka prabangių liturginių rūbų kolekcija. Ir, savaime suprantama, visi jie buvo išsiuvinėti. Ne skysta mėlyna kontūrine medvilnine linija, o gan riebiais reljefiniais vaizdais, o šilko, aukso ir sidabro siūlais. Iš atskirų pavaizduotų objektų (simbolių) man itin didelį įspūdį darė vynuogės: ir lapai, ir (ypač) kekės. Tikrų vynuogių tuomet dar nebuvau matęs. O į šitas, išsiuvinėtąsias, ne tik žiūrėdavau: užsimerkęs liesdavau jas pirštais, ir man atrodydavo, kad nuo tos vynuogių kekės srūva šiluma, juolab kad ir zakristijoje, ir pačioje bažnyčioje žiemą būdavo pasiutusiai šalta… O iš siužetų… Čia visus pranoko atvaizdas pelikano (pelikanės?), savo krauju (dėl to jam teko pačiam prasilesti krūtinę) maitinančio tris mažus pelikaniukus. Kai žiūriu į tą vaizdą ant balto arnoto nugaros iš dabar, man dingojas, kad ypač mane veikė tam tikras besiaukojančio pelikano atsainumas: kai jo vaikai atkakliai tiesė savo galvytes link trijų sodriai raudonų kraujo lašų ant baltos paukščio krūtinės, jis pats, lyg truputį pasukęs galvą į šoną, liko ramus ir net kiek abejingas…

O pernykščiam pavasariui baigiantis, stovėjau parimęs ant savo medinės tumbos ir žvelgiau pro išeinantį į balkoną langą. Vaizdas vėrėsi į plyšį, susidarantį tarp Lorenos namo ir kito kaimyno – Mazūro – pustrečiaaukščio. Arčiausiai manęs buvo jo (to kito kaimyno) alyvų krūmai. Toliau – guotas jo tujų. O už jų – eilė jo eglių. Už šiųjų tįsančios gat-vės beveik nebuvo matyti, tik kartais pro lapų bei spyglių tarpelius šmėstelėdavo pravažiuojančio automobilio dalis ar jojo šviesos. Jau temo, vis labiau įsiviešpatavo prieblanda. Aš atidžiai stebėjau pačią didžiausią, jau labai išpampusią, jau pavioletavusią, jau bepražystančią kaimyno alyvų kekę. Staiga patsai jos galelis įsižiebė rausvai ir ėmė pulsuoti. Lyg kažkas tamsoje godžiai užsitraukinėtų cigaretę. Smilktelėjo: regiu stebuklą. Bet ant kelių nepuoliau, tik, apimtas ekstazės, žiūrėjau toliau. Galiaus (gal po poros minučių) sumojau, kad už alyvų, tujų ir eglių sustojo automobilis. Kad įjungtos avarinės jo šviesos. Ir kad vieno pulsuojančio žibinto fragmentas ne tik atsidūrė augalijos tarpe, bet dar ir sutapo su pačia mano stebimos didžiosios alyvų kekės viršūnėle… Papasakojau (telefonu) apie įvykį Algiui K. Jis pripažino stebuklinį šio atsitikimo aspektą…

Ir atsitik tu man, kad kaip tik tą gegužę skaičiau Bernhardo „Kalkinę“. Puiki knyga. Ir rūsti, ir su humoru. Žinoma, įdomiausias yra pagrindinis personažas – toks Konradas, apsėstas manijos parašyti nematytą negirdėtą studiją apie klausą ir, įsikūręs nusipirktos apleistos kalkinės pastate, atliekantis akustinius eksperimentus (Urbančičiaus metodu, kaip jis visiems deklaruoja) su savo neįgalia žmona, beveik ištisai sėdinčia vežimėlyje ir žvelgiančia į veidrodį priešais. Eksperimentai – kankinantys, trunkantys po daugybę valandų, sekinantys iki sąmonės netekimo. Vis dėlto pasitaiko tarpų. Tuomet jiedu valgo, skaito dvi knygas (paprastai balsiai skaito Konradas): arba jo numylėtąjį Kropotkiną, arba josios meilę – Ofterdingeną. Dar kartais jis leidžia jai pasiklausyti Mozarto Haffnerio simfonijos. Dar kartais jie paspėlioja, kas bus atnešta pietums. Vis dėlto svarbiausias užsiėmimas – tas didysis eksperimentas. Ir Konrado žmona kantriai neša nesibaigiančio eksperimento kryžių. Tiesa, retsykiais dėl ko nors papurkštauja, pasiožiuoja, pasispyrioja (pavyzdžiui – ką šiandien skaityti: josios Ofterdingeną ar jojo Kropotkiną). Bet iš esmės – kantriai neša ir neša, ir neša minėtąjį kryžių. Nepuola jo (savo kryžiaus) spardyti, daužyti kumščiais, spjaudyti ant jo. Tiesą sakant, ji neturi kur dėtis, bet, neturėdama kur dėtis, jinai ir nemėgina kur nors dėtis… Todėl, jei kalbėtume apie simpatijas skaitomos knygos personažams, manoji simpatija šiuo atveju atitektų Konrado žmonai…

