Herojus siužeto pinklėse
Indrė Motiejūnaitė. Vieną gražią dieną. Apsakymai. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022. 82 p.
Rašyti apie pirmąją prozos knygą noras paprastai kyla tada, kai tasai debiutas yra kuo nors įdomus, intriguojantis, stebinantis, šviežias, turintis juntamą literatūros skonį ar poskonį. Tuo labiau jei autoriaus vardas literatūros lauke yra naujas, prieš tai neskelbta nė viena jo publikacija kultūrinėje spaudoje.
Indrės Motiejūnaitės apsakymų rinkinys „Vieną gražią dieną“, manyčiau, yra įdomus „Pirmosios knygos“ serijos tęsinys. Žavi pirmosios prozos knygos atsiradimo aplinkybė yra ta, kad, kaip autorė teigia, apsakymai „rašyti vakarais, paslapčia, be aiškios priežasties ir tikslo“. Iš patirties galėčiau antrinti, kad kai niekas nekvėpuoja rašomam tekstui į nugarą, kai jokios išorinės aplinkybės niekaip nesąlygoja jo atsiradimo ir kai jis turi progą rastis „be priežasties ir be tikslo“, neretai tai itin pasiteisina ir išeina kuriamam tekstui į sveikatą. Beje, šiais greito išsipildymo laikais toks rašymo būdo pasirinkimas yra suvokiamas kone kaip prabanga.
Knygos pavadinimas „Vieną gražią dieną“ – nepretenzingas, bet efektyvus, jame esanti pasakiškumo, epiškumo nuojauta kartu tampa ir neakivaizdžia nuoroda į apsakymuose suteikiamą galią – ne herojui, o siužetui. Pasakojimų siužetai, beje, netgi juntamai kuria vientiso siužeto vaizdą, nors iš tiesų yra keturi atskiri apsakymai. Tarsi numatydama tai, autorė įspėja skaitytoją, kad „sąsajų tarp siužetų ieškoti nereikėtų“, bet jų iš tiesų esama, tikriausiai taip nutinka dėl to, kad nepajėgiama išsiplėšti iš vieno pasakotojo pozicijos, naratyvui stinga įvairesnių opusų, situacijos vertinimo ir požiūrių. Greičiausiai dėl to nepavyksta išvengti ir tam tikros siužetinių įvykių monotonijos, jų pasikartojimų.
Vis dėlto apsakymų pasaulis ganėtinai įtraukus, o dar labiau džiugina tai, kad nuo pirmųjų sakinių galima jausti, jog autorė nėra linkusi daugžodžiauti, kalba taupi ir raiški, kiekvienas sakinys, atrodytų, turi savo tikslą: „Man sekėsi, buvau jaunas, sveikas ir guvus, o dabar esu miręs. Mane palaidojo vakar, šeštadienį, mažose pilkose kapinaitėse po pušele. Mano žūties aplinkybės šiuo metu tiriamos, priežastys ir kaltininkai, kiek man žinoma, nenustatyti“ („Slėnis“, p. 5). Tiesa, pirmasis (ir, beje, stipriausias) rinkinio apsakymas kiek ištęstas – nuosekliai pasakojama, kaip herojus – draudimo bendrovės agentas – aplanko penkis klientus, gyvenančius penkiuose skirtinguose būstuose, nors apsakymo idėjai perteikti ir atmosferai sukurti visiškai pakaktų dviejų arba trijų tokių detalių apsilankymų aprašymų. Smulkmeniškas namų aplinkos vaizdavimas ir neatsitiktinai parinktos iškalbingos detalės (įskilęs stiklas, pintinės, surūdijusi grandinė, pora lėkščių, ilgavamzdis šautuvas, juodo ir balto marmuro plytelės, kaukolė su balta rože dantyse) kuria stiprų įspūdį ir vykusiai augina blogos lemties, tragiškos baigties nuojautą. Ypač gerai I. Motiejūnaitei pavyksta savo pasakojime nejuntamai ištrinti ribą tarp realybės ir vaizduotės, tikrovės ir sapno, racionalių sprendimų ir iracionalumo apraiškų – be abejonės, tai didžiausia autorės stiprybė. Kuo toliau, tuo labiau realybė rodosi nepatikima, konkrečios erdvės ir laiko ženklai tampa neryškūs („žemėlapis, kuriuo besąlygiškai pasitikėjau, mane nuvylė“, „vėl pasimečiau siaurų vingiuotų gatvelių labirinte“, „nežinau, kiek laiko sėdėjau toje šiltoje jaukioje virtuvėlėje“), racionalus mąstymas užleidžia vietą veikėjo pojūčiams ir vaizduotei. Tai pasakytina ir apie antrąjį apsakymą „Pasaka“, kuriame pasirodęs juodas kačiukas – tikras ar įsivaizduojamas, o gal simboliu virtęs personažas? – lydi pagrindinį veikėją viso pasakojimo metu, lengvai telpa apsiausto kišenėje, kartu stiprinasi vakariene, snaudžia bate ir tampa paskutiniu liudininku prieš herojui pradingstant be žinios. Apskritai visų keturių apsakymų pabaigos labai panašios, kone identiškos: pagrindinis herojus dingsta, žūsta, miršta, makabriškos jo žūties (dingimo) aplinkybės taip ir lieka nežinomos, nepaaiškinamos. Pats tokio likimo sprendimas būtų įdomus, bet kai jis tampa savotiška kiekvieno apsakymo formule, pasikartojančiu sprendiniu, jo įtaigumas neišvengiamai blėsta.
