Eilėraščio kibirkštis kaip zyzianti musė

 

Tądien pasitikau poetą PAULIŲ NORVILĄ, nešiną pilna dėže knygų ir apsuptą vaikų, – trys, bet judrumas toks, kad rodėsi bent penki, dar visos riedlentės, spalvoti mažutėliai paspirtukai, kamuoliai. Šie, viesulu apsukę vestibiulį, dūmė pro duris į kiemą. Supratau, kad tokiu tempu ir gyvena, gal todėl viską ir spėja – ekonomistas, mokytojas, trijų mažamečių vijurkų tėvas, knygų vaikams autorius ir vertėjas, o dar ir poetas – visi vaidmenys susisluoksniavę ir vyksta vienu metu. Poeziją Paulius rašo jau dvidešimt metų ir šį pavasarį išleido penktąją poezijos knygą „nebe“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla), visgi, sako, nebesijaučia esantis poetu tiek, kiek anksčiau. Galbūt nė nerašytų, bet vis pagauna būsenos, išgyvenimai ar pastebėjimai ir jau nebepaleidžia, kol jų neužrašo.

Agnė Cesiulė

 

– Pavadinimas „nebe“ gan įdomiai žaidžia su tolesniais žodžiais, pavyzdžiui, „nebe“ pristatymas, „nebe“ eilėraščiai. Apie ką Tau pačiam yra „nebe“, „nebe“ – kas?

– „Nebe“ visų pirma yra apie laikinumą. Apie tai, kas kažkada buvo tikra, apčiuopiama ir nepaneigiama, o dabar jau tiesiog nebe, t. y. nebėra iš viso arba yra, bet jau visai kitaip. Čia telpa ir vaikystė, kurios skirtingus epizodus skirtingais savo gyvenimo tarpsniais atsimenu gana skirtingai. Taip pat įvairiausi epizodai iš atminties, neturintys konkrečios datos ir plaukiojantys laike it tirpstantys ledukai stiklinėje. Galiausiai pati poezija, verčianti abejoti mano buvimu joje. Kažkada juk tikrai jaučiausi esantis poetinių kontekstų dalimi, o dabar, atrodo, stoviu paraštėje ir stebiu pro šalį pravažiuojantį traukinį. Bet gal taip ir turi būti. Gal tokia ir yra tiesa, kuri nuolat kinta. Ir vėl tie „gal“, nuo kurių niekur negaliu pabėgti ir apie kuriuos rinkinio viršelyje kalba ir knygą redagavęs Aidas Marčėnas.

– Kuo Tau pačiam ši knyga yra kitokia nei ankstesnės?

– Iš visų knygų „nebe“ man atrodo esanti patogiausio formato, tokia paprasta, kišeninė. Lygiai taip galvoju ir apie tekstus – visi jie iš manęs ir per mane, tačiau tam tikra prasme visi primena, kad pasaulis neprasideda ir nesibaigia manimi, kad jis didesnis ir nėra prasmės tuščiai susireikšminti. O tai, beje, kur kas lengviau pasakyti negu suvokti kasdienybėje, kuri visą laiką įkyriai bruka mintį, kad tu, o ne kas kitas, yra pasaulio centras. Tą ypač lengva pastebėti vaikuose, bet kai kurių tas suvokimas neaplanko ir užaugus.

– Knyga sudaryta iš dviejų dalių, kurios šiek tiek skiriasi: pirmoji dalis „kur link“, rodos, neatsiejama nuo vaikystės ir vaiko patirčių, o antroje dalyje „tirščiai“ eilėraščiai daugiau kalba apie terpę tarp čia ir dabar esančios buities ir būties. Kokiu principu, tvarka ar sistema vadovavaisi sudarydamas knygą? Kaip supratai, kad knyga jau pilna ir jau galima ją leisti?

