Apie poezijos magiją ir veriamą kaukolėlių rožinį

Greta Ambrazaitė. Adela. Eilėraščiai. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022. 88 p.

Laukiau antrosios Gretos Ambrazaitės knygos. Sėkmingas jos debiutas „Trapūs daiktai“ (2018) įsiminė kaip estetiškas, ryškių detalių prisodrintas reginys, žadantis, kad autorė dar turės ką pasiūlyti skaitytojams ir ateityje. „Adela“ išpildo lūkesčius: pasitelkdama įspūdingas metaforas, intertekstus, plėtodama naratyvus G. Ambrazaitė naujoje knygoje sukuria poetinį lauką, kuriame susipina nepakartojamos, individualios ir kolektyvinės patirtys.

Rinkinio pavadinimas, viršelis (dailininkė Sigutė Chlebinskaitė) ir jame esanti nuotrauka pirmiausia užduoda klausimą: apie ką ši knyga, su kuo ji susijusi? Viename iš pokalbių poetė taip pristato rinkinio idėją: „Vienas svarbiausių eilėraščių mano naujoje knygoje vadinsis „Adela“. Tai eilėraštis apie mano proprosenelę Adelą Różewicz, matomą ir toje nuotraukoje. [...] vienas garsiausių dvidešimto amžiaus lenkų poetų yra Tadeuszas Różewiczius, tačiau jo ir mano proprosenelės pavardės sutapimas atsitiktinis. Tuo pat metu šis sutapimas mane inspiravo parašyti apie niekam nežinomą moterį, kuri irgi turėjo savo vietą istorijoje – privačioje, ne socialinėje atmintyje“ („Greta Ambrazaitė: juokaujame, kad parašyti antrą knygą sunkiausia“, lsveikata.lt). Įamžinti tam tikrus faktus derinant tekstą, fotografiją ir biografines detales būdinga ir kitų autorių kūrybai, tačiau mąstant apie „Adelą“ išryškėja dvejopas autorės siekis: viena vertus, iškelti į dienos šviesą nežinomą moterį, kita vertus, parodyti pačios moters teisėtą dalyvavimą privačioje ir pasaulinėje istorijoje, primenant, kokia svarbi yra atmintis ir ryšys su praeities kartomis.

G. Ambrazaitė savo proprosenelės vardą palygina su klaidžiojančiu laivu fantomu. „Iš vienos atminties į kitą bangos nešioja mūsų įrašus, laiškus buteliuose, ir supa kažkoks gilus mėlis, apgaulingai primenantis dugną. Gal todėl dauguma šios knygos eilėraščių – su vaizdu į jūrą“, – svarsto poetė. Plaukimo, grimzdimo, vandens motyvai persmelkia visą rinkinį: atsižvelgiant į juos yra pavadintos penkios knygos dalys. Galima sakyti, rinkinyje siekiama savitai perskaityti, o gal net perkurti į dabarties krantą išmestus istorinius ženklus, tad ne veltui poetinis pasaulėvaizdis konstruojamas iš mitologijos, literatūros, Holokausto atminimo, religinio tikėjimo ir, žinoma, asmeninių patirčių nuolaužų: „[...] neklausinėdavome kas praleista / purslais neištryškę, įtraukta verpetų / ir mums pavyko palaidoti tave nesužinojus / kur augo medis, ar greitai tarp dumblių / išniro visi Marijos veidai // [...] plaukimas, baba, man bus naujas įgūdis / ar rišantis kodas // simptomas / džiaugsmas judėti prieš srovę // proga perpasakoti“ (p. 82–83). Įtaigūs, netgi sukrečiantys, bet sutelkti ir preciziški G. Ambrazaitės eilėraščiai individualias patirtis nejučia pakelia į universalų lygmenį: biografinės detalės, pasakojimai apie konkrečius asmenis, dedikacijos neatriboja šios poezijos nuo galimų interpretacijų. Privačios patirtys ar įžvelgiami asociatyvūs ryšiai tarp įvairių detalių ir pojūčių tampa akstinu kalbėti apie istoriją, jos ženklus. Tai yra įdomu, nes jei prisiminsime, kad žinomo poeto pavardė inspiravo autorę įamžinti (iki šiol) niekam nežinomą moterį, tai poezijoje viskas keičiasi: individualios patirtys leidžia žvelgti plačiau ir apimti daugybę laikmečių ir kultūrų, neapsiribojant tik europietiškąja („Meksikietė“, p. 59).

