Formanas ir Mozartas

Per malonius pašnekesius tarp „Scanoramos“ filmų išgirdau, kad „Forum Cinemas Vingis“ pastatą ketinama griauti. O juk jam dar nėra nė dvidešimties. „Titaniko“ pirmagalis jau dabar paskendęs – tamsūs langai virš picerijos, trečia ir ketvirta salės neveikia. Pamenu, kaip dvasingus inteligentus jis piktino tada, kai buvo atidarytas! Vadintas kapitalizmo šventove ar kažkaip panašiai – kino menas juk nedera su kukurūzų spragėsiais ir kitomis paviršutiniškomis pramogomis. Iki atidarymo dar veikė senoviška „Lietuva“. Abejoju, ar šiandien kas nors iš buvusių protestuotojų keltų ten koją.

„Prakeikta žemė“

Šių metų „Scanoramos“ programoje, kaip ir dera, išskirtinis dėmesys Ukrainai. „Hamleto sindromas“ (rež. Elwira Newiera, Piotr Losołowski, Lenkija, Vokietija, 2022) parodo aptriušusį, bet gyvą teatrą Lvive (gal net esu jame buvusi, per Lvivo knygų mugę klausėmės Tomo Venclovos panašiame interjere). Dokumentinis filmas-spektaklis veikia kaip realybės šou, tik jame nagrinėjamos patirtys labai jau trauminės, nepanašios į pramogų pasaulio problemėles. Būti gėjumi Donbase – tai patirti kone tokį patį žeminimą ir milicijos prievartavimus, kokį patiria separatistų nelaisvėn paimti savanoriai. Žiūrint įkyriai lenda mintis, kad Ukraina perėjo didžiulį sąmonėjimo lūžį, bet kažkas senovinio jų bendravime dar likę („Būk vyras, neverk“). Ir neapsieita be Mozarto – spektaklyje šokama vaidinama, skambant „Requiem“. Vertė Goda Grigolytė, patyrusi vertėja, bet „sugrįžti į save“ vis vien turbūt reiškia „atsigauti“.

„I-A“

7 meno dienos“ paskelbė pokalbį su filmo „I-A“ (Lenkija, Italija, 2022) režisieriumi Jerzy Skolimowskiu. Idėjos šiuolaikiškos, karaliauja posthumanizmas: tik degeneratai gali beisbolo lazda atidaužyti ir sporto „priešą“, ir niekuo dėtą gyvulį. Nors labiausiai šokiruojantis momentas – kaip sunkvežimio vairuotojui banditas perpjauna gerklę; salėje sėdintys net šūktelėjo. Gerai supintos ir kitos istorijos, pvz., su lošėju kunigu. „Koma“ (rež. Bertrand Bonello, Prancūzija, 2022) nustebino naujumu – Lietuvoje niekas nekuria tokio idėjų kino. Bet čia nėra ir filosofijos mokyklų tradicijos, tad kinas jas imituoja nebent apgraibomis. Sumontuotas koliažo principu: beveidis psichoanalitikas perspėja nepakliūti į svetimą sapną, bet pagrindinė veikėja sapne vaikšto po pasąmonę kaip po tamsų mišką naktį. Vaizduojamas karantinas, paaugliai ir jiems būdingos melodramos – meilė, nusikaltimas, mirtis, mergaitiškas prietaringumas. Jos suvaidinamos per barbių ir kenų pokalbius lėlių namelyje, fone griaudint publikos juokui. Filmo pabaigoje brendimo kontrastus išreiškia gamtos stichijos – tirpstantis ledynas, ugnikalnis; kartu su ramiu suaugusiosios balsu, kad sunkumai praeis. „Medkirčio istorija“ (rež. Mikko Mylylathi, Danija, Nyderlandai, Suomija, Vokietija, 2022) bandė linksminti lietuvių publiką specifiniu suomių humoru, juokėsi nedaug kas, bet filmas nėra toks paprastas, kaip utriruota jo veikėjų elgsena. Užtat „Prakeikta žemė“ (rež. Hlynur Pálmason, Danija, Islandija, Vokietija, Švedija, 2022), kaip sakė Gražina Arlickaitė, turbūt nenuvylė nė vieno, bet įdomu, kaip kas suprato šį filmą. Konfliktas – Danijos ir Islandijos santykių istorija, bet veikia ir kiti rakursai. Prasčiokiška, bet giliai folklorinė prigimtis susiduria su miestietiška, aristokratiška, religine; kuo šiauriau, tuo žmonės į viską žiūri paprasčiau (tačiau principingas pastorius netuokia nebaigtoje statyti bažnyčioje). Fotografijos medija, yrantys gyvūnų griaučiai, skenduolio kūnas, pririštas kryžius ant arklio nugaros – visa tai paverčia neskubrų pasakojimą meno kūriniu. Režisieriaus duktė puikiai suvaidino jaunesniąją dukrą Idą.

