Iš bloknoto (31)
Šį rudenį skaitytojus pasiekė įvairiais požiūriais įdomi knyga – „Mano Eldoradas“, kurią parašė įžymi Lietuvos dainininkė, dešimt metų mūsų Operoje dainavusi pagrindines partijas, dar daugiau metų atidavusi koncertuodama kaip Valstybinės filharmonijos solistė, gyvenusi pavydėtinai turtingą kultūrinį gyvenimą, – Giedrė Kaukaitė. Atrodo, kad ne taip jau seniai atsivėrė naujas troškimas, naujas Giedrės gebėjimas ir poreikis – rašyti. Tikra žemaitė, ji geba rašyti atvirai, tiesiai, neslapukaudama, pasinerdama į neišdildomų prisiminimų gelmes. Pirmuosius Giedrės bandymus pastebėjau kur kas anksčiau ir iš karto supratau, kas ją šiuo keliu gena. Ogi noras pasidalinti savo per gyvenimą sukauptais turtais, įspūdžiais, ilgesiu. Knyga prasideda nepaprastai jautriu 2017 metais parašytu eilėraščiu, kuris vingiuotu keliuku palei Babrungą, brangią vaikystės upę, atveda mus į Giedrės Žemaitiją:
Kur prie Babrungo kvepia topoliai ir liepos,
kur vandeny vis dar sūpuojas mano veidas.
Ten pokario metais Prūsaliuose ir Plungėje prabėgo vaikystė, Giedrės aprašyta vaizdingai, sodriai, perteikiant visą gyvenimo su seneliais palaimą ir gruoblėtumą, tėvelių ilgesį. Būdama nepaprastai pastabi, ji ir savo pasakojimą pina iš smulkiausių atmintin įsismelkusių detalių, kurios ir aplinką, ir supančios gamtos pojūtį su visais kvapais perteikia, ir nevienaprasmius aplinkinių charakterius nulipdo: rūstokas Bočius, gerosios Mama (senelė) ir auklė Petrusė, gražioji Mamytė ir Tėvelis prieš tremtį ir po jos. Puikūs ir iškalbingi žemaičių kalbos epizodai, kuriais kaip ypatinga spalvų palete Giedrė tapo iš pažiūros šiurkščius žemaitiškus charakterius ir savitą santykių atmosferą. Spalvingas knygos veikėjų gyvenimas atsispindi ir nuotraukose, kurių knygoje daug ir jos kažkaip organiškai susilieja su aprašomų žmonių gyvenimais.
Tas laikas, kai Giedrei „dar nerūpėjo, kodėl upės teka“, knygoje kažkaip savaime perauga į pirmuosius rimtus bandymus rinktis takus ateičiai. Nuo antrojo knygos skyriaus mes jau keliaujam su autore per jos profesinį gyvenimą. Čia sutinkam ir mokytojus, ir kolegas, ir dirigentus, su kuriais teko dirbti, ir kompozitorius – juk kone visi specialiai jai, jos balsui muziką rašė. Didelį įspūdį knygoje man palieka portretai muzikų, dailininkų, teatralų, kuriuos ir man pačiai teko daugiau ar mažiau pažinoti, – Aleksandra Staškevičiūtė, Juozas Miltinis, Jonas Aleksa, Vacys Daunoras, Antanas Rekašius, Faustas Latėnas, Nijolė Ambrazaitytė, Lionginas Šepka ir daugybė kitų, tokių skirtingų, tokių sudėtingų, įnoringų, kartais nelengvai perprantamų, bet jos plunksnai paklususių ir suskambusių daugiabalse sutartine apie savo meto gyvenimą. Juk kiekvienas žmogus neišvengiamai neša su savim ir epochos žymes. Nenustebčiau, jeigu Giedrė Kaukaitė imtųsi rašyti (o gal jau ir rašo?) dar vieną knygą. Turi dar laiko.
Malonu, kai buvę mokiniai pakviečia į spektaklį. Šiuokart tai buvo kvietimas į „Lėlės“ teatrą, į spektaklį suaugusiesiems pagal garsųjį Michailo Bulgakovo romaną „Meistras ir Margarita“. Spektaklį kūrė slovėnų režisierius su savo trupe. (Pavardžių nebus, nes jokių programėlių nebuvo net užuominos.) Šis spektaklis, regis, kažkokio didžiulio tarptautinio projekto ECPCP (?!) dalis. Apsidžiaugiau pakviesta ir sykiu išsigandau: pirmiausia norėjau pamatyti ilgai restauruotą ir pagaliau atvertą gražiąją didžiąją salę. Salė atrodė neblogai, įtaisytos suaugusiesiems ir vaikams patogesnės, nei buvo, vartomos kėdės, tebekaba prašmatnusis žirandolis, bet labai svarbaus akcento – senosios puikiosios, linksmosios Medardo Šimelio specialiai „Lėlei“ sukurtos uždangos iš lopinėlių – pasigedau (ačiū Dievui, ji, kad ir sudėvėta, nebuvo išmesta, o atiduota saugoti į Taikomosios dailės ir dizaino muziejų). O labai gaila, nes uždanga visuomet traukė akį ypatingu šiltu spalvų deriniu, arlekiniškai žaismingu būdu – kažką slėpė, kažką netikėta žadėjo.