Nors laiko tėkmė, savotiškas klaidžiojimas joje, siaubas ir užmarštis net į brangius žmones verčia žvelgti kaip į neatpažįstamus (p. 13), o istorija labiau primena destruktyvią esybę, svarbu sekti praeities žymes, ką ir atskleidžia programinis eilėraštis „Adela Różewicz“: „Už durų laukujų Adela / Różewicz palieka ryšulį kaulų / tokią dieną kaip ši Adela / Różewicz skina tabako lapus // [...] kaip žemės pluta garuoja / išspirtiems meteorams šnypščiant /
Adela Różewicz įsiduria / verdama kaukolėlių rožinį // [...] Adela Różewicz pakyla / virš operacinio stalo / kol jos atminties lašelinės / čiurlena mano bambagysle // [...] neiškyla įkvėpti joks vaisius / iš nubėgusio rožių vandens“ (p. 16–17). Kone hipnotizuojantys pasikartojimai, kalbos vaizdingumas ir ritmas neužgožia keliasluoksniškumo. Šis eilėraštis, skirtingai nei kiti, yra rožiniuose puslapiuose. Taip sugretinami sunkiai suderinami dalykai, kartu išryškinant įtampą: rožės, rožių spalva, proprosenelės pavardė, pagaliau kaukolėlių rožinis labiau susiję su prarastimi nei gyvenimo galia, nors pastaroji nėra paneigiama. Subjektė įprasmina save, jausdama ryšį su praėjusių kartų̃ moterimis, išryškindama būtinybę nusigręžti nuo „aš“ ir atsigręžti į kartas, egzistavusias nenutrūkstamoje laiko tėkmėje.

Eilėraščių kalbančioji suvokia individualaus asmens laikinumą ir nenugalimą visa ko kismą, tačiau bando apčiuopti prisiminimų radinius, kurie išsibarstę lyg keisčiausi daiktai, susiję ne tik su asmeniniais išgyvenimais, bet ir pasaulio istorija. Kitaip tariant, parodomos subjektyviai išgyvenamo ir istorinio laiko sankirtos, priartėjantys, o kartais prasilenkiantys įvykiai ir atminties įtrūkiai, kartu sufleruojant, kad neįvyksta joks lemiamas lūžis, iš tiesų pakeičiantis gyvenamąją tikrovę: „Jei vieną dieną mums baigtųsi klausimai – / nustotų rūpėti senienos / naujienos, menai / enciklopedijos, perversmai – // [...] ir mus / atkūrus fasadinę išvaizdą / kas nors galėtų perdirbti / naujam gyvenimui be klausimų // kad kada nors, nutupdžius / į šiltus vitrinų inkubatorius / būtų lengviau / užpūsti“ (p. 84–85). Kalbančioji nesureikšmina savosios asmenybės, kalbėjimas iš pirmojo asmens perspektyvos glaudžiai susijęs su kalbėjimu „mes“ vardu, taip pabrėžiant visuotinumą.

Dar vienas rinkinio bruožas, patraukiantis dėmesį, – besikeičiančios grafinės tekstų formos, eksperimentavimai, makabriški vaizdai, derantys su rafinuota raiška, sutelktu kalbėjimo tonu. Itin įsiminė eilėraštis „Vienuolis“ (p. 68), kurio vaizdas regimas kaip kaukolė, tačiau už vaizdą ne mažiau įdomi yra filosofinė kalbos problema, nes „kalba ir simboliai plėšrūs“ atima „skaidrią mintį“. G. Ambrazaitės nagrinėjamas kalbos ir neišreiškiamybės ryšys ne tik primena negatyviąją teologiją, bet ir priartėja prie to, kas Jacquesʼo Derrida dekonstrukcijoje suvokiama kaip „bedugnė“ ar „plyšys“. Tai reiškia, kad jei atsisakytume kalbos, ženklų, sociokultūrinių istorinių kontekstų, veikiausiai nerastume nieko, išskyrus bedugnę. Todėl kyla abejonė, ar tikrai galime kalbėti apie tai, kas mus viršija. Pagaliau, jei ir turime tokią pretenziją, ar mūsų maldos „neatsimuša“ į mus pačius? Šias nerimą keliančias problemas poetė kūrybiškai interpretuoja, sujungdama prasminį turinį ir vaizdą, palikdama erdvę teksto suvokimui: eilėraštyje besimeldžiančio arba kadais besimeldusio vienuolio lūpomis bylojama, kad „kažkas negerai su malda“ ir nežinia, „ar kalba pasiduoda artumui“.