„Salų tyla“

Išgirtoji „Salų tyla“ (rež. Albert Serra, Prancūzija, Ispanija, Vokietija, Portugalija, 2022) taip pat neskubri, bet pasakojime esama kažkokio transo, tarsi kartu su personažais gurkšnotum naktiniame klube. Ir translytė veikėja, ir apskritai Polinezijos gyventojų seksualumas labai išryškintas. „Sausis“ (rež. Viesturs Kairišs, Latvija, Lietuva, Lenkija, 2022), nors turėtų būti politinis – vaizduoja 1991-ųjų sausio įvykius, – labiau kalba apie kino kūrybą. Poetiškos detalės, tokios kaip sniego šlavimas, kurio jaunieji kino kūrėjai nenufilmuoja, todėl žiūrovas mintyse imasi daryti tą „už juos“. Beje, studentai kino kalbos galėtų mokytis iš filmo „Tyliosios dvynės“ (rež. Agnieszka Smoczyńska, Lenkija, Jungtinė Karalystė, 2022) – tai ne vien, kas pasakojama, bet ir veikėjų svajonės, įsivaizdavimai ar fantazijos. Nors nėra diagnozės (psichopatijos sutrikimas) akcento, dabar tarsi ir neetiška diagnozę laikyti tik diagnoze, parodoma nelabai kuo nuo sovietinės besiskirianti britiška devintojo dešimtmečio psichiatrijos ligoninė. Daug paprastesnis, tiesioginis pasakojimas apie emigrantų vargus – „Toris ir Lokita“ (rež. Luc Dardenne, Jean-Pierre Dardenne, Belgija, Prancūzija, 2022). Suprantama, labai liūdnas, o kanapių plantacija pritrenkianti.

„Kyjivo procesas“

Tendencija po „Idos“ – kinas mėgsta poetizuoti vienuoles. Vien ko vertas pavadinimų binariškumas – „Didysis tylėjimas“ (rež. Katrine Brocks, Danija, 2022) ir „Griausmas“ (rež. Carmin Jaquier, Šveicarija, 2022). Pastarasis postuluoja vieną aiškią mintį – paaugliams reikia ne nuprotėjusių tėvų, o bendraamžių; simbolinė tėvažudystė –
gyvenimo variklis (beje, tai ir brandaus dvasingumo metafora). Gaila, kad į itin estetišką filmą „Sudie, Leonora“ (rež. Paolo Taviani, Prancūzija, Italija, 2022) susirinko tiek nedaug žmonių. Siužetas literatūrinis: italų nobelininko Luigi Pirandello gyvenimas ir mirtis, urnos ir palaidojimo reikalai. Įpinamas ir jo kūrybos motyvas, mergaitės nužudymas (žudikas dar vaikas), kaltė visą likusį gyvenimą – Pirandello santykių su fašistais metafora. „Iki penktadienio, Robinzonai“ (rež. Mitra Farahani, Prancūzija, Šveicarija, Iranas, Libanas, 2022) – dokumentinis filmas apie santykį tarp rašytojo ir režisieriaus Ebrahimo Golestano ir Jeano-Luco Godard’o. Pasirodė, kad genijus tampa genijumi, matyt, dėl to, kad nežiūri į viską perdėtai rimtai (priešingai nei menkiau besijaučiantis jo pašnekovas). Į „De humani corporis fabrica“ (rež. Verena Paravel, Lucien Castaing-Taylor, Prancūzija, 2022) žmonių susirinko daug – nenuostabu, visus domina savi viduriai, kurių įprastai nematome. Medikai filme parodyti lyg astronautai, nusileidę mums neįprastos faktūros planetoje. Jų kasdienės kalbos operuojant, chirurgų juokeliai neutralizuoja dramatišką įspūdį – mėsos neatrodo šokiruojančiai, bet vis vien tampa kažkuo labai pažeidžiamu. Fono kontrastai: demencija kaip neurologinis sutrikimas versus tą demenciją artinantis medikų vakarėlio triukšmas. „Kyjivo proceso“ (rež. Sergej Loznica, Ukraina, Nyderlandai, 2022) dokumentika iškalbinga – Antrojo pasaulinio karo nacių nusikaltimai Ukrainoje. Teismo salėje kelis kartus nuskamba klausimas, kuo nusikalto vaikai – jie buvo sušaudyti su visais fiurerio įsakymu, siekiant sunaikinti visą kaimą. Kameros fokuse – vokiečių kalbos vertėjai, kaltinamieji, karys sargyboje. Gal Loznica dar nufilmuos ir naujas Stalino laidotuves.