Nesunku pastebėti, kad I. Motiejūnaitės apsakymų herojus yra labai dinamiškas, t. y. nuolat juda, keliauja, keičia aplinką – dažniausiai tuo tikslu pasirenkamas traukinys, autobusas ar kita viešojo transporto priemonė. Toks judėjimas veikiau susijęs su kuriamų situacijų absurdiškumu, į kurias jis pakliūva kaip į savotiškus spąstus, tinklą, nei su vidiniais veikėjo pokyčiais, jo dinamika. Priešingai – apsakymų veikėjo (pasakotojo) paveikslas labai statiškas, kur kas daugiau dėmesio skiriama siužetui, kurio kūrimas autorei tampa žaidimu, rulete, kurią pasitelkus veikėjas į jį įsukamas. Tuo, beje, pernelyg užsižaidžiama apsakyme „Vagis“, kur netikėtai atsidūręs kalnų trobelėje herojus už suteiktą pagalbą ir globą šeimininkui turi atsilyginti kūniškais malonumais, o pati scena turi komišką atspalvį („Jis prisėdo greta, ant lovos krašto, kaip pirmąjį vakarą ir lėtai tyrinėdamas margaspalves, mano kūną puošiančias mėlynes, nuvilko gėlėtus naktinius marškinius, atrišo rausvą, kelnes juosiantį kaspiną“, p. 71). Taip pat šiek tiek apmaudu ir dėl to, kad pirmojoje knygoje akis bado paliktos pavienės korektūros, skyrybos ir net rašybos klaidos.
Atrodo, kad I. Motiejūnaitei įdomiau susitelkti į vyrų psichologiją (visų keturių apsakymų pagrindiniai herojai – vyrai ir visuose pasakojimas kuriamas iš pirmojo asmens perspektyvos), moterų personažų apskritai mažai, jų beveik nėra arba jie neryškūs. Autorė teigia mėgstanti abstrakcijas, tačiau prozos kūrinys, o tuo labiau apsakymas, retai suteikia galimybę atsisakyti konkrečių nuorodų į veikėjo socialinę padėtį, lytį, charakterį. Būtent charakterio individualumas ir išskirtinumas beveik visada tampa prozos kūrinio ašimi. Dėl tos priežasties „Vieną gražią dieną“ apsakymų herojus neišvengiamai virsta savotišku šablonu, atsikartojančiu trafaretu, jam pristinga spalvų.
Ketvirtajame viršelio puslapyje autorė kukliai prisistato visą savo gyvenimą praleidusi Vilniuje, gimtajame mieste baigusi architektūros studijas dirbanti architektų biure. Galbūt iš anksto žinant tokią aplinkybę buvo smalsu pažvelgti į jos parašytus tekstus ir šiuo – kompoziciniu (struktūros) – požiūriu. Nežinia, kiek tokia patirtis turėjo įtakos rašant apsakymus, tačiau vidinė I. Motiejūnaitės tekstų architektūra atrodo pakankamai tvirta ir patikima, įtraukianti skaitytoją į savo slėpiningą makabrišką pasaulį. Autorei, ko gero, norėtųsi palinkėti, kad kuo daugiau būsimų tekstų rastųsi be priežasties ir be tikslo, nes tai yra geriausia priežastis ir tikslas jiems atsirasti. Būti tiesiog parašytiems vieną gražią dieną.