– Kad jau laikas sudaryti knygą, supratau, kai per metus pradėjo rastis tik po vieną ar du naujus tekstus. Bet ir tie –
labiau vienkartinio impulso, o ne ilgalaikės idėjos vedami. Kitaip tariant, poezijos blyksniai. Tuomet ir pamačiau, kad kažkur dingo skuba bei noras verstis per galvą. Susigyvenau su dabartimi, jos nuolat sūkuriuojančia, tačiau tolydžia tėkme. Sudarius knygą tapo ramiau, stalčiuose nebeliko jokių (bent jau patenkinamų) rankraščių, niekas nebešiepia savo dantų, neblizgina akių iš šešėlio. Ta ramybė reiškia, kad niekam (o ypač – sau) nebesu skolingas, todėl galiu pernelyg nesižvalgydamas atgal ir vėl pradėti judėti į priekį.

– Tavo eilėraščiuose randu miniatiūrines scenas, kuriose, regis, pati būčiau dalyvavusi – gal vaikystėje ar mamystėje, gal anądien, gal sapnuose ar kituose savo gyvenimuose. Iš kur ir kaip Tau atsiranda eilėraščiai? Kas dažniausiai būna tas impulsas, nuo kurio Tau ima rastis visas eilėraščio tekstas?

– Eilėraštis gimsta iš kibirkšties, kuri tarsi įkyri musė atsiranda iš niekur ir pradeda erzinti savo buvimu. Zyzia į ausį, nukreipia dėmesį, tupia ant apnuogintos kūno vietos tik tam, kad pakrutintum ranką ar koją ir kelioms laikinoms sekundėms nuvytum ją šalin.

Toks yra ugniagesys, išsitiesęs žolėje, besimėgaujantis paskutiniais vasaros saulės spinduliais, rūkantis visai šalia gaisrinės automobilio. Toks yra atkąstas sausainis, paguldytas į gražią juodą lėkštelę, slepiamas dantų gydytojos stalčiuje tarp įvairiausių grąžtų ir kitų odontologinių atributų.

Būtent tai man dabar ir yra eilėraščiai, o tiksliau – būsenos, išgyvenimai bei pastebėjimai, kurie pagauna ir nepaleidžia, kol jų neužrašau. O kai pradedu rašyti, paaiškėja, kad toje nedidelėje zyziančioje ir rimtį trikdančioje musėje telpa nemažai kitų gyvūnų, kurių anksčiau visai nesimatė. Bet jie glaudėsi vienas prie kito, spraudėsi, laukė, kol galiausiai virto kritine mase. Štai čia ir paaiškėja, kad musė yra tik ledkalnio viršūnė, o kibirkštis – atskilusi nuo kažkur visai šalia liepsnojančio ir plika akimi neregimo laužo.

– Kai buvom susitikę praėjusį kartą, turėjai du vaikus, dabar jų jau trys. Išties nestebina, kad Tavo kūryboje tiek daug apie vaikystę. Esi išleidęs ir knygelių vaikams. Galbūt tai irgi savotiška poezijos išraiška?

– Taip, vaikai užima nemažą mano gyvenimo dalį, bet skaidyti gyvenimą į atskiras dalis nėra teisinga, nes kad ir kaip žiūrėtum – jis yra vientisas ir visos jo dalys viena kitą tik papildo bei viena nuo kitos priklauso. Lygiai toks pats paaiškinimas galioja ir kūrybai. Ar tai būtų poezija, ar knygos vaikams, ar vertimai, ar koks kitas dar neišbandytas žanras – visa tarpusavyje susiję.

Iš tikrųjų kad ir kokią sritį ar veiklą pasirinktume, visur galima atrasti kūrybos vienokia ar kitokia jos forma. O kūryba jau pati savaime yra žavi, nes leidžia įžengti į teritoriją, kurios nepažįsti. Ir tai – didelė dovana tiems, kurie mėgaujasi atradimo džiaugsmu, todėl mane nuoširdžiai džiugina visos veiklos sritys, į kurias įsitraukiu. Tačiau lygiai taip pat – ir gąsdina.

– Jurgos Tumasonytės buvai pavadintas netipišku poetu, ir viena iš priežasčių – kad dirbi finansų sektoriuje. Šiais metais ėmei dirbti mokykloje. Daugelis mūsų literatūros klasikų buvo mokytojai, tad teoriškai mokytojavimas yra gana arti tipiško literato įvaizdžio, o praktiškai?