„Tyliosios dvynės“

Į „Kometą Mumių šalyje“ (rež. Hiroshi Saito, Suomija, 2021) ėjome su dukra, nes esame skaičiusios tą Tovės Jansson knygą. Filmas infantiliai įgarsintas (tai pateisinama, į seansą ėjo ir labai maži vaikai), bet akvarelinė animacija dideliame ekrane atrodo daug gražiau negu kadaise per nespalvotą „Šilelį“. Knygoje, atrodo, didįjį filosofą įkūnijo Ondatra, ne Ondatras. Iliustracijoje ji skaito Spenglerį. Kokios panašios jo katastrofistinės nuotaikos į kai kuriuos „išmirimu“ susirūpinusių lietuvių filosofų! Tik Trumpo Mumių pasaulyje, laimei, nėra.

„De humani corporis fabrica“

Kaip gera, kad „Scanoramoje“ galima pasižiūrėti ne tik naujienų, bet ir kino klasikos. Pamatai ką nors visai kito. Pavyzdžiui, neįtikėtina, kaip filmas „Marat / Sado“ (rež. Peter Brook, Jungtinė Karalystė, 1967) aktualizuoja Prancūzijos revoliucijos idėjas. Apie žmonijos istoriją nejučia susimąstai kaip apie psichinių sutrikimų, diagnozių istoriją. Tai teatras kine – taip rėkiant kino filme jau seniai buvau girdėjusi. Kupletas „Visų kopuliacija daug svarbiau už revoliuciją“ patvirtina moralės sargų bejėgystę prieš žmonijos vitališkumą. Deklaratyvus, bet ir godariškas (kokias dvi minutes trunkančios chaoso scenos) filmas; puikus eiliuotas Laimono Vaičiaus vertimas. „Juodasis Petras“ (rež. Miloš Forman, Čekija, 1964) linksmas, bet prislėgė – mano kartos tėvų ir vaikų konfliktas toks pats, nors Mergelė Marija ir nekabojo namuose kaip esminis paveikslas. Toks pats nemokėjimas kalbėtis, lindimas paaugliui į dūšią, begalinis moralizavimas (kada tie teisuoliai dirba?); tokia pati vaikų savisauga, pateikiant „teisingus“, t. y. atsargius ir gerai apgalvotus, bet nieko nereiškiančius atsakymus. Prieš jį Formanas dar nufilmavo „Konkursą“ (Čekija, 1963) – abiejuose filmuose šmėžuoja tie patys aktoriai, įkūnijantys mielus nevykėlius. Socialistinėje valstybėje vyksta oficiali vokalisčių atranka į roko grupę. Kandidatės dainuoja kažką iš rokenrolo, bet paprašyta parodyti, kaip moka groti pianinu, konkursantė skambina Mozartą. Nors ligi filmo „Amadeus“ Formanui dar toli, vokalisčių šukuosenos jau savaip paruošusios jį pudruotiems perukams.

Visai gera „Scanorama“, be nusivylimų.