Kaip turbūt jau atspėjote, mano sąmonėje susijungė šiedu tolimu reiškiniu: stebuklingai žybsinti bepražystančių alyvų kekė ir nykus gyvenimas kalkinėje. Taip sulipo, kad nebeatlimpa. Todėl man ir prireikė Vitos Zaman metodikos: pirmasis dviguba technika atliktas mano paveikslas būtų su šiedviem reiškiniais. Gyvenimą kalkinėje tapyčiau skystu aliejiniu rudu dažu. Tai būtų nei šioks, nei toks miglotas interjeras ir dvi šešėlių pavidalo figūros. O štai alyvų kekę – išsiuvinėčiau. Šilkiniais ir auksiniais siūlais. Pati kekė būtų labai reljefiška, iš violetinio šilko. O jos žybsinčią viršūnėlę norėčiau siuvinėti auksu. Bet kur gauti rausvo žybsinčio aukso? Vaikystės knygose apie indėnus figūravo raudonasis auksas. O pasakojimuose apie lobius užkastas auksas naktimis „degdavo“, skleisdamas toje vietoje šviesą. Bet… Patys suprantate… Vis dėlto gal pavyktų rasti talkininką (meistrą, meistrę), kuris padėtų? Pati kekė, žinoma, būtų skirta ne kam kitam, o Konrado žmonai…

O rugpjūčio mėnesį, kaip paprastai, leidau kaime. Kaip paprastai, daugiausia stovėjau prie lango atsirėmęs savo tumbos, o už lango geltonai spindėjo lenkiškos saulėgrąžos. Jos truputį gadino akis, bet užtat buvo gražios. Be kita ko, skaitinėjau „The Complete Short Stories of Ernest Hemingway“. Šitą šešių su puse šimto puslapių tomą buvau (netikėtai sau pačiam) įsigijęs Vilniuje, knygyne „Eureka!“. Ir būtent jame (tame tome) radau kūrinį, nustebinusį mane bent trim atžvilgiais. Pirmasis: tai buvo pjesė (nežinojau, kad H. yra rašęs dramaturginių kūrinių). Antrasis: toje pjesėje (tiksliau – pjesiukėje) trys senovės Romos kareiviai, ką tik nukryžiavę Jėzų, geria vyną smuklėje (nieko sau – H. rašo religine tematika!) ir kalbasi. Vienam iš tų trijų skauda pilvą, tai jis niekuo daugiau ir nesirūpina. Kitas nuolat traukia per dantį Jėzų, kodėl tas nenužengęs nuo kryžiaus. O štai trečiasis (pjesėje jis – pirmasis), aiškus Jėzaus fanas, nuolat kartoja: „He was pretty good in there today.“ Kai supažindinau su pjese savo anūką Paulių, šis, pasirausęs internete, mane informavo, jog komentatoriai teigią, kad frazė sietina su boksininkų profesionalų žargonu ir ja apibūdinamas atletas, šauniai laikęsis per visą kovą. Nieko sau! Jėzaus nukryžiavimas pro profesionalų bokso prizmę! Štai jums ir trečiasis, mane kiek pribloškęs H. pjesės (tiksliau – pjesiukės) aspektas.

Tuo tarpu, man beskaitant ir besvarstant, kažkas ėmė dėtis su lenkiškomis saulėgrąžomis. Tas kažkas, nujaučiau, siejosi su jau daug dienų nesiliaujančia pragariška kaitra. Išėjęs laukan, atidžiai apžiūrėjau tas gėles. Dieve! Nuo karščio jos prarasdinėjo spalvą… Dar po kokių trijų dienų geltonumo neliko nė ženklo: saulėgrąžos tapo nelyg fanerinės. Bet kas įstabiausia: nesusiraukšlėjo nė vienas lapas, nenubiro nė vienas žiedlapis, nesulinko (ar kitaip nesusmuko) nė vienas stiebas: viskas buvo savo vietoje, tiktai gėlės buvo nebe geltonos, o fanerinės… Kai, papūtus vėjui, jos atsidauždavo viena į kitą, buvo keista, kad nesubarška… Paskambinau į Vilnių Algiui K. ir papasakojau apie šį reiškinį. Nors buvo žiauriai karšta (kalbėjau stovėdamas lauke, atsirėmęs į daržo tvorą), o girdimumas – prastas, Algis K. mane suprato…

Tad štai ir antrasis paveikslas su Vitos Zaman metodika. Jo fonas, nutapytas skystu aliejumi, labai tamsus, tamsesnis ir už penktąją Rembrandto raižinio „Trys kryžiai“ versiją. Jame – vos ne vos įžiūrima Nukryžiuotojo figūra. O pirmajame plane – reljefu šilkiniais šviesiai pilkos (fanerinės) spalvos siūlais išsiuvinėtos lenkiškos saulėgrąžos. Jos dedikuotos vienam iš trijų senovės Romos kareivių. Vėl atspėjote! Tam, kuris Hemingway’aus pjesiukėje vis kartoja: „He was pretty good in there today.“