– Reiktų paminėti, kad esu ne literatūros ar lietuvių kalbos, o dalyko pagal išsilavinimą – ekonomikos mokytojas. Todėl sunku pasakyti, kiek tai galėtų sietis su tipiško literato įvaizdžiu, tačiau pats mokytojavimas žavus tuo, kad tai dar viena visiškai nepažįstama sritis, kurioje tenka iš naujo mokytis plaukti. Praėjo jau beveik du mėnesiai, aš vis dar laikau galvą virš vandens, o tai šią akimirką tikriausiai ir yra svarbiausia.

– Esi sakęs, kad vaikystėje ar paauglystėje nesisekė piešti, o rašymas užkabino. Visgi tapai paveikslus. Koks santykis tarp tavo paveikslų ir eilėraščių? Ar tapymas ir rašymas siejasi, papildo vienas kitą, konkuruoja?

– Tapymas, rašymas ir visos kitos veiklos sritys konkuruoja tik dėl riboto laiko, kurį joms galiu skirti. Štai čia ir atsiskleidžia pagrindinė ekonominė, bet kartu ir žmogiškoji problema – kaip ribotais ištekliais patenkinti neribotus norus bei poreikius. Kiekvieną dieną į šį klausimą mėginu atsakyti iš naujo, bet ne visada pavyksta, nes kartais gyvenimas pasisuka visai netikėtu kampu ir, pavyzdžiui, užuot atsakinėjęs į šio interviu klausimus, einu į daugiabučio kiemą padėti vaikams sutvarkyti ir surinkti jų po pievą išmėtytus dekoratyvinius akmenukus.

– Tavo pirmosios poezijos knygos, išleistos prieš 16 metų, ketvirtame viršelio puslapyje užrašyti Tomo Venclovos žodžiai: „Talentas neginčijamas. Dėl kai kurių eilučių tiesiog aiktelėdavau.“ Ką tuomet Tau reiškė šie žodžiai? Ar vis dar tebėra reikšmingi?

– Tuomet šie žodžiai tikrai reiškė mažiau negu dabar. Į literatūrą atėjęs tarsi netyčia, negalėjau adekvačiai įvertinti to, kas vyksta aplink. Nežinojau nei kontekstų, nei tekstų. Galima sakyti, nelabai supratau, kas ta literatūra yra. Kalbu, lyg dabar suprasčiau! Anaiptol. Dabar vis dar taip pat nesuprantu. Skirtumas tik tas, kad tai aiškiai suvokiu! O tuomet viskas buvo patiriama „čia ir dabar“, pernelyg nesigilinant ir negalvojant. Tokia naivi pradžia suteikia daug galimybių ir daug ką atleidžia. Net jaunatvišką susireikšminimą, kurį ilgainiui pakeičia abejonė, t. y. visi tie „gal“ ir „kita vertus“.

– Po pirmosios knygos pasirodymo interviu Viliui Normantui („XXI amžius“) sakei, kad rašai dar tik 4 metus. Tai dabar jau perkopta poeto pilnametystė. Per tą laiką išleidai dar kelias poezijos knygas, bet neabejoju, kad gyvenime taip pat daug kas pakito. Kaip dabartinis Tu atsakytum į tuomet užduotus klausimus: ar tavo eilėraščiai kam nors skirti, ir kam? Kas tau gyvenime yra svarbiausia?

– Visų pirma nuo to laiko labai daug kas pasikeitė. Nebėra Vilio. Nebėra ir manęs paties, atsakinėjančio į klausimus ir vis dar nesuvokiančio nei kas ta literatūra, nei su kuo ji valgoma. Tuomet tiesiog atsakinėjau į klausimus juos uždavusiam, o dabar kiekvieną kartą bandau atsakyti sau pačiam. Taigi, kai kurie dalykai keičiasi, bet kai kurie išlieka. Sakyčiau, kad man vis dar svarbu būti geru žmogumi. Tik per tiek metų jau ne kartą supratau paprastą tiesą, kad visiems geras nebūsiu. Bet tai tikrai nereiškia, kad galima nuleisti rankas ir nustoti stengtis. Priešingai, kiekviena nesėkmė, atrodo, įkvepia iš naujo.