Tačiau niekaip negalėjau įsivaizduoti: kokiu būdu įmanoma įvykių ir giluminės prasmės tirštą Bulgakovo romaną suslėgti į valandą tetrunkantį spektakliuką, kokius motyvus iškelti į paviršių, ko atsisakyti, ką paaukoti?? Pasirinktas seniai jau naudojamas principas: kažkokie žmoneliai, gal muzikantai (spektaklyje jie ir gros), kažkokioj dirbtuvėj, o gal ir savo kukliame būste kažką gurkšnodami iš stiklinaičių nutaria suvaidinti vieną gražiausių romano ištraukų – istoriją apie Kristų ir Poncijų Pilotą. Daug buvo triukšmo, muzikos, teksto (slovėnų nesupranti, o anglų kalba blankių eilučių negalėjai suskubti perskaityti ir įžiūrėti ant pakeltos uždangos padurkų). Vienintelis galėjęs sudominti žiūrovus dalykas buvo sumanymas Kristaus kančių kelią iki pat prisikėlimo pavaizduoti nupieštą atskiromis scenomis ant sukamo aukštyn popieriaus ritinio. Tas dar senų senovėje žmonių išrastas rodymo būdas vadinamas miriorama. Tačiau toks neva improvizuotas spektaklis-žaidimas reikalautų atlikimo precizikos, pagarbos tekstui, o čia, kaip ir daugelyje šiandieninių reginių, dominuoja chaosas, perkrova. Ir todėl – visiškai neaišku, apie ką čia šnekėta, kas norėta pasakyti. Užtat režisierius savo spektaklių sąrašuose jau turės Michailą Bulgakovą.
Spalio pabaigoje įvyko nepaprastai jaudinantis įvykis – įžymiojoje Jeruzalės skulptorių Pievoje esančioje Lobio gatvės 6-ojo namo galerijoje įvyko Vlado ir Marijos Vildžiūnų parodos atidarymas abiejų menininkų 90-mečio proga. Nedažnai taip sutampa. Vlado tarp mūsų jau nebėra, o jubiliatė Marija gyva, guvi ir gyvybinga. Kai įžengi į Pievą, kuri mano kartos Vildžiūnų draugams ir bičiuliams kelia daugybę asociacijų ir prisiminimų, apninka jaudulys. Parodos atidarymo vakarą visa Pieva buvo nusėta geltonai beržų lapeliais lyg aukso pinigėliais – juk Lobio gatvėj! O Pievoje apsigyvenusios skulptūros lyg nustebusios dairėsi pro tirštą rūką į besirenkančius lankytojus, į tai, kas matėsi už apšviestų galerijos langų. Kiek čia būta visokių įvykių, kiek nepamirštamų susitikimų, įspūdžių! Nė nekalbu apie tai, kad Pieva tarsi subūrė ištisą Vlado Vildžiūno, o savaip ir Marijos, globotą skulptorių kartą. Stanislovas Kuzma, Petras Mazūras, Artūras Raila, Mindaugas Navakas, Vladas Urbanavičius, Rimantas Sakalauskas ir Gediminas Karalius, Lionginas Virbickas – visi jie čia lankėsi, būrėsi, kūrėsi. Vildžiūnui, Jono Kuzminsko (anuomet Dailininkų sąjungos pirmininko) palaikomam, pavyko įkurdinti skulptorių dirbtuves. Daugybė ano meto Pievos gyvenimo įvykių yra užfiksuota mėgėjiškuose filmukuose, kuriuos rodė per parodos atidarymą.
Erdvioje salėje ir ją supančiose erdvėse buvo elegantiškai išeksponuoti darbai – Vlado skulptūros ir jų darbiniai eskizai (daugelį jų mes gerai žinome) ir ant sienų daugybė įvairių metų Marijos Vildžiūnienės darbų: atpažįstamos mūsų vaikų knygelių iliustracijos bei labai daug niekada nematytų, niekur neeksponuotų abstrakčių kompozicijų iš praeito šimtmečio pabaigos ir iš šio pirmojo dešimtmečio. Prisipažinsiu, kad buvau tiesiog priblokšta tų puikių, meistriškai atliktų darbų įvairiom technikom: pieštukas, pieštukas ir plunksnelė, monotipija, akvarelė…
Visuomet buvusi tarsi Vlado šešėlyje, šitoj parodoj Marija visiškai netikėtai atsiskleidžia kaip puiki menininkė, išradinga, jautri, savaip žiūrinti ir matanti pasaulį. Prieš akis tebestovi kompozicijos iš ciklo „Senoji Europa“, kurias ji sukūrusi „Marijos Gimbutienės puodų paveikta“.