Mąstant apie atsiveriančias bedugnes ir kitas ribines patirtis, norisi paminėti knygos dalį „Savižuvės“. Pakeitusi vieną raidę, poetė sukūrė naujadarą. Taip, beje, pavadintas ir tarpdisciplininis performansas, kurio viena iš autorių yra G. Ambrazaitė. Naujadaras aiškinamas kaip nurodantis sudėtingą žmogaus tikrovę, vidines ir išorines krizes bei leidžiantis simboliškai lyginti žmogų su save naikinančia žuvimi („ROOM-19: tarpdisciplininis performansas „Savižuvės“, voxart.lt). Šios dalies eilėraščiuose, galima sakyti, susitelkiama į kraštutinius išgyvenimus, (auto)destrukciją, įpinant ir ekologines temas. Tiesa, ekologinės problemos plėtojamos nedeklaratyviai: „Tai buvo brūkšnys, ne laiku / išslydęs, reikšmę pakeitęs – / virsmas į niekur, lyg grimztanti / plūdė į gėlą bekraštę tuštumą // pirmiausia smulkios žuvelės / keli plėšresni upėtakiai, stambios / vietinės, svarbios vandenų ekologijai / daugelis jų aprašyta raudonojoje“ (p. 43). Eilėraštyje susijungia kalbinis, ekologinis, metafizinis lygmenys, kurie išsirutulioja į paradoksą: „bet tuštuma sklidina, suprunkščia“. Kartu įmanoma įžvelgti ir nepasitikėjimą įvairių reiškinių katalogavimu, ir, žinoma, paties žmogaus išnykimo grėsmę, pačiam nutraukiant gyvybę, ką ir sufleruoja eilėraštyje išnyrantis „drumstas savižuvės veidas“. Kita vertus, mirties galimybė ir ribinės patirtys piešiamos ne tik niūriais potėpiais, o pasitelkiant kontrastus: „Mano liga yra šiaurės pašvaistė / mirksinčios sepijos ir velniažuvės // ir švytinti mėsa po vakarienės / greta ant stalo paliktos stiklinės // fosforo bakterijų, kurias išgėrusi / devyniasdešimtaisiais įgijau sielą“ (p. 50). G. Ambrazaitei pavyksta sujungti tai, kas paaiškinama ir kas lieka neišreiškiamybės sferoje. Daugiabriaunis žmogaus santykis su jo gyvenamąja ir įsivaizduojamąja tikrove, skirtingi lygmenys yra plėtojami per sapno motyvus, vizijas ir savaip interpretuojamus individualius ir kolektyvinius įvykius. Taip pat šioje knygoje poetė patvirtina, kad išlikusius asmeninės ir pasaulio istorijos ženklus būtina perskaityti vis iš naujo, nebūtinai sekant chronologine įvykių seka ar paklūstant racionalumo diktatui. Kitaip tariant, fantazija, sapniški būviai nėra subordinuojami vadinamajai tikrovei, bet visi potyriai pasirodo kaip neišvengiami ir savotiškai kuriantys pačios kalbančiosios paveikslą, jos ryšį su proprosenele ir kitais asmenimis bei įvykiais.

Pabaigoje norisi grįžti prie programinio eilėraščio „Adela Różewicz“, nes perskaitęs rinkinį supranti, kad visa tai, kas sutelkta šiame proprosenelei dedikuotame eilėraštyje, išsisklaido po visas rinkinio dalis. Be to, kiekvienąkart jį skaitant neįmanoma nejusti poezijos magijos ir nupurtančio šiurpo, kai veriamas kaukolėlių rožinis primena, kokie nepastovūs mes